Atnaujintas 2006 sausio 27 d.
Nr.8
(1408)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Krikščionių vienybės pastangos: galimybės ir iššūkiai

Mindaugas BUIKA

Naujasis pontifikatas – viltis ekumeninei pažangai

Praėjusi Maldos už krikščionių vienybę savaitė, kurią Romos Šv. Pauliaus bazilikoje sausio 25 dieną, per apaštalo šv. Pauliaus atsivertimo šventę, iškilminga celebracija uždarė popiežius Benediktas XVI, buvo tokia turininga, kad paskatino gana optimistinius svarstymus dėl ekumenizmo perspektyvų. (Beje, nors specialus maldos prašant visų Kristaus išpažinėjų susivienijimo laikotarpis Bažnyčios liturgijoje ir toliau pagal pirminį sumanymą tęsiasi aštuonias dienas (sausio 18-25 d.), tačiau dabar jis įgavo ekumeniškesnį „savaitės“ pavadinimą, nes „oktava“ skamba labai katalikiškai. Anksčiau katalikai savo pamaldose melsdavosi už kitų krikščionių grįžimą į Katalikų Bažnyčią; dabar už regimą vienybę meldžiamasi daugelyje krikščioniškų konfesijų, o neretai jų atstovai renkasi draugėn į bendras ekumenines pamaldas.)

Popiežius Benediktas XVI netrukus po išrinkimo į Petro sostą Kardinolų kolegijai yra kalbėjęs, jog „pasirengęs daryti viską“, kas nuo jo priklauso, kad spartintų krikščionių vienijimosi procesą. Todėl dabar pagrįstai tikimasi, kad jis, būdamas vienas žymiausių pasaulio teologų, ypač gaivins ekumeninį dialogą tarp įvairių krikščioniškų konfesijų teologų. Pirmiausia daug vilties teikia beatsinaujinantis katalikų ir stačiatikių teologinis bendradarbiavimas, kuris pastaruoju metu buvo gerokai įstrigęs visai ne dėl teologinių problemų Rusijoje ir kai kuriose kitose pokomunistinėse šalyse (iškilo vadinamoji prozelitizmo problema bei Rytų apeigų katalikų klausimas).

Atsinaujina katalikų ir stačiatikių santykiai

Paskutinis susitikimas Tarptautinės komisijos teologiniam dialogui tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių įvyko 2000 metais Baltimorėje (JAV). Tame susitikime kilus dideliems nesutarimams dėl Rytų Katalikų Bažnyčių padėties, – jos turi stačiatikiams būdingą liturgiją, tačiau yra išlaikiusios vienybę su Roma, – nebuvo priimtas joks bendras dokumentas, o vėlesni darbai toje srityje iš viso sustojo. Visgi, labai palaikomi naujojo Šventojo Tėvo, praėjusių metų rudenį Konstantinopolio patriarchate (Stambulas, Turkija) susirinko penkiolikos autonominių Stačiatikių Bažnyčių vadovai ir sutarė, kad minėtas teologinis dialogas su katalikais turi vėl tęstis. Nuspręsta kitą Tarptautinės komisijos teologiniam dialogui susitikimą surengti 2006 metų rugsėjo mėnesį Serbijos ir Juodkalnijos sostinėje Belgrade.

Susitikimui parengti buvo sudarytas mišrus koordinacinis komitetas iš 21 nario – dešimties katalikų ir vienuolikos stačiatikių, kuriam vadovauja Pergamo stačiatikių metropolitas Joanis (Konstantinopolio patriarchatas) ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis. Ta proga Vatikane paskelbtame pareiškime nurodoma, jog per pastaruosius 15 metų iškilusius katalikų ir stačiatikių dialogo sunkumus sąlygojo Rytų Europoje po komunizmo žlugimo ir laisvės sugrąžinimo „vėl atsivėrusios katalikų ir stačiatikių santykių žaizdos, kurios nebuvo užgijusios“ (Rytų apeigų katalikai gyvena šalyse, kuriose stačiatikiai sudaro daugumą).

Dokumente pastebima, kad paskutiniai penkeri metai nuo praėjusio Tarptautinės komisijos teologiniam dialogui susitikimo „buvo kantrios vilties metai“. Tuo laikotarpiu popiežius Jonas Paulius II niekada nepraleido progos pabrėžti, kad svarbu vėl tęsti šį dialogą. Kartu jis suprato, kad reikia įveikti ir psichologinius sunkumus bei išryškėjusį abipusio pažinimo ir pasitikėjimo stygių.

Žinoma, čia daug lėmė ir skirtingos sąlygos bei vystymosi sparta Rytų ir Vakarų Bažnyčiose. Nors šiuo metu tolesnei ekumeninei pažangai labai trukdo požiūrio į etinius klausimus skirtumai (pavyzdžiui, protestantai liberaliai nusiteikę dėl homoseksualistų „santuokų“ ar moterų kunigystės ir vyskupystės), visgi katalikų ir stačiatikių dialogas jau turi didesnes galimybes, nes tose srityse šių abiejų konfesijų vertinimai yra panašūs.

Viešpaties valia – aukščiau už žmogaus planus

Minėtas koordinacinis komitetas savo pirmajame gruodžio 13-16 dienomis Romoje vykusiame pasitarime nusprendė, kad rugsėjo mėnesį Belgrade susitikusi Tarptautinė komisija vėl svarstys dar 1990 metais iškeltą temą apie „sakramentinės Bažnyčios prigimties ekleziologines ir kanonines pasekmes“. Čia turima galvoje vyskupų autoriteto ir apaštališkosios įpėdinystės reikšmė, Popiežiaus primato ir vyskupų sinodo kolegialumo santykis, vietinių Bažnyčių orumo bei autonomijos ir centrinio, vienijančio visuotinės Bažnyčios valdymo pusiausvyra. Metropolitas Joanis kalbėjo Romoje katalikų žiniasklaidos atstovams, kad, jo manymu, diskusija dėl Rytų Katalikų Bažnyčių jau „yra išsemta“, tačiau daugelio Stačiatikių Bažnyčių reikalavimu šis klausimas Belgrade vėl bus iškeltas kaip svarbus katalikų ir stačiatikių nesutarimo šaltinis.

Koordinacinio komiteto narius gruodžio 15 dieną audiencijoje priėmęs popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad stačiatikiai ir katalikai vienodai privalo darbuotis dėl visiškos krikščionių vienybės, nes tokia Kristaus valia. Šventasis Tėvas pasidžiaugė ir dėl abiejų Bažnyčių troškimo vėl tęsti teologinį dialogą, kuris pastaraisiais metais patyrė „žinomų vidinių ir išorinių sunkumų“. Jis nurodė du atnaujinto dialogo aspektus: stengimąsi sumažinti ar visai panaikinti išlikusius mokymo svarbiausiais tikėjimo klausimais skirtumus ir daryti viską, kas įmanoma, kad būtų atkurta krikščionių bendrystė, kuri pagal Viešpaties norą turi būti „esminė Kristaus mokinių bendruomenė“, kaip ir „bendras liudijimas broliškos meilės, kuri taip pat kyla iš Viešpaties“.

Popiežius pabrėžė, kad ekumeniniame kelyje krikščionių negali patenkinti „pasilikimas tarpiniame etape“. Atvirkščiai, Kristaus nurodymą, kad „visi taptų viena“, reikia stengtis įgyvendinti „be paliovos, su reikalinga tam drąsa, aiškumu ir nuolankumu“, net jeigu tai ne visada „atitinka mūsų paprastus žmogiškus planus“. Benediktas XVI sakė, kad krikščionys gali susitaikyti tada, jeigu jų valia visiškai paklus Viešpaties valiai. Be to, vien žmogiškų pastangų nepakaks norint eiti vienybės keliu, todėl visi krikščionys kviečiami kartu melstis prašant Viešpaties paramos.

Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ sausio 20 dieną paskelbtame straipsnyje ypatingi nuopelnai dėl katalikų ir stačiatikių dialogo atnaujinimo priskiriami Konstantinopolio ekumeniniam patriarchui Baltramiejui I, kuris kaip tik praėjusį rudenį susišaukė nacionalinių Stačiatikių Bažnyčių atstovus, ir jie patvirtino siekį atnaujinti 2000 metais nutrūkusias derybas. Be to, patriarchas Baltramiejus I pakvietė popiežių Benediktą XVI apsilankyti Turkijoje. Šis vizitas, kuris, kaip pranešama, galėtų įvykti lapkričio pabaigoje per Konstantinopolio patriarchato globėjo šv. Andrejaus liturginę šventę, tikriausiai dar labiau paskatins katalikų ir stačiatikių dialogą.

Suomijos ekumeninės delegacijos vizitas

Praėjusią Maldos už krikščionių vienybę savaitę, kurios tema buvo Jėzaus žodžiai: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18,20), didelis dėmesys irgi buvo skirtas katalikų ir protestantų ekumeniniam dialogui. Tai patvirtino ir sausio 19 dieną įvykęs popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su iš katalikų ir liuteronų sudaryta Suomijos ekumenine delegacija, kurios nariams Šventasis Tėvas linkėjo drauge darbuotis šalinant teologines bendrystės kliūtis, kaip tai stengtasi padaryti 1999 metais Šventojo Sosto ir Pasaulinės Liuteronų Federacijos pasirašyta „Bendra deklaracija dėl Nuteisinimo doktrinos“.

Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu nusistovėjo tradicija, kad Maldos už krikščionių vienybę savaitės dienomis Romą aplanko ir su Šventuoju Tėvu susitinka Suomijos ekumeninė delegacija, kurios vizitas taip pat skirtas prisiminti tuo metu liturgijoje celebruojamą suomių tautos apaštalą šv. Henriką. XII a. Švedijoje ir Suomijoje gyvenęs Upsalos vyskupas šv. Henrikas buvo pirmasis krikščionybės skelbėjas tuo metu dar pagoniškoje Suomijoje. Dabar iš 5,2 mln. Suomijos gyventojų 85 proc. priklauso Liuteronų Bažnyčiai, kuri, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, čia turi valstybinės Bažnyčios statusą. Antra pagal dydį Suomijos krikščionių konfesija – stačiatikiai, o katalikų tėra tik apie penkis tūkstančius. 1955 metais įkurtoje sostinės Helsinkio katalikų vyskupijoje, kuri apima visą šalies teritoriją, ordinaro pareigas eina lenkų kilmės vyskupas Juzefas Vrobelis.

Kreipdamasis į šio ganytojo ir liuteronų vyskupo Miko Heikos vadovaujamą Suomijos ekumeninę delegaciją, popiežius Benediktas XVI pripažino, kad per panašias piligrimines keliones į Romą susidaro tinkamos sąlygos „toliau vaisingai veikti“ ir plėsti „dvasinį ekumenizmą“, ir tai skatina pasidalijusius krikščionis labiau vertinti tai, kas juos vienija. Atkreipęs dėmesį į Suomijoje bei kaimyninėje Švedijoje veikiančią Liuteronų ir katalikų dialogo komisiją, Šventasis Tėvas teigiamai įvertino jos darbą tiriant, kokį praktinį poveikį šiame regione galėtų turėti minėta „Bendra deklaracija“. Pripažįstant esamus abiejų konfesijų skirtumus dėl tam tikrų tikėjimo ir bažnytinio gyvenimo klausimų, visgi stengiamasi pabrėžti bendrą „Evangelijos tiesų liudijimą“ kuriant teisingą ir taikų pasaulį.

Popiežius Benediktas XVI kvietė neužmiršti, kad Kristaus išpažinėjų vienybė yra malonė ir kad reikia šios malonės nuolat prašyti Viešpaties, o tam tinkama proga kaip tik ir yra Maldos už krikščionių vienybę savaitė. „Dėkokime Dievui už viską, kas iki šiol pasiekta katalikų ir liuteronų santykiuose, ir melskimės, kad Jis pripildytų mus savo Dvasios, kuri veda į tiesos ir meilės pilnatvę“, – sakė Šventasis Tėvas. Suomijos ekumeninė delegacija turėjo galimybę pasimelsti prašant krikščionių vienybės malonės Romos Šv. Brigitos bažnyčioje. Šiuos žymiajai švedų mistikei dedikuotus maldos namus visada aplanko į Amžinąjį miestą atvykusios Skandinavijos šalių ne tik katalikų, bet ir liuteronų delegacijos.

Dialogas priklausys nuo etinio sutarimo

Kaip pranešė Vatikano radijas, Suomijos liuteronų ir katalikų ekumeninėms pamaldoms Šv. Brigitos bažnyčioje vadovavęs Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas V.Kasperis savo homilijoje priminė XIV amžiuje gyvenusios iš kilmingųjų sluoksnio kilusios švedų mistikės evangelinį radikalumą, paženklintą atgaila ir neturtu, bei jos susirūpinimą dėl Bažnyčios vienybės išsaugojimo. Kardinolas pažymėjo, kad sėkmingas pastarojo meto katalikų ir liuteronų ekumeninis bendradarbiavimas leidžia su didele viltimi žvelgti į ateitį: įveikus nemažai iš praeities paveldėtų nuoskaudų ir priešišką nusistatymą, galima tikėtis išspręsti likusias problemas ir pagaliau pasiekti regimą vienybę. Vatikano šaltiniai nurodo, kad šiuo metu baigiamas rengti dar vienas bendras katalikų ir liuteronų dokumentas apie „Bažnyčios apaštališkumą“, kuriame įvertinamas mokymo ir tradicijos tęstinumas nuo apaštalų laikų.

Katalikų Bažnyčia plečia ekumeninį dialogą ir su kitomis protestantų konfesijomis. Bendradarbiaujant su metodistais, iki vasaros planuojama baigti rengti bendrą pareiškimą, kuriame nagrinėjama, kaip kiekviena bendruomenė viena kitoje galėtų pripažinti Dievo Bažnyčios buvimą. Pasaulio Metodistų Taryba liepos mėnesį balsavimu tikisi formaliai priimti 1999 metų katalikų ir liuteronų bendrą dokumentą dėl Nuteisinimo mokymo. Katalikų Bažnyčia taip pat palaiko aktyvų dialogą su grupe sekminininkų bažnytinių bendruomenių, su kuriomis rengiamas dokumentas, aiškinantis „krikšto Šventojoje Dvasioje“ prasmę ir jo vaidmenį krikščionių išganymui.

Savo ruožtu tęsiasi katalikų ir anglikonų ekumeniniai santykiai, nors juos sunkina dideli nesitarimai pačioje Anglikonų Bendrijoje dėl homoseksualistų ir moterų vyskupystės bei etinių visuomeninio ir šeimos gyvenimo klausimų. Čia verta prisiminti popiežiaus Benedikto XVI žodžius, pasakytus sausio 18 dieną pradedant Maldos už krikščionių vienybę savaitę, o būtent: „gyvenimo šventumas“, „paklusnumas Evangelijai“ vykdant Dievo valią yra esminiai dalykai, suartinantys skirtingų konfesijų krikščionis.

Pagrindinis Vatikano ekumenistas kardinolas V.Kasperis perspėja, kad etiniai nesutarimai, ypač jeigu kai kurios bendruomenės dabar priima tai, kas tradiciškai yra priešinga krikščionių moralei, ekumeninį procesą gali nuvesti į aklavietę. Jeigu krikščionys negali sutarti dėl to, kas yra šventa, ir dėl to, kas yra profanuota, tada jiems nėra vilties atstatyti „vienos, šventos, katalikiškos ir apaštalinės Bažnyčios“ vienybę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija