Atnaujintas 2006 vasario 1 d.
Nr.9
(1409)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Naujas puslapis herojinėje literatūroje

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Knygos autorius
Antanas Paulavičius
Autoriaus nuotraukos

Karininkų ramovėje pristatant
A.Paulavičiaus
poemą „Partizanas Daumantas“

Nors jau penkiolika metų, kai atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau kūrybinių sąjungų nariai, – rašytojai, poetai, kompozitoriai, menininkai, neskuba sukurti ką nors didingo, genialaus mūsų didvyrių laisvės kovoms atminti, jiems pagerbti. Sovietinis palikimas dar ir dabar „kausto“ ne vieno rašytojo, poeto kūrybą. Pagaliau praėjusią savaitę Kauno karininkų ramovės pilnutėlėje salėje visuomenei buvo pristatyta poeto, žurnalisto, kompozitoriaus, Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos pirmininko Antano Paulavičiaus dešimtoji knyga – herojinė poema „Partizanas Daumantas“.

Ši knyga – apie legendinį partizaną Juozą Lukšą -Daumantą (1921-1951), dukart kirtusį geleležinę uždangą, dukart grįžusį į kovojančią Lietuvą ir žuvusį už Tėvynės laisvę. Ilgai niekas nenorėjo minėti šio žygdarbio. (Kelyje Kaunas – Marijampolė, tuoj už Veiverių, prie pat kelio supiltas Skausmo kalnelis. Čia partizanų tėvo Jurgio Lukšos kapas ir du simboliniai kapai – Stasiui ir Juozui Lukšoms.) „Partizanas Daumantas“ – tai bene pirmas epinis poezijos kūrinys mūsų literatūroje apie lietuvių pasipriešinimo kovą XX amžiuje (1944-1953).

Renginį organizavo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyrius ir kitų patriotinių grupių atstovai. Knygos pristatyme dalyvavo Kauno miesto vicemeras Kazimieras Kuzminskas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas poetas Petras Palilionis, poetas Robertas Keturakis, redagavęs herojinę poemą „Partizanas Daumantas“, rašytojas Petras Venslovas, Lietuvos rezistencinės kovos dalyviai, tremtiniai, inteligentija, moksleiviai. Renginį pradėjęs žurnalistas Vidas Kaminskas pakvietė knygos autorių, kuris glaustai suminėjo aplinkybes, kodėl ryžosi rašyti šią poemą. Herojinę poemą išsamiai aptarė šios knygos redaktorius, poetas R.Keturakis. Epinio herojaus kovos už Lietuvos laisvę faktai poemoje yra tik dalis siužeto, dalis kelio, vedusio tautos istoriją ir mus į švenčiausių lūkesčių išsipildymą. Kita dalis poemoje, sakė jos redaktorius, – drąsus pasiaukojusių Tėvynei asmenybių įsiveržimas į lemtingų jėgų sankirtas, stebėtinai pasiaukojantis žmogaus įsiveržimas į likimo gelmes. Tose likimo gelmėse yra ne tik amžinybė, bet ir mirtis. Kas yra amžinybė – nelengva atsakyti, nors šviesiausia savasties dalimi jaučiame: Dievas, Tėvynė, pasiaukojanti Motinos meilė…

Poetas P.Palilionis savo kalboje pagyrė poemos autorių A.Paulavičių už nesenkančią kūrybinę energiją, pasveikino išleidus dešimtąją knygą. Vėliau įniko gretinti jaunojo Mariaus Ivaškevičiaus groteskinį romaną „Žali“, kuriame tiesiog pasityčiota iš partizanų vadų, pačios kovos prasmingumo. Gaila, poetas P.Palilionis sugretino minėtą romaną su R.Keturakio romanu „Kulka Dievo širdy“ kaip dvejose skirtingose kraštutinumo ribose esančius kūrinius, vaizduojančius partizaninį karą. Deja, salėje sėdėjo ne mokiniai , ne studentai, o bemaž keturi šimtai rezistencinės kovos dalyvių, kuriems nereikia aiškinti, ar R.Keturakio romanas „Kulka Dievo širdy“ yra kraštutinumo apogėjus, vaizduojant partizanų išgyvenimus tardymo metu. Salėje sėdėjusieji laisvės kovų dalyviai gali pasirašyti po kiekviena romano „Kulka Dievo širdy“eilute, kad tai tiesa. Negražu ir tai, kad šis romanas net neįtrauktas į Lietuvos rašytojų kūrybos antologiją. Literatūros kritikas Aleksandras Krasnovas recenzijoje sukritikavo šį kūrinį. Tai nieko stebėtina: jam, partizanų kova už laisvę, kovotojų kančia KGB tardymų rūsiuose, matyt, nepriimtina. Tuo tarpu šis R.Keturakio romanas, prieš kelerius metus gavęs Čikagoje antrą literatūrinę premiją (3000 JAV dolerių), labai palankiai vertinamas rezistencijos kovotojų, patriotų.

Jaudinantis momentas, kai ant scenos užlipo vienintelis gyvas likęs iš penkių brolių Lukšų – Antanas. Dimisijos partizaninės kovos kapitonas A.Lukša su aistringu užsidegimu, jausmingai dainavo Raimondo Ylos parašytą dainą „Partizanų Motina“, akompanuojant muzikos autoriui A.Paulavičiui, jog salėje ilgai griaudėjo aplodismentai ir pagiriamasis žodis „bravo“.

Poemos „Partizanas Daumantas“ autorius A.Paulavičius paskaitė ištrauką, kurios aidas jau buvo pasiekęs tolimąją Ameriką, o iš ten telefonu autorius išgirdo Nijolės Bražėnaitės padėkos kupiną balsą. Juozo Lukšos mylimoji visą naktį negalėjo užmigti, apsiverkusi skaitė poemą.

Renginį į vieną visumą supynė ir Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios choras (meno vadovas ir dirigentas Algimantas Miškinis), Kauno muzikinio teatro solistas, Tomas Ladyga, kurių atliekami kūriniai pakylėja virš kasdienybės, taurina sielą. Visa muzikinė programa buvo susieta A. Paulavičiaus kūrybos dainomis apie krašto ilgesį, grožį, pasiaukojimą. Deja, mūsų Lietuvos televizijos ir radijo komitetas neranda reikalo tokią puikią literatūrinę, patriotinę programą parodyti visai tautai. Turėkime viltį, kad nacionalinė televizija bus ne tik krepšinio varžybų transliacijų rengėja, bet ir nacionalinės kultūros puoselėtoja.

Poemos autorių A.Paulavičių sveikino kraštiečiai iš Anykščių, Vietinės rinktinės karių sąjungos nariai, bendražygiai, Kauno karininkų ramovės viršininkas majoras Gediminas Reutas, ilgai spaudė ranką dėkodamas už parašytą poemą likęs gyvas J.Lukšos-Daumanto brolis Antanas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija