Atnaujintas 2006 vasario 1 d.
Nr.9
(1409)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Buvo gabus ir perspektyvus dramaturgas

Danutė MARCINKEVIČIENĖ

Raimundas Samulevičius

1981 m. vasario 2 d. Vilniuje, Gedimino prospekte, aukštas pareigas užimančio saugumiečio Ričardo Vaigausko bute buvo nušautas kaunietis rašytojas dramaturgas Raimundas Samulevičius. Teisiamas R.Vaigausko žentas A.Bacevičius įrodinėjo, jog uošvio ginklą palaikė žiebtuvėliu, todėl spragtelėjo ir netyčia pataikė R.Samulevičiui į akį… A.Bacevičius tarnavo desantininkų dalinyje, tuo metu buvo neseniai grįžęs iš sovietinės armijos. Už nužudymą jis buvo nuteistas trejus metus kalėjimo. Bausmę atliko Kybartuose. Aurelijus Bacevičius mirė nesulaukęs 43 metų – tiek pat, kiek ir nužudytasis R.Samulevičius. Tuo metu R.Samulevičius kalbėjo telefonu su akademiku Jonu Lankučiu ir buvo spėjęs pasakyti, iš kokio buto kalba. Kai nutrūko pokalbis, J.Lankutis paskambino į nurodytą butą. Neliko nieko kita, tik iškviesti miliciją ir aiškinti, jog nušovė netyčia. Tardytojas buvo Egidijus Bičkauskas, o teisiamojo advokatas – Kazimieras Motieka.

Su R.Samulevičiumi ir jo motina Stase Samulevičiene, „Šypsenos“ ordininke, garsia nuostabių pūkuotukų iš kailio ir vaikiškų knygelių autore, susipažinau dirbdama Kauno Palemono vidurinėje mokykloje.

R.Samulevičių pakviečiau į susitikimą su vyresniųjų klasių mokiniais. Jis labai maloniai priėmė kvietimą. Po to lankėsi dar ne vieną kartą, o jam žuvus mokykloje dešimt metų veikė jo motinos darbų ekspozicija.

R.Samulevičius buvo talentingas rašytojas, labai domėjosi Lietuvos istorija, būtų daug parašęs, tikiu, būtų buvęs garsus ir žinomas. Daug džiaugsmo jam būtų suteikusi Kovo 11-oji. Tikrai žinau, kad jis visa galva būtų pasinėręs į kovą už Lietuvos nepriklausomybę ir būtų rašęs ir rašęs. Deja, jau 25-eri metai, kai jo nėra. Kitais metais rugsėjo 25-ąją pažymėsime gabaus ir mylinčio tiesą rašytojo Raimundo Samulevičiaus jubiliejų – 70-metį, tačiau draugų ir bičiulių atmintyje jis visada bus jaunas, nes žuvo pačiame žydėjime, vos perkopęs 40 metų.

1981 m. vasario 2 d. R.Samulevičius važiavo į Vilnių pasirašyti sutarties dėl būsimo filmo scenarijaus. Ilgai prašomas ir įkalbinėjamas sutiko savo mašina (kurios nevairavo) važiuoti kartu su kaimynu A.Bacevičiumi (jis turėjo vairuotojo pažymėjimą). Pastarasis iš uošvio, KGB pulkininko, gyvenančio Vilniuje, Gedimino prospekte, norėjo parsivežti kilimą… Visą naktį Raimundas nemiegojo, motinai guodėsi, kad be reikalo sutiko su juo važiuoti. Abu nutarė, kad šį kartą pažadą tesėti reikia, o paskui… Išvažiavo pradingęs tamsoje, pamojavimo ranka (kaip visada) tą kartą motina nematė, o vidurdienį atėjo Kauno rašytojai ir motinai pranešė, kad sūnus jau niekada nesugrįš.

Mokydamasis pradinėse klasėse Raimundas žaidė teatrą, piešė dekoracijas, buvo labai jautrus vaikas. Vėliau džiaugėsi, kad jo pjeses stato Rusijoje, Suomijoje. Jam rūpėjo Lietuvos istorija, svajojo parašyti dramą apie Butautą, būsimo herojaus portretą nupiešė Palemono vidurinės mokyklos svečių knygoje. Ir vėl nuojautos – dešinėje Butauto akyje raudonas taškas.

R.Samulevičiaus drama „Karūna ir smėlis“ apie Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą, rašyta tuo pačiu metu kaip ir J.Grušo, labai gerai vertinama literatūros kritikų. Daug laiko (mažai jam likusio) paaukojo rinkti medžiagai apie pasaulinio garso dailininką, savo dėdę Antaną Samuolį. Knyga labai įdomi, vertinga, tačiau pats Raimundas jos nematė, negalėjo pasidžiaugti ne tik šia knyga, kurioje kiekvienas sakinys pareikalavo išvykų, pokalbių su dailininko amžininkais, faktų patikrinimo – nematė ir savo raštų tritomio, ir apsakymų rinkinio – viskas išleista po tragiškos mirties. Rašytojo talento gerbėjams telieka džiaugtis nors tuo, ką padarė jo motina S.Samulevičienė su pagalbininkais.

Dramaturgo asmeninė biblioteka buvo labai turtinga: dailės albumai, įvairių kalbų žodynai, Lietuvos bei užsienio šalių klasika ir t.t. Sudarant bibliotekos kartoteką, rastas Raimundo laiškas pačiam sau. Jame kreipiamasi į save ir rašoma: „Kaip gyveni, seni. Ką dabar rašai, ar tu esi jau žinomas, ar tavo pjesės statomos...“ Nenuostabu, kad jaunas rašytojas norėjo tapti žinomas, parašyti daug gerų kūrinių. Pats daug skaitė. Jo intelektu ir atmintimi stebėjosi daug kas. Žinoma, ir pavydėjo – pažįstamų rato, žinių, mokėjimo bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, kurių jis neskirstė į garbingus ir negarbingus, į vertus dėmesio ir nevertus. Jam buvo labai svarbus kiekvienas žmogus, kaip ir jo nuomonė: Palemono mokyklos mokinių raštu pateiktus klausimus Raimundas įsidėjo į segtuvą ir namuose dar kartą perskaitė. O į susitikimą su mokiniais atvažiavo pats, dar pasakė: „Esu ne ponas, manęs vežioti nereikia“. Grįžęs iš Šveicarijos, mokykloje rodė skaidres. O kaip buvo įdomu, kiekvienas žodis apie užsienio šalį tada buvo labai reikšmingas!

R.Samulevičiaus pjesė „Laukimas“ buvo pastatyta tuo metu garsiajame Panevėžio teatre. Prašėme, kad padėtų gauti bilietus, jis neatsisakė. Vėliau tas pats teatras pastatė Raimundo pjesę „Erškėtrožės rudenį“. Važiavome žiūrėti jau be autoriaus. Dabar ši pjesė išversta ir į japonų kalbą. Raimundo draugas profesorius iš Japonijos Teruo Oki kelis kartus buvo atvykęs į Lietuvą, apsilankė jo namuose, padėjo gėlių prie kapo, rašo laiškus jo bičiuliams.

Jis, kaip ir daugelis kitų, – tikras draugas. Kol buvo gyva Raimundo motina, ją aplankydavo sūnaus ir jos draugai, padėjo atstatyti A.Samuolio klėtelę Jonavoje. Išsipildė motinos svajonė: dabar Samulevičių namuose – Jonavos krašto muziejaus filialas, A.Samuolio klėtelėje – dailininko reprodukcijos ir asmeniniai daiktai. Viena Jonavos mokykla pavadinta R.Samulevičiaus vardu. Jos mokiniai skina laurus dailės ir literatūros konkursuose. Motinos pūkuotukai – M.K.Čiurlionio muziejuje.

Kai Raimundas studijavo buvusioje Čekoslovakijoje, susipažino su daugeliu žmonių iš užsienio šalių. Jie net po Raimundo mirties rašė laiškus jo motinai. Į jos laidotuves 1988 metais atvažiavo Raimundo bičiulė iš Estijos. Jis visur turėjo gerų draugų, buvo mylimas.

„Išeidami paliekame raktus. Savų namų paliekame ateinantiems… Kas jie – nežinom mes, kas mes – jie nežinos, tačiau raktus paims“. Tai R.Samulevičiaus pjesės „Aidas“ ištrauka. Toks jaunas būdamas rašytojas kalbėjo apie išėjimą. Jo kūrinių herojai kalba apie šūvius, žūsta nuo jų. Kas tai? Niekaip kitaip nepaaiškinsi – tai kalbėjo žmogaus pasąmonė. Ji sakė, kad išėjimas susijęs su buvusio desantininko šūviu į akį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija