Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Pasaulis
Skliautai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nepriklausomoje Lietuvoje teisiami laisvės kovotojai

Marius KUNDROTAS,

politikos mokslų doktorantas

Algirdas Petrusevičius

Stebėdamas politinį ir visuomeninį mūsų valstybės gyvenimą, vis dažniau pasijunti, tarsi gyventum iškreiptų veidrodžių šalyje. Čia sužinai, kad prieštaringai vertinamas užsienietis milijardierius tampa mūsų demokratijos ir valstybingumo garantu, čia KGB rezervininkai ir LKP sekretoriai tampa valstybininkais, čia po visai Lietuvai paviešintų kriminalinio turinio telefoninių pokalbių išteisinami „abonentai“. Didžiausia, jei ne vienintele žmogaus teisių gynėjams rūpinčia problema yra lytiniai iškrypėliai, gaunantys milijonines pašalpas iš mokesčių mokėtojų kišenės pačios Vyriausybės nurodymu. Visos likusios visuomenės teisės, pasirodo, nieko vertos. Ne tik teisės, bet ir nuopelnai.

Žmonės, iškovoję Lietuvai nepriklausomybę, šiandien užmiršti. Iš pradžių jų nuopelnai sulyginami su okupacinių tarnybų darbuotojų veikla, pačiam valstybės vadovui susodinant juos vienoje gretoje, paskiau, padėjus lygybės ženklą, po truputį viskas apverčiama aukštyn kojomis. Nusikaltėlius paskelbus didvyriais, didvyriai paskelbiami nusikaltėliais.

Tiesą pasakius, o kas gi čia nauja? Dar 1992-1993 metais pirmieji Lietuvos savanoriai, pardavę savo automobilius, garažus ir žmonų papuošalus ir už tai nusipirkę ginklų Tėvynei ginti, sugrįžusių komunistų valdžios nuteisiami už tariamai neteisėtą ginklų laikymą bei „maištą“. Išties kaipgi traktuoti nepriklausomybės kovas, jei ne kaip maištą prieš tuometinę „teisėtą“ valdžią? Po to iškeliama baudžiamoji byla žymiam lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjui, vienam lietuviškosios enciklopedijos leidėjų Aleksandrui Lileikiui, kuris, vadovaudamas lietuvių saugumo institucijai vokiečių okupacijos metais, gelbėjo nacių persekiojamus žydus. Vokietijoje tokie žmonės kaip Oskaras Šindleris už tokią veiklą paskelbti didvyriais, Lietuvoje pakako to, jog priklausei saugumo institucijai, kad būtum apkaltintas dalyvavimu žydų genocido akcijose ir net jų organizavimu. Dar po kiek laiko teisėsaugininkų akiratin pateko kelių jaunų saviveiklininkų grupelė, siekusi parengti jaunimą savanoriškam pasipriešinimui naujos okupacijos atveju. Ši grupelė, pasivadinusi „Juodvarniais“, žiniasklaidoje buvo pavaizduota grėsminga teroristine organizacija, susijusia su dešiniosiomis politinėmis struktūromis. Kone „Al Quaeda“... Teismo metu teisėja, matyt, nepasivarginusi perskaityti netgi Konstitucijos, uždavė klausimą: kas jums suteikė teisę ginti Tėvynę?

Ir štai sulaikytas vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, sovietinių okupantų kalintas rezistentas Algirdas Petrusevičius. Pretekstas bylai – stebėtinai pažįstamas ir banalus: neteisėtas ginklų laikymas bei realizavimas. Ar nors vienas sveiko proto nepraradęs žmogus galėtų įsivaizduoti Lietuvos laisvės kovotoją, savo vienintele – kairiąja – ranka skaičiuojantį pinigus už realizuojamus ginklus? Teisėjams ir užkulisiniams bylos užsakovams tokie klausimai net nekyla.

Atrodytų, jau apsipratome su tuo, kad savo kovomis ir kančiomis praskynę Lietuvai kelią į laisvę rezistentai gyvena skurde ir užmarštyje. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Balys Gajauskas, Antanas Terleckas, dr.Algirdas Statkevičius, Nijolė Sadūnaitė prisimenami tiktai per didžiąsias valstybines šventes. Ir tai ne visada. Kai kurie – kaip kad Petras Cidzikas – netgi neturi padorios gyvenamosios vietos ir neretai gyvena pusbadžiu, nes, sovietų okupacijos metais negalėję gauti reikiamo darbo stažo, dabar negauna netgi minimalų pragyvenimą galinčios garantuoti pensijos. Užtat stribai jas gauna – ir net padidintas. KGB rezervininkai tampa ministrais ir nepriklausomos Lietuvos saugumo vadovais, komunistinės nomenklatūros šulai faktiškai valdo valstybę. Rezistentai šiandieninių valstybės pareigūnų vadinami psichais ir žvėrimis, o kolaborantai už pavadinimą kolaborantais kelia bylas ir jas laimi. Tačiau kad rezistentai ir vėl – kaip okupacijos metais – bus teisiami: ar galėjome apie tai pagalvoti „dainuojančios revoliucijos“ laikais? Ir ar galėtume šiandien kažką panašaus įsivaizduoti tarp lenkų, rusų, žydų? Šiose tautose joms nusipelnę žmonės visuotinai gerbiami ir ginami valstybės: netgi tie, kurie kitų tautų atžvilgiu išties buvo nusikaltėliai – kaip Nachmanas Dušanskis arba prieškario Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis bei civilių genocidą Vilniaus krašte organizavusios Armijos krajovos daliniai. Netgi lietuvių tautybės sovietiniai kolaborantai šiandieninėje Rusijoje pasitinkami kaip didvyriai. Okupavusios valstybės atžvilgiu jie tikriausiai tokiais ir buvo. O kaip Lietuvoje?

Ar bus žengtas dar vienas žingsnis link okupacinės santvarkos grąžinimo, kai kolaborantai buvo laikomi valstybės pamatu, o laisvės kovotojai – nusikaltėliais?

Kas galėtų paneigti, jog tokiais būdais sugrįžusi sovietinė nomenklatūra paprasčiausiai suvedinėja politines sąskaitas? Apie teismų nepriklausomumą šiandien, turbūt, neverta net kalbėti. Jeigu dabar tebegyventų partizanų prezidentas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, ko gero, netgi jam kolaborantai surastų, už ką „prisegti“ bylą. Kad ir už „terorizmą“ bei pasipriešinimą tuometinei „teisėtai“ valdžiai. Arba už neramumų kurstymą. Ir neabejotinai – už „neteisėtą ginklų laikymą“. Nepriklausomoje Lietuvoje sulaikomi ir teisiami ne makutinovičiai, ne vaigauskai, ne aukštas pareigas užimantys (ir tebeužimantys) KGB ir NKVD pareigūnai. Teisiami patriotai. O jeigu taip – ar ne metas būtų ir pačią Lietuvą pervadinti LSSR? Juk turinys – jau bemaž tas pats. Belieka sugrąžinti ir vardą.

© 2006 „XXI amžius“