Atnaujintas 2006 vasario 1 d.
Nr.9
(1409)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vargas dėl proto

Politbiuras
Jauniaus Augustino piešinys

Politologai ir konstitucionalistai (ir netgi abi stovyklos tarpusavyje) seniai sutaria, kad parlamentinė demokratija be drausmingų ir vieningai sprendimus priimančių politinių partijų – visiškai neefektyvus prasimanymas ir netgi šlamštas.

Alvidas Lukošaitis,
VU TSPMI dėstytojas, DELFI, 2006 m. sausio 20 d.

Jau kurį laiką verda aistros dėl valdančiosios koalicijos Politinės (neseniai pervadintos Koalicine) tarybos, kuriai prigijo „politbiuro“ pavadinimas. Ir politikai, ir politologai pasidalijo į dvi stovyklas, – vieni teigia, jog Politinė taryba savinasi dalį Seimo ir Vyriausybės funkcijų, kiti gi tvirtina, jog šioje taryboje jokie sprendimai nepriimami, o tik konsultuojamasi svarbesniais klausimais. Pastaruoju metu ginčas dar labiau įsisiūbavo, Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui paskelbus gana griežtą pareiškimą, kuriame aiškiai konstatuota, jog Politinė taryba, svarstydama kainas ir PVM mokestį, viršijo savo įgaliojimus. Šis pareiškimas tapo atskaitos ženklu plačiai diskusijai, įsiplieskusiai visose žiniasklaidos priemonėse. Reikalą dar labiau komplikavo viešumon iškilę Politinės tarybos nuostatai, kuriuose užfiksuota (2.2 punktas) ne tik, kad tie sprendimai priimami, bet ir tai, kad jie privalomi. Kad tokios nuostatos taikomos praktikoje, patvirtino ir LSDP tarybos narys prof. Aloyzas Sakalas, kuris, komentuodamas įsigalėjusią praktiką, neslėpė savo neigiamos nuostatos, kad į Lietuvos parlamentarizmą sugrįžta bolševių metodai.

Politologas Alvydas Lukošaitis savo straipsnyje „Politbiuras – netikrų baubų kūrimas be baimės nusišnekėti“ (DELFI, 2006 m. sausio 20 d.) paskelbė visiškai priešingą nuomonę. Anot jo, „didžiausia pastarųjų dienų nesąmonė, politinis analfabetizmas, o galbūt nekaltas nusišnekėjimas – burbulo pūtimas dėl valdančiosios koalicijos „politbiuro“ (Politinės-Koalicinės tarybos)“. Griežtai pasakyta, bet ar objektyviai? Deja, tokių „išminties perlų“ tame straipsnyje – nors vežimu vežk.

Politologo ir jo bendraminčių noras akivaizdus – sumenkinti Prezidento pareiškimo reikšmę, perkelti jo esmę į nereikšmingas paraštes, nuvesti diskusiją į tuščias kalbas ir šunkelius. Štai ką siūlo politologas: „Pagaliau ar verta dėl vieno, kad ir labai įsipykusio, politinio veikėjo daryti tokio svorio pareiškimus? Norėtųsi tikėti, kad tai – tik nelemtas kai kurių politinės darbotvarkės tvarkytojų slystelėjimas...“

Taigi daug kam Lietuvoje norėtųsi, kad Prezidento susirūpinimas dėl paminamos Konstitucijos atrodytų tik kaip nesusitupėjusių, neapsiplunksnavusių, nesubrendusių, gyvenimo nemačiusių jaunuolių iš Prezidentūros pasiskeryčiojimas. Jie tikriausiai nei Konstitucijos nėra skaitę, nei universitetų nebaigę, nei nesaugiai padėto milijono dar nėra nudžiovę, galiausiai nė vieno kyšio nėra davę nei ėmę! Ko gero, jiems dar nė po šešiolika nėra sukakę! Ką jie išmano apie gyvenimą! Tad politologas ir rėžia iš peties: „Todėl, jeigu to nepasiekiama, tai jau geriau ne parlamentarizmas, o prezidentizmas, parlamentarizmas su ribotu partijų skaičiumi arba pseudoparlamentarizmas su viena partija. Ot, tai būtų tvarka – nei partijų, nei „Politbiurų“! Ir tai dar ne pabaiga, nuo teorinių pastabų grįžkime prie Lietuvos politikos praktikos. Visi žinome, iš kur tas tvaikas dėl „politbiuro“ pasklido... Ar pareiškimo autoriai bent trumpam susimąstė, kokios gali būti šio veiksmo pasekmės, kaip tai paveiks visuomenės nusistatymą parlamentinės demokratijos, politinių partijų atžvilgiu?“

Kitaip tariant, anot A.Lukošaičio, Lietuvos Respublikos Prezidentas, išreikšdamas savo susirūpinimą lenininiais-stalininiais-briežneviniais metodais, diegiamais į Lietuvos parlamentarizmą, kai Seimas ir Vyriausybė verčiami lėlių teatru, net trumpam nesusimąstė, kokią žalą jis savo pareiškimu padarys ir kaip sukomplikuos keturių galingųjų norus naujoviškai valdyti Lietuvą. Blogai!

A.Lukošaičio ir jo bendraminčių tariamas susirūpinimas (tik neaišku kuo būtent!) šiandien mums aiškiai parodė, kas vis dar nėra atsikratęs sovietinio gyvenimo būdo nostalgijos, kai buvo viena partija ir viena tiesa, kai buvo viskas uždrausta, o leista tik mažai kas. Tačiau mums kur kas svarbiau ne tai, kaip išradingai vienas ar kitas politologas žarsto savo liaupses keturiems galingiesiems, o kitkas – ar šiandien tikrai reikalinga politinė taryba ir ką ji veikia? Kitaip tariant, ar galima be jos apsieiti valstybės valdyme, jeigu ji nėra numatyta Konstitucijoje?

Atsakymas, nepaisant begalės spekuliacijų, labai paprastas – Politinė taryba visiškai nereikalinga! Jeigu reikia apsvarstyti kurį nors Vyriausybei priklausantį klausimą, tai galima padaryti Vyriausybės posėdyje, – į ją įeina visų keturių koaliciją sudarančių partijų atstovai. Tegul tariasi, tegul ginčijasi, kiek tik širdis geidžia! V.Uspaskichas neturi teisės dalyvauti valstybės valdyme, nes nėra nei Seimo, nei Vyriausybės narys. Politinė taryba neturi teisės jo įsileisti į savo posėdžius, kuriuose svarstomi valstybės reikalai, o kitokių ji nesvarsto. Vadinasi, V.Uspaskichui ten nėra ko veikti.

Seimas, kaip visi žino, visus jam priklausančius valstybės valdymo klausimus sprendžia vadovaudamasis Konstitucija. V.Uspaskichas, jeigu jis būtų pakviestas, Seimo posėdyje dalyvauti galėtų, bet neturėtų teisės balsuoti.O juk Politinės tarybos posėdžiuose V.Uspaskichas balsuoja. Taip jis randa galimybę (šantažu ar kaip nors kitaip) primesti savo sprendimą kitiems trims koalicijos partneriams, ir tas pagal jos nuostatus tampa privaloma frakcijoms Seime ir Vyriausybei! Vadinasi, nei į Vyriausybę, nei į Seimą neįeinantis asmuo reguliuoja aukščiausių valstybės institucijų sprendimus.

Taigi pavojus daug didesnis, negu mums leidžiama matyti. Pavojus kur kas arčiau mūsų negu mes galėjome įsivaizduoti. Prezidento pareiškimas tai kuo geriausiai įrodo. Ir ne čia ginčo esmė, – ar teisūs tie, kurie visaip teisina ir palaiko Politinės tarybos naudingumą ir reikalingumą, ar tie, kas įžvelgia pavojų Lietuvos nepriklausomybei, laisvei ir demokratijai.

Tuos, kurie įprato, kad ant jų galvos kuolą tašytų, norėčiau paprašyti atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę – visi Politinės tarybos nariai, valdančiųjų partijų vadovai yra kairieji, nekovoję už Lietuvos nepriklausomybę arba laikęsi pasyviai. Jiems valdant jau antrą Seimo kadenciją korupcija dar labiau tarpsta, pusė milijono jaunų Lietuvos žmonių išsilakstė po Europą darbo ieškodami, savo vietas palikę alkaniems ateiviams iš islamo šalių, kurie, neįstengdami susitaikyti su atstumtųjų dalia, siaubia Europą.

Valdžios krizė siautėja visu aštrumu. Sunku atspėti, ką mums atneš seniai žadama oranžinė ar kitokių spalvų revoliucija. Veikiausiai tai bus dar vienas ilgai brandintas perversmas, kurio vaisiais džiaugsis tik nedaugelis naujųjų lyderių. Vargu ar tarp jų nebus ir šių dienų galingųjų.

Jonas Kazimieras Burdulis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija