| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kuo šiandien aktualus Jurgis Matulaitis? Kun. Vaclovas Aliulis, MIC
Mums šiandien labai dera prisiminti garbingiausią Bažnyčioje XX amžiaus lietuvį, palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Sausio 27-ąją buvo minima jo mirties diena gimimo dangui diena. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje, kur ilsisi jo relikvijos, įvyko iškilmingos pamaldos. Pagrindinėms šv.Mišioms vadovavo vysk. Jonas Boruta, SJ. Kartu koncelebravo vyskupai Jonas Kauneckas, pasakęs pamokslą apie Palaimintojo didybę nusižeminime, taip pat Juozas Matulaitis, Rimantas Norvila, Jonas Ivanauskas, Juozas Preikšas, Juozas Žemaitis, MIC, ir virš dvidešimties kunigų. Ir daug kur šiomis dienomis Lietuvoje, Lenkijoje ir pasaulyje prisimenamas garbusis marijampolietis arkivyskupas Matulaitis. Spausdiname kun. Vaclovo Aliulio, MIC, pamoksą, pasakytą sausio 29 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. Galėtumėte paklausti: kuo palaimintasis Jurgis aktualus šiandien? Juk nuo jo gimimo jau praėjo 135 metai, o jo veikla pasiekė viršūnę prieš 80 metų, kai jis suruošė Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą. Ar kartais nebus jis nuplaukęs į praeitį? Pamąstę apie Matulaičio gyvenimą, suprasime, kad jo asmuo ir jo veikla aktuali ir šiandien. Aktualus jis Bažnyčios vadovams vyskupams, kunigams, taip pat katalikams intelektualams, krikščionims visuomenininkams, o kartu gali šį tą pasakyti ir kiekvienam mąstančiam žmogui. Būtent jis ne tik Dievo meilę skelbė, bet ir rūpinosi kasdiene žmonių gerove, socialiniu teisingumu. Jis rašė spaudai straipsnius, organizavo ir švietė darbininkus, rengė kursus Varšuvoje ir Kaune, dėstė Bažnyčios socialinį mokslą Petrapilio dvasinėje akademijoje. Skleidė popiežių mokslą, kaip sutvarkyti visuomeninius santykius, kad būtų visi žmonės aprūpinti darbu ir duona. Apie 1920-uosius drąsino atsikuriančios Lietuvos valstybės vadovus įvykdyti žemės reformą, kuri daugybei bežemių ir mažažemių valstiečių suteikė galimybę žmoniškai kurtis ir gyventi, išlaikyti šeimas. J.Matulaičio pavyzdys ir šiandien drąsina vyskupus, kunigus, katalikus veikėjus netylėti dėl visuomenėje plintančių neteisybių, dėl suktų įstatymų, kurie vieniems leidžia tolydžio turtėti, o kitus palieka skursti. Nesakykime, jog tai bus neleistinas Bažnyčios kišimasis į politiką. Nė vienos partijos Bažnyčia piliečiams neperša ir nė prieš vieną nekovoja vien už tai, kad tokia partija. Bažnyčia, didelės gyventojų dalies dvasinė mokytoja ir vadovė, piliečiams ir politikams rodo bei siūlo padoraus, teisingo gyvenimo sąlygas. J.Matulaitis aktualus šiandien tuo, kad mylėjo visus žmones visų tautybių, visokių pažiūrų ir visokių tikybų. 1919-aisiais ir vėliau priešinosi, kai, dalijant iš Romos ir iš kitur gautą paramą nukentėjusiems nuo karo1, įtakingi lenkų valdžios atstovai reikalavo nieko neduoti žydams ir pasitraukusių raudonarmiečių šeimoms. Vyskupas jiems atsakė: Ponai, jūs galite bausti žydus ir nieko jiems neduoti, tai jūsų reikalas, bet man, vyskupui, taip elgtis nedera. Taip pat nedera, dalijant maisto produktus, aplenkti pažangiečius. Kiekvienas alkanas ir suvargęs žmogus yra vertas užuojautos ir reikia jį gelbėti, kad ir kokių įsitikinimų ar tautybės būtų. Atskiru laišku 1919 m. birželio 28 d. ragino kunigus, kad šelptų nukentėjusiuosius nuo karo, žūvančiuosius nuo alkio ir ligų2 . Įsteigė dvi moterų vienuolijas tarnauti vargdieniams ir auklėti neturtingą jaunimą. Mūsų dienomis taip pat svarbu, kas kaip gali pagelbėti doram gabiam jaunimui pasiekti kuo aukštesnį išsilavinimą, rimtai pasirengti Bažnyčios ir visuomenės darbams. J.Matulaitis aktualus dar ir tuo, kad niekad nesėdėjo sudėjęs rankas, o veikė. 1907 metais pateko profesoriumi į Petrapilio dvasinę akademiją. Atrodė, užtikrinta tarnyba, pragyvenimas su nebloga alga rauskis po knygas, paskaitas skaityk, ir ko dar norėti? Bet ne. Bažnyčiai labai reikalinga vienuolių tarnyba, todėl jis imasi sunkaus ir pavojingo užmojo: slaptai atgaivinti marijonų vienuoliją, kai caro valdžia baigia naikinti visus katalikų vienuolynus. Kadangi Petrapilyje, Lietuvoje ir Lenkijoje tai neįmanoma, su būreliu kandidatų, savo studentų, 1911 metais nusidangina net į Šveicariją, ten leidžia juos studijuoti ir ugdo vienuoliškai. Trumpam parvykęs Lietuvon 1914-aisiais vadovauja kunigų rekolekcijoms, o grįždamas įstringa Varšuvoje dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo: tai ką, tūnos sau, melsis ir lauks geresnių laikų? Ne. Organizuoja ten marijonus, vadovauja 200 našlaičių prieglaudai. Tapęs Vilniaus vyskupu, nepataikauja nė vienai iš besivaržančių už įtaką tautybių, nebent kiek įmanoma apgina skriaudžiamus. Ir taip teisingai, šventai vadovauja vyskupijai, kad net ir tie, kurie dėl tautinių priežasčių jo nemėgo, pripažino jo nepaprastą asmens kilnumą. Argi mūsų apmąstytieji J.Matulaičio gyvenimo ir elgesio bruožai nėra aktualūs, reikalingi ir vadovams, ir kiekvienam tikinčiajam? Ne tūnoti, bet judėti, mylėti, darbuotis. Mažiau skųstis, dejuoti, kitus ir valdžias kaltinti, o imtis veiklos. Dirbantieji tegul kuria tikras, ne popierines profesines sąjungas, kurios išties rūpintųsi jų teisėmis ir reikalais3 ; kaimuose, miesteliuose, parapijose, miestų seniūnijose tegul kuriasi stiprios tarpusavio paramos bendruomenės. Kiekvienas privalome prisidėti prie bendrų reikalų, kas kuo galime ir kiek pasiekiame. Daryti gera su noru ir savo aplinką judinti į tiesą, į gėrį, į gyvenimą su Dievu, su Kristumi. 1 Popiežiaus Benedikto XV patvarkymu, 1917 m. buvo visame katalikų pasaulyje renkamos aukos pagelbėti Lietuvai. 2 T. Górski, Błogosławiony Jerzy Matulewicz. Warszawa 2005, p. 257. 3 Nuo Leono XIII enciklikos Rerum novarum paskelbimo (1891) popiežiai daug kartų gynė darbuotojų teisę organizuotis ir nurodė tokių organizacijų užduotis.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |