Atnaujintas 2006 vasario 3 d.
Nr.10
(1410)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nekovoję kovotojai

Stasė Kauneckaitė

Skaitytojų pageidavimu spausdiname Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko pamokslą, pasakytą per jo sesers Stasės Kauneckaitės laidotuvių šv. Mišias Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje sausio 16 dieną

Pirmiausia norėčiau jums papasakoti apie tą aplinką, apie tą atmosferą, kurioje augo sesuo Stasė, kurioje dygo jos gyvenimas. Mes turėjome trylika dėdžių ir tetų. Mūsų giminėje užaugo 53 pusbroliai ir pusseserės. Taigi dabar dukterėčių, sūnėnų ar jų vaikų nebeįmanoma nė suskaičiuoti. Ir mūsų šeimoje buvom dešimt vaikų. Mano sesuo Stasė – ketvirtoji, o aš – septintasis. Tėvas kartu su būsimuoju vyskupu J.Skvirecku Smilgiuose ir Girsuduose baigė šešis rusiškos mokyklos skyrius, o tai buvo tolygu progimnazijai. Taigi jis buvo gana išsilavinęs žmogus. Dvidešimtmetis 1914-aisiais buvo paimtas į carinę armiją, į Sankt Peterburgą. Ten atėjo ir vadinamoji revoliucija. Tik tėvas pasakodavo: „Nebuvo ten jokios revoliucijos. Vieną gražią dieną karininkai, užuot komandavę už Kerenskio vyriausybę, ėmė komanduoti už Leniną. Todėl nebuvo rimtai apgadinti nei „Aurora“, nei Žiemos rūmai“. Ilgokai tėtis negalėjo grįžti iš Sovietų Rusijos, nes nepaleido. Lietuvos vyriausybė ilgai derėjosi dėl tokių kareivių sugrįžimo. Tėtis grįžo tik 1921 metais, vadinasi, – po septynerių metų tarnybos. O pokario Lietuvoje, kai buvo įsteigti kolūkiai, tai pas jį atvykdavo komjaunimo ir partinės delegacijos kaip pas revoliucijos dalyvį, kad pasakotų. Jis sakydavo, kad jokios revoliucijos nebuvo. Prisimenu, vieną kartą kažkokie vadovai mokė jį, kaip kalbėti. Sako: „Gautum personalinę pensiją, o taip visiems laikams pasiliksi buože“. O tėvas atsakė: „Ne, aš negaliu neteisybės kalbėti“. Ir liko buožė. Jis buvo gana stambus ūkininkas, turėjo per 30 hektarų žemės, dar miško. Bet nesusipratimas jį laikyti buože, nes kelioms seserims ėmė paskolą iš banko, kad išmokėtų geras pasogas. Tiesa, prieškariu labai gražiai sutvarkė ūkį, skarda ir čerpėm apdengė trobesius, turėjo šienapjovę, javapjovę, kuliamąją, maniežą, grėbiamąją. Ūkis buvo pavyzdingai tvarkomas. Labai geras pieno ūkis, karvės olandiškos. Bet, kaip sakiau, skolos dar nebuvo baigtos mokėti ir atėjus sovietų valdžiai. Nepaisant to, sovietų valdžia paskelbė jį buože.

Brangieji, man rodos, simboliška, jog sesuo Stasė mirė Sausio 13-ąją. Tas faktas mums tarsi primena, kad į Sausio 13-ąją atvedė daugelio nežinomų žmonių kančios. Turbūt esate matę filmą „Vienui vieni“, kuris buvo rodomas net per televiziją sausio 13-osios vakare. Taigi prisiminkit: partizanai kovoja ir yra kankinami, jeigu pakliūna į rankas okupantams. Bet jų motinos nekovojo, o žiūrėkit, kaip jos kenčia. Kaip jos negali parodyti, kad pažįsta savo sūnų ar dukrą kruviną miestelio gatvėje numestą, nes kitaip ir kitus vaikus stribai nužudys. O prisiminkit tą kūdikį, kai stribai, atėję pas partizano žmoną, sako: „Jei nepasakysi, kur vyras, mes sudeginsim šitą kūdikį“. Ir sudegina ugny, o ji tyli. Matot, Erodo laikai visada kartojasi. Kuo kaltas tas kūdikis, kuo kaltos tos motinos? Jos nekovojo. Va, šitaip panašiai, brangieji, teko kentėti ir mano seseriai. Jinai, kaip buožės dukra, baigusi vidurinę mokyklą nebuvo priimta į aukštąją, nors norėjo studijuoti mediciną, būti stomatologe. Dirbo cukrinių runkelių supirkime, sušalo žiemą, susirgo džiova. Bet vis tiek mokėsi, tapo buhaltere, labai gerai dirbo, todėl buvo priimta Pasvalio banko vyriausiojo buhalterio pavaduotoja. Pastebėję jos gerą darbą, paskyrė Biržų banko vyriausiąja buhaltere. Bet štai aš tapau kunigu, 1978 metais įsitraukiau į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ir po poros mėnesių ją kviečia Biržų partijos pirmasis sekretorius. Pasistato „ant raudono kilimo“, gėdina, grasina, kad bus blogai, jeigu brolis nesiliaus. Reikalauja, kad brolis ne tik liautųsi, bet ir mestų kunigystę. Kelias dienas šitaip, ir jos neįveikia. Tada pas ją prisistato saugumiečiai. Sako: „Per „Amerikos balsą“ kalbėjo tavo brolis. Išpasakojo smulkiai viską iš saugumo sąskaitų“. Sesuo sako: „Negali būti, su broliu niekad nė kalbos apie tai nebuvo. Be to, ir aš nežiūriu tų sąskaitų smulkmenų. Kam man reikia?“. – „Nekalbėk nesąmonių, mes patys girdėjom“. Ir ką? Pas ją ateina ir po vidurnakčio. Čaižiai paskambina, patys atsidaro duris, sueina. Senutė mama taip nugąsdinama, kad jau ir dieną bijo žiūrėti į televizorių, sako, iš jo žvelgia tie patys vyrai, kur naktį vis ateidinėja. O sesuo irgi neišsimiegojusi, turi sunkiai dirbti banke. Pradeda nervai streikuoti: nebemiega. Tad eina pas nervų gydytoją, kad gautų biuletenį, kad išvyktų pailsėti. Nervų gydytoja sako: „Darbas – geriausias gydytojas. Neduosiu biuletenio, dirbk“. Bet vos jai sugrįžus į banką, atvyksta sanitarinė mašina, pagriebia seserį ir išveža į Rokiškio psichoneurologijos ligoninę. Iš ten ji grįžta nebepaeinanti, vaikščioja keturiom, sugriauta sveikata. Vėliau, kai baigėsi sovietų valdžios metai, žinokit, jai beveik nebereikėjo būti Rokišky. Ką tai rodo? Su viena gydytoja kalbėjau. Ką toji gydytoja pasakė? Nebeįmanoma išgydyti tų, kurie psichoneurologijos ligoninėse apdoroti aminazinu.

Miela sese Stase, tu ramiai skaičiavai sąskaitas, tikrindavai pavedimus ir nieko, nė piršto nepajudinai dėl mūsų laisvės. Bet tu tapai kankine už Lietuvos laisvę. Tau sugriovė sveikatą.

O jūs, broliai, seserys, melsdamiesi už ją – ačiū, kad taip gausiai susirinkote – prisiminkite, pagalvokite, kiek yra nežinomų aukų už Lietuvos laisvę. Kaip gražiai tai simbolizuoja Sausio 13–oji. Mačiau, jūs ašarojot. Gal jūsų šeimose tokių faktų yra, ir nežinomų didvyrių daugybė, ir atrodo, kas juos įvertins? Dievas įvertins! Aš savotiškai ir galvoju, kad sesuo veržte veržėsi pas Dievą. Juk po chemioterapijų, rodos, ji jau taisėsi, sakau: pabūk pas mane, gal reikės gydytojų priežiūros. Ji veržte veržėsi namo. O ten viena. Taip ir išėjo į tikruosius namus, pas Dievą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija