|
|
Pakylėjimas
aukščiau kasdienybės
Rimtis tariama, rimtis tik regimybė. Iš tikrųjų
viskas juda, kruta, skrieja, ateina ir nueina, gimsta ir miršta.
Ir kiekviename judesyje galime įžvelgti tam tikrą periodišką kartojimąsi
ritmą. Ritmiškai keičiasi metų laikai, dieną keičia naktis, ritmiškai
plaka širdis. Ritmiškai darbą keičia poilsis, kuris reikalingas
atstatyti galias naujam veiksmui, naujam darbui. Tas poilsis yra
natūrali ritmo periodo dalis, todėl, tarkim, atokvėpio valandėlė,
naktinis poilsis ar išeiginė diena nelaikoma švente. Šventė turi
kitokią prasmę, ji yra aukščiau kasdienybės, švenčių ritmas kitoks.
|
|
|
Kada
baigsis genocidas?
Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo baisus tautos
genocidas žudymai, areštai, tremtis ir baisus žmonių girdymas
alkoholiu. Jis nesibaigia ir atkūrus nepriklausomybę. Neliko areštų,
trėmimų, bet liko baisi tautos rykštė girtuokliavimas. Išgertuvės
įmonėse, įstaigose ir organizacijose buvo organizuojamos ir darbo
metu, švenčiant gimimo ir vardo dienas, išeinant atostogų ar grįžtant
iš jų, išeinant į pensiją.
|
|
|
Gėdos
jausmą praradus
Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų,
parodančių žmogaus trumpalaikę ar ilgai trunkančią dvasinio iškrypimo
būseną. Išsišokai kalba ar veiksmais, pažeisdamas moralės reikalavimus
ir tave apima gėdos jausmas su išoriniais, kitų nesunkiai pastebimais
fiziologiniais pakitimais: akių nudelbimu, skruostų užkaitimu, susinervinimu.
Jei žmogus susivokia, ką netinkamo pasakęs ar padaręs, ir jį apima
gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba).
Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne
tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas
vengia ar nesugeba savęs kontroliuoti, ima kalbėti ir veikti daugiau,
negu leidžia sveika moralė, tai jau didelė asmeninė tragedija.
Dvigubai nusikalsta tas, kuris nesigėdi savo nusikaltimo, sakė
Publijus.
|
|