Atnaujintas 2006 vasario 3 d.
Nr.10
(1410)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kur eina Lietuva?

Atviras laiškas premjerui A.Brazauskui

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Sausio 26 dieną Vilniaus Signatarų namuose, Pylimo g. 26, buvo surengta Apvaliojo stalo diskusija tema: „Lietuvos nacionaliniai interesai – kokie jie ir kaip įgyvendinami“.

Pirmasis turėjo kalbėti A.Brazauskas („Lietuvos energetikos saugumas“). Premjeras vėlavo visą valandą. Iš anksto buvau prašęs žodžio. Premjeras kalbėjo ilgai. Ir po jo kalbos, diskusijos vadovams leidus, pradėjau kalbėti. Bet greitai buvau nutrauktas, nes, anot jų, čia yra diskusijos, o ne pranešimas. Nesiginčijau ir nutilau. Nė vienas iš buvusių salėje manęs nepalaikė. Matyt, Apvaizda taip lėmė, kad kalbėčiau ne dvidešimčiai ar trisdešimčiai žmonių, kurie buvo salėje, bet per laikraščius didesnei auditorijai.

Taigi pasakysiu tai, ką norėjau pasakyti Signatarų menėje. Tylėti ilgiau nebeįmanoma.

Pone Premjere, jūs turite gerus sekretorius, kurie jums rašo skambias, vaizdingas, bet gana paviršutiniškas kalbas. Matant dabartinį mūsų gyvenimo moralinį ir ekonominį nuosmukį, sunku tikėti jūsų žodžiais: juk jūs esate bolševikų sistemos produktas. O jie rėmėsi melu ir neapykanta. Ir jums sunku gyvenimo pabaigoje „persiauklėti“. Mūsų patarlė tvirtina, kad tik kapas ištaisys kuprotą. Turbūt sunku nujausti, kada sakote tiesą ir kada kalbate netiesą.

Neseniai, būdamas Maskvoje, tvirtinote, kad esate Kaune. Prieš 2004 metų Seimo rinkimus sakėte, kad su V.Uspaskichu nesidėsite, o po savaitės suradote „dalykinę“ kalbą. Štai neseniai tvirtinote, kad 50 metų tarnavote Lietuvai. Tai įžūlus melas! Juk tada Lietuva buvo okupuota bolševikų. O jūs, kaip ištikimas okupantų tarnas, stengėtės jiems padėti, t.y. Lietuvą pražudyti. Vargu ar matėte ant turgaus grindinio išniekintus tautos sūnus ir dukras, vežamus užkaltuose vagonuose be maisto ir vandens nekaltus tremtinius. Ar pagalvojote, kad jūs, kaip okupantų bendrininkas, esate atsakingas už jų kraują, ašaras ir kančias? O ką jūs kalbėjote pirmaisiais Atgimimo metais? Priminsiu. Iš jūsų veiksmų matyti, jog jaučiatės lyg esate niekuo dėtas: ramiai miegate kaip ir aną Sausio 13-ąją. Štai ką rašė „Laisvoji Lietuva“ (Čikaga, 1993 10 07): „A.Brazauskas nuo 1959 TSKP narys, nuo 1977 sekretorius ir nuo 1988 – pirmasis sekretorius. 1988.XII.18 LTSR AT sesijoje karštai ragino deputatus nepriimti LTSR konstitucijos pataisų, pagal kuriuos Lietuvos įstatymai taptų viršesni už TSRS įstatymus. 1988 spalio mėn. Sąjūdžio pirmajame suvažiavime griežtai pasisako prieš Nepriklausomos valstybės atkūrimą, 1988 m. lapkričio 14 d. ūkinio ir partinio aktyvo pasitarimo metu A.Brazauskas teigė: „Kartu mes respublikos suverenitetą suprantame tik TSRS sudėtyje“. 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo metines, Brazauskas minėjime nedalyvavo“. Kaip, beje, ir Sausio 13-osios naktį prie parlamento.

Ši citata atskleidžia tikrąjį jūsų, Premjere, veidą…

O juk galima mūsų gerovės „kėlimo“ sąrašą tęsti toliau. A.Brazauskui vadovaujant Lietuvos Vyriausybei vyko bankų vagystės, korupcija. Nomenklatūra tapo milijonieriais, o liaudis gyveno žemiau skurdo ribos. Moralinis puvimas gilėjo, ir pats Premjeras sugriovė dvi šeimas.

Alkoholis, narkotikai, pornografija. Filmai ir televizija prisotinta seksu ir prievarta.

Žudynės, masiškai išvejami žmonės iš Lietuvos. Rusijai, kaip ir anksčiau, reikia Lietuvos be lietuvių.

Visiškas nesirūpinimas šiuolaikinėmis gyvenimo problemomis. Nuolatiniai Premjero žodeliai – „negirdėjau, nežinau, niekas man nesakė, pasiteirausiu, pasakysiu“ – rodo, kad Premjeras nevaldo situacijos, o tvarko kiti.

Visa Lietuva pašiurpo girdėdama apie žiemos nelaimes Telšiuose, Gargžduose ir kitur. Telšių atvejis vadinamas tragedija. Kas kaltas? O ar dabar gali žmonės būti ramūs, jei šalčiai vėl paspaus? Dar tik vidurys žiemos. Žmonės kenčia, o Vyriausybės žmonės dykauja.

Ir patarėjus pasirinkote pagal save. Kaip sakoma, pagal Jurgį – ir kepurė! Štai vienas kitas iš daugelio: Vilius Kavaliauskas, Vytautas Lukoševičius. Šie dabartiniai jūsų patarėjai, dirbdami TSRS pasiuntinybėje Vašingtone, daug metų liejo pamazgas ant Laisvės kovotojų Lietuvoje ir išeivijoje. Jei paprastų turistų, keliavusių į vadinamąsias kapitalistines šalis, neišleisdavo neužverbuotų, tad juo labiau tie, kuriems buvo leista gyventi užsienyje, dirbo sovietų žvalgyboje. Kauzonas, filmo „Kas jūs, kunige Svarinskai“ kūrėjas, dirba pas Seimo pirmininką. Atvažiavęs kurti filmo į lagerį, kuriame kalėjau, jis laisvai vaikščiojo po baraką ir kalbėjosi su kaliniais. Aišku, jis buvo patikimas KGB žmogus. Tada Kauzonui juokavau, kad antroji serija bus geresnė, tad neseniai sutikęs jį gatvėje klausiau, kada pasirodys antroji serija, sukurta jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Man išėjus į laisvę, žmonės pasakojo, kad 1988 metais, pasirodžius minėtam filmui Lietuvos kino ekranuose, daugelis plojo: filmas sukėlė priešingą efektą nei tikėjosi saugumiečiai. Ir po savaitės valdžia uždraudė demonstruoti filmą. Išverstą į rusų kalbą parodė jį per visas sovietų televizijos stotis ir mane vėlgi išgarsino.

Gerbiami ir negerbiami valdžios vyrai, atsakykite, kaip jūs naudojatės tokiais žmonėmis, kurie žudė ir niekino Laisvės kovotojus. Jūsų pasirinkimas skaudžiai įžeidžia ir mane, ir visus kovotojus. Padarykite reikiamas išvadas. Priešingu atveju jūs sutiksite tik smerkiančius žvilgsnius.

Jūs, Premjere, atsiprašėte žydų už lietuvių įvykdytą genocidą. Ir tuo pripažinote KGB skleidžiamą mintį, kad „Lietuva yra žydšaudžių tauta“. Buvo lietuvių, kurie šaudė žydus (tokių buvo nedaug), bet buvo ir žydų KGB ir NKVD budelių. Kodėl jūs, Premjere neatsiprašote už bolševikų aukas? Taigi ir už savo nusikaltimus, nes buvote aktyvus kolaborantas.

Sugebėjote per trumpą laiką atleisti vadinamuosius dešiniuosius, o visur įtaisėte savuosius. Štai Tamaros Birmontienės atvejis. 1988 metais, Lietuvai jau atgaunant laisvę, Maskvoje ji apgynė disertaciją „Tarybinės milicijos įkūrimas LTSR“, kurioje giriama, kaip NKVD ir KGB naikino Lietuvos patriotus. Ši disertacija parašyta sovietų laikraštiniu stiliumi. Kiti „mokslo darbai“ – 60 puslapių brošiūra bei du straipsniai dviejose knygose (kolektyviniai darbai). Dabar T.Birmontienė sėdi Konstituciniame Teisme. Ir vėl jūs, Premjere, nieko negirdėjote ir nežinote. Jos pagrindinis nuopelnas yra tai, kad tėvas buvo Veisiejų skrebas, Lietuvos nelaimė, išsitarnavęs nuo eilinio iki papulkininkio.

Liūdna, bet tenka konstatuoti, kad valstybės saugumo institucijos Lietuva neturi. Kai kurie saugumo vadovai turėjo KGB agentų slapyvardes. Dar daugiau, dabartiniam VSD vadovauja KGB rezervininkas.

Lietuvoje susidarė tokia padėtis, kad niekas už nieką neatsako. Ir Premjeras – ne išimtis. Apsivogęs vienoje ministerijoje pareigūnas keliauja į kitą. Kiek milijonų pavogta? O kur teismai? Berods nuteisė vieną žiaurų stribą tik lygtinai: esą jis senas, bloga sveikata. O lietuvį patriotą A.Lileikį, kurį gynė išgelbėti žydai, teisė gulintį lovoje, ant krūtinės pastatę televizorių – mat į teismą dėl blogos sveikatos vežti jo net nebuvo galima.

Iki šiol patriotus išmesdavo iš darbo ir nebuvo kam pasiskųsti. O dabar griebiamasi provokacijų ir areštų. Štai sausio 24 dieną Vilniaus saugumas ir prokuratūros atstovai Kaune areštavo Algirdą Petrusevičių, buvusį politinį kalinį, Seimo narį, Vyčio kryžiaus ordino kavalierių ir visų gerbiamą žmogų. Kada bolševikai norėjo sunaikinti tankais Lietuvos Respubliką, A.Petrusevičius gynė parlamentą, ruošė ginklus. Ir vėliau Krašto apsaugos ministerijos dirbtuvėse kaip konstruktorius pagamino tris pistoletų modelius: Vytis 1, Vytis 2 ir Vytis 3. VSD „operacijos“ metu buvo areštuotas seržantas ir dar keli asmenys. Bet televizija savo reportažuose jų nė vieno neparodė: „nusikaltėlio“ etiketė primesta tik A.Petrusevičiui. Žiniasklaida A.Petrusevičiui priminė jam KGB duotą pravardę „Rankelė“ (KGB kiekvienam kaliniui duoda pravardę. Man davė puikią pravardę „Neispravimyj“. Visai kas kita agentų slapyvardės!) Matyt, „vakarykščiams“ budeliams neužteko, kad A.Petrusevičius daugelį metų praleido bolševikų konclageriuose, kad neteko rankos. O televizijos ekrane parodė tik jį. Ir kaip jį vedė policininkai, paėmę už parankės tarsi kokį mafijos vadeivą! Bet juk A.Petrusevičius, 68 metų vyras, be rankos, garbingas žmogus – Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, ir niekur nebėgs. Taigi policininkai privalėjo parodyti bent šiek tiek pagarbos! Kartais kagėbistai sugebėdavo kultūringiau elgtis negu mūsų policininkai. Premjere, pasakykite ministrui G.Furmanavičiui, kad jis savo policininkus pamokytų paprasto žmogiško elgesio su suimtaisiais. Priešingu atveju teks policininkus pervardinti milicininkais ar dar blogiau.

Kur eina Lietuva?

Nepriklausomoje Lietuvoje laisvai vaikšto didžiausi nusikaltėliai – žiauriausiai nukankinto generolo Ramanausko-Vanago išdavikas Urbonas, slapyvardžiu „Žinomas“ ir pan. Kiek kalbama ir apie AMB! Tačiau panašiems veikėjams viskas – tarsi vanduo nuo žąsies.

Daugelis Lietuvoje, šalia Lietuvos priešo Nr.1 Sniečkaus, jus įvardija priešu Nr. 2. Duok Dieve, kad jie apsiriktų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija