Atnaujintas 2006 vasario 17 d.
Nr.14
(1414)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kuklumas – ne yda

Kartą teko susitikti nepažįstamą generolą ir pasidalyti su juo keliomis mintimis. Mane stebino šio aukšto kariuomenės pareigūno paprastumas ir kuklumas. Jis su manim kalbėjosi kaip lygus su lygiu, nors aš jam neprilygau nei socialine padėtimi, nei išsimokslinimu. Jis buvo toks paprastas ir nuoširdus, tartum būtume buvę artimi bičiuliai ar net giminės. Neilgai trukus teko susitikti ir su pasipūtėliu seržantu. Jei ne nuoširdus generolo paprastumas ir kuklumas, gal nebūtų taip stipriai išryškėjęs to seržanto perdėtas išdidumas.

Atkreipkime kritiškesnį dėmesį į kai kuriuos dabartinius mūsų valdininkus: kiek daug tuščios ir nepelnytos arogancijos, kiek šiurkštaus nesiskaitymo su kitų nuomone, kaip stengiamasi kuo įmantriau ir vingriau reikšti savo nuomonę. Argi netrykšta akivaizdus pasipūtimas iš dabartinio Premjero povyzos ir kalbėjimo manieros? Į žiniasklaidos atstovų klausimus atšauna replikomis ir neretai, pažeisdamas tarnybinę etiką, sprunka tolyn, kad išvengtų atsakymų į jam neparankius klausimus. O ar nepasižymi šaipokiška arogancija buvęs komunistų partijos ideologas Č.Juršėnas, teisininkas J.Bernatonis, dažnai supainiojantis tiesą su melu, ir kiti buvę sovietiniai nomenklatūrininkai? Tokiems pasipūtėliams labai praverstų įsidėmėti M.Montenio sentenciją: „Išpuikimas susideda iš pernelyg aukštos nuomonės apie save ir pernelyg žemos – apie kitus“.

Net ir labai aukštas valstybininko pareigas einantis žmogus privalo niekad nepamiršti, jog kuklumas žmogų labiau puošia, nei aukštas valdžios postas, išdidi laikysena, perdėtai rafinuota kalba.

Didžiulį įspūdį paliko ir sužavėjo popiežius Jonas Paulius II, apsilankęs Lietuvoje. Svetimos žemės pabučiavimas atsiklaupus, rankų tiesimas į minią – ar tai ne kuklumo ir nusižeminimo, o drauge ir nuoširdumo išraiška, sukelianti malonų artumo jaudulį? Maloniai nustebino JAV prezidentas Dž.Bušas, apsilankęs Vilniuje: nepaisydamas oficialios protokolinės tvarkos, Rotušės aikštėje įsimaišė į minios spūstį ir tiesė rankas jį sveikinusiems. Jokio oficialumo, jokio pasipūtimo!

Ruošiantis užimti aukštą valstybininko postą, visų pirma reikėtų išmokti kuklumo, paprastumo abėcėlę. Kai kas mano, jog kuklumas žmogų žemina, rodo dvasinį jo skurdą. Suprantama – liguistai perdėtas kuklumas dažnai būna kliuviniu bendrauti su kitais, principingai ginti savo nuomonę ir t.t. Kuklumą, kaip ir vaistus, reikia sumaniai dozuoti. Išmokime kuklumą derinti su ryžtu ginti savo nuomonę bei įsitikinimus. Pravartu įsidėmėti Ž.Polio mintį: „Kuklus ne tas, kuris abejingas pagyrimams, bet tas, kuris atidus papeikimams“.

Niekada neįgis kitų pagarbos tas, kuris pernelyg geros nuomonės apie save. Saikingai kuklus žmogus visada būna mielas ir patrauklus. Neteko pastebėti, jog žymus valstybininkas profesorius Vytautas Landsbergis būtų kada nors pasipūtęs, sunkiai prieinamas. Vietoj tuščio išdidumo jis visada vartoja taiklias replikas ir sąmojų. Sugeba bendrauti ne tik su aukštais pareigūnais, bet ir su paprastais piliečiais. Jam nebūdingas pasipūtimas, kokį pastebime daugumos buvusių nomenklatūrininkų elgsenoje. Komunistinės priespaudos metais užkietėję nomenklatūrininkai didžiavosi savo partiškumu ir socialine padėtimi, jautė turį neribotą galią ir valią diktuoti savo nuomonę kitiems. Ir kuo labiau mes jų bijojome, kuo dažniau jiems pataikavome, tuo labiau jie pūtėsi. Šis jų bruožas atsispindi ir šiandien, įsirangius į valdžios postus.

„Paprastumo! Noriu paprastumo, tartum duonos kepalėlio tarp delnų“, – šią mintį suformulavo mūsų žymus poetas Justinas Marcinkevičius, visada pasižymintis paprastumu ir kuklumu. Daug kam jis tiktų būti kuklumo etalonu.

Nei aukštos pareigos, nei sukaupti milijonai, nei stulbinanti prabanga, nei išsimokslinimas taip nepuošia žmogaus, kaip saikingas kuklumas, sugebėjimas bendrauti su paprastais žmonėmis. Tik neišmanėliai skirsto visuomenę į išdidų elitą ir nužemintus prasčiokus. Dievo akivaizdoje kiekvienas žmogus yra neįkainojama vertybė su ydomis ir kilniais siekiais, su kritimais ir kilimais, su moraliniais nuosmukiais ir dvasios polėkiais.

Antanas MARČIULAITIS

Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija