|
Ar bus Šuns metai tokie patys šuniški kaip ir praėjusieji?
Nusipurčiusi pernykštį slogutį ir vargais negalais atrėmusi pirmąją didžiojo šalčio ataką, Lietuva peržengė tikrųjų Šuns metų ribą. Mat pagal Rytų kalendorių Šuns metai prasidėjo tik paskutinėmis sausio dienomis.
Praeiti metai tikrai nebuvo įsimintini mūsų politikams. Prezidentas pirmasis pareiškė, jog nori užmiršti visai šiuos metus, kaip itin nesibaigiančių korupcinių skandalų erą. Jam pavymui panašiai ėmė kalbėti ir daugelis politikų, korumpuotų ir nelabai. Bet ar iš tikrųjų kas nors pasikeitė?
Ogi niekas. Lietuva vis giliau ir giliau grimzta į moralinio nihilizmo liūną, palengva virsdama teisinės valstybės parodija. Bet kokie murmėjimai, kad esame civilizuota, nors jauna, tačiau vakarietiško tipo demokratija, yra nieko verti, prisiminus, kokius triukus išdarinėja mūsų politikos liūtai, prisidengę savo gėdas mažyčiu deputatinės daugumos figmedžio lapeliu. Ką pasakytų mums europietiškų politologijos vadovėlių autoriai, pripratę prie gero tono ir nors minimalaus džentelmeniškumo? Premjeras sėkmingai apgynė ir užglaistė savo sutuoktinės biznio proistorės užkulisius, sostinės meras lyg fokusininkas sunaikino savo oponentus jų pačių sugalvotu balsavimo farsu. Ir net populiariausios šiandien partijos lyderis lyg niekur nieko tebepučia miglą dėl savo diplomų, neužmiršdamas keliauti po Lietuvą su labdaringomis vaišėmis ir koncertais.
Sakote, tai uždrausta? Kitiems gal ir uždrausta, tik ne V.Uspaskichui. Juk jo balsas vadinamojoje Politinėje koalicijos taryboje yra pats svariausias ir lemiamas. Visai kas kita, jei tokias keliones sugalvotų kokie opozicionieriai. Ir lyg balsas iš tyrų skambėjo šiltoje Meksikos saulutėje besiilsėjusio Prezidento protestas. Bet kas jam daugiau beliko? Šalyje valdžios vyrai tvarkėsi ir be jo pagalbos.
O kol politiniai apžvalgininkai ginčijasi, kas blogiau, paksizmas ar zuokizmas, Lietuvoje jau prasidėjo rengimasis po metų įvyksiantiems savivaldos rinkimams. Tą pirmieji aiškiausiai suvokė darbiečiai, ir vėl negailintys pažadų. Netikro moralinio tyrumo spindesį jiems suteikia ir neva iš didžiosios politikos išėjusio partijos pirmininko pozicija. Naivuoliai pasakys: štai, matote, Viktoras po Prezidento kritikos tuoj atsistatydino, o tas akiplėša Artūras įsikando į sostinės mero kėdę lyg kovinis bulterjeras. Ir jiems visai ne motais, kad atsistatydinęs Viktoras tebegroja pirmuoju koalicijos smuiku.
Belieka pripažinti, kad tauta ir toliau įžūliai mulkinama, mosuojant kuo didesnių baubų iškamšomis. Pasimetę rinkėjai iš paskutiniųjų balsuoja ne už ką nors, o prieš ką nors, nes rytoj gali būti dar blogiau. Taip ir gimsta nauji gelbėtojai: Artūrą pakeitė Rolandas, o šį Viktoras. Bet ar nuo to mums palengvėjo? Visi šie tautos mylėtojai stebėtinai greitai tampa tik savųjų draugų mylėtojais, numetę pažadus rinkėjams į purviną balą. Ar pamenate? Darbiečiai net sudarė įdarbinimo tinklą savo partiečiams, bičiuliams ir šiaip artimiems ar reikalingiems žmonėms.
Bet ir kiti tokie patys. Liberaldemokratai į savo gretas priėmė revoliucijų specialistą A.Butkevičių. Sunku patikrinti, kiek įvairiaspalvės revoliucijos Ukrainoje ar Gruzijoje priklausė vien nuo minėto asmens valios. Aišku tik viena šia ambicingas ir kerštingas žmogus, išgarsėjęs iš geros pusės Nepriklausomybės priešaušryje, dabar visą savo energiją paskirs atkeršyti tiems, kurie vėliau jį sukčiaujantį sučiupo už rankos. Ir nereikia jo žodžių nuleisti juokais. Jeigu jis pažadėjo žmonių protų šturmą, dar visko gali būti. Juk mūsų nešališki teismai taip ir nesugeba paaiškinti, kaltas nušalintasis prezidentas R.Paksas ar ne.
Bendrą visos teisinės sistemos absurdiškumą įrodo ir tai, kad net žymusis Lietuvos Respublikos priešas M.Burokevičius, vos išėjęs iš kalėjimo, tuoj skuba ieškoti moralinės žalos atlyginimo, išreikšto apvalia kelių milijonų litų suma. Jam antrina ir suįžūlėjęs jedinstveninkų lyderis, nebijantis mosuoti kumščiais. O ką reiškia keistas buvusio rezistento ir Seimo nario A.Petrusevičiaus areštas? Keistas nesusipratimas ar rafinuota provokacija?
Kažkas negerai toje karalystėje, kažkada yra pasakęs danų princas Hamletas. Tą patį galime pasakyti ir apie 2006 metų pradžią Lietuvoje. Formaliai esame nepriklausoma ir demokratinė valstybė. Tačiau perplėšus ploną spalvoto popieriaus kiautą, galime išvysti senąją kiek pablukusią Lietuvos SSR su tais pačiais ar panašiais vadovais, su ta pačia iki skausmo pažįstama korumpuota nomenklatūrine gyvensena, su tais pačiais draugų-bičiulių-svainių-artimųjų klanais.
Ar galime šiais metais sulaukti kokių nors reikšmingesnių permainų politiniame Lietuvos gyvenime? Patikėti tuo šiandien yra sunku kaip niekada. Valdžios viršūnės sumaniai manipuliuoja europinių meduolių pasiūlos taktika, mulkindama tautą miglotais šviesaus rytojaus pažadais. Prieš keletą dešimtmečių tai buvo komunizmo miražai, dabar tai sočios ir aptukusios ES pavyzdys. Regis, net ir pažadukai beveik tie patys. Tik algos niekaip nepaveja kainų augimo, o ūkio augimo mastai keistai sutampa su mūsų biznio ryklių pelno augimu, o ne su paprastų piliečių piniginės papilnėjimu. Kur čia šuo pakastas?
Šuns metais tai ir norėtųsi sužinoti. Nors didesnių trinktelėjimų kol kas galime nesulaukti, visgi tenka pripažinti, kad jau šiemet pamatysime, kur link krypsta mūsų politinio laivo vairalazdės. Ar mus ir vėl mulkins kaip šunis? Ar vėl lyg vaikai tikėsime politikų pasakomis apie šviesų kapitalistinį rytojų?
Visai nenoriu įžeisti šunų. Tai labai mieli gyvūnai ir ištikimi žmogaus draugai, dažnai pakantesni už vidutinį statistinį mūsų pilietį. Betgi reikia kažką daryti. Laukti jau nėra ko. Kas išgelbės moraliai pakrikusią tautą?
Opozicija? Apie kokį nors jos atgimimą kalbėti dar pernelyg anksti. Liberalai tebesiaiškina santykius, nematydami, kaip tirpsta jų elektoratas. Kas liko iš šios naujosios politikos jėgos? Ciniški abonentininkai, nesirenkantys priemonių, kai reikia pasiekti užsibrėžtų tikslų? Beveik moraliai sterilūs tikrų tikriausi liberalai, einantys po depolitizuoto specialisto P.Auštrevičiaus ar kokio G.Steponavičiaus vėliava? Nesinori būti blogu pranašu, bet ar nenusmuks šie grynuoliai iki tos graudžios tradicinės E.Gentvilo konstantos, kai ilgą laiką tos partijos populiarumas sukiojosi aplink 2 proc. ribą?
Būtų gerai, jeigu klysčiau. Bet laikas dirba savo juodą darbą. Kas, pavyzdžiui, prisimintų liberalteisuolius, jeigu P.Auštrevičius staiga nuspręstų pakelti bures į kokią kitą, perspektyvesnę partiją? O kas balsuotų už konservatorius, jeigu tarp jų nebūtų kelių charizmatinių asmenybių?
Dešinieji pakrikę, centristinių partijų irgi nesimato. Net krikščionys demokratai nesugeba susikalbėti tarpusavyje. LKD neseniai paskelbė siūlantys moralios politikos susitarimą. Kas tai nuoširdus gestas, ar pigi reklaminė akcija, siekiant bet kokiu būdu patraukti publikos dėmesį? Kaip čia neprisiminti tos apgailėtinos silikoninės blondinės vadinamosios lietuviškos popžvaigždžės. Nemokėdama dainuoti, ji beviltiškai bando žmonių dėmesį išlaikyti kokia nors kassavaitine pikantiška naujiena.
Ar to neprimena ir LKD elgesys? Peržiūrėjau atsiliepimus į šį atsišaukimą. Jie nėra labai palankūs. Ir tikrai juk sunku patikėti moralia politika, vos prieš kelerius metus beatodairiškai lėkusia į dr. K.Bobelio glėbį? Tada buvo sakoma: susisumuos mūsų reitingai. Daugelis nujautė, kas per paukštis K.Bobelis, tačiau noras sujungti reitingus aptemdė vienybės ieškotojų protus. Taip ir liko jie prie suskilusios geldos, o minėtas asmuo ir toliau sėdi Seime jau visai kitos partijos krėsle.
O gal krikščionys demokratai iš LKD pasikeitė, suvokė savo klaidas ir tikrai nori elgtis moraliai? Pasiklausius jų kalbų ar tono, kaip jie bendrauja su buvusiais kolegomis iš LKDP (vadinamaisiais zinkevičininkais), taip neatrodo. Vis ta pati arogancija, ta pati savigyra. Ir pačioje partijoje tebešmėžuoja daug iki skausmo pažįstamų veidų. Suprantama, keletą kadencijų pabuvus Seime, atsiranda liguistas savęs susireikšminimo sindromas. Pasidarai toks nepakeičiamas ir nuostabus... Ir labai retai šalia atsiranda žmogus, kuris pasakytų, kad karalius tai nuogas.
Ką mums pasiūlys šie Šuns metai? Didelių politinių cunamių gal ir nesulauksime, tačiau sukrėtimų tikrai bus. Kol politikai ieško savo kelių į pažadėtąją žemę (net konservatorius purto ginčai), o visuomenininkai yra apsnūdę, belieka laukti Bažnyčios žodžio. Ir ji vis dažniau pasako savo nuomonę. Tą, nuo kurios ima raukytis net užkietėję ateistai. O juk moralės klausimai yra svarbiausi, o ne šalutiniai, kaip mus bando įtikinti laisvos visuomenės ir laukinės rinkos apologetai. Nejau tylėdami stebėsime, kaip tampame Rūpintojėlio su muzikinėmis ausinėmis šalimi?
Darius Vilimas
Redakcijos prierašas. Šią nuomonę spausdiname
diskusine tvarka. Kviečiame skaitytojus aktyviai pareikšti savo
nuomonę straipsnyje aktualizuotais klausimais.
© 2006 XXI amžius
|