Atnaujintas 2006 vasario 22 d.
Nr.15
(1415)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dukra įamžino tėvo atminimą

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Antanas Mildažis

Dailės muziejininkė Milda Kulikauskienė savo tėveliui atminti sudarė ir išleido knygą „Antanas Mildažis ir artimiausi jo bendražygiai“. Tai moters dovana tėvelio 100-osioms gimimo metinėms. Rinkdamas medžiagą knygai „Nuskendusio slėnio istorija“, susipažinau su M.Kulikauskiene ir stebėjausi jos kruopščiu darbu, nuosekliai rinkta istorine medžiaga, senomis nuotraukomis.

Antanas Mildažis gerai žinomas Lietuvos radijo mėgėjams, dalyvavęs pasipriešinime prieš okupantus. Augęs gausioje, bet neskurstančioje Suvalkijos žemdirbio šeimoje, be didesnės tėvų pagalbos siekė mokslų. Studijavo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje radiotechniką, pats buvo pasidaręs kelis radijo imtuvus, dirbo radijo stotyje, o laisvalaikiu su draugais leido ir redagavo pirmąjį profesionalų žurnalą „Radijo mėgėjas“ (1927-1928 m.), kuris 1928-aisiais tapo savaitiniu ir vadinosi „2000 metrų“ (toks buvo Kauno radijo stoties siunčiamų bangų ilgis). Tarnavo kariuomenėje, radijo kuopoje. Vienoje nuotraukų, spausdinamų knygoje, prie mikrofono matome Respublikos prezidentą Antaną Smetoną, o netoliese jo – ir A.Mildažį, stebintį, kad technika veiktų be sutrikimų. Paskui darbas kooperacijos sąjungoje „Spaudos fondas“, kuri, be leidybinės veiklos, prekiavo knygomis, importuojamomis mokslo priemonėmis, net radijo aparatais. Dar 1931 metais grupė jaunų žmonių, tarp kurių buvo Mykolas Juška, brolis Petras, Šančiuose, Drobės g. 9, įkūrė mechanines dirbtuves. A.Mildažis suprato, kad mokymo, sporto, kai kurias medicinos priemones, optikos gaminius galima gaminti ir Lietuvoje. Norėdamas įgauti praktikos, vyras 1934-aisiais išvyko į Vokietiją, kur Jenoje, Karlo Caiso gamykloje, sėmėsi patyrimo. Čia baigė aerotopografijos kursus, mokėsi gaminti optikos priemones, medicinos aparatūrą. Jis buvo tik trečias lietuvis, baigęs aerotopografijos kursus užsieniuose, čia praktikos siekė inžinieriai iš Japonijos, Ispanijos.

Tačiau aerotopografijos mokslų panaudoti neteko. Antanas nutarė steigti metalo gaminių bendrovę „Orbita“ ir taip įgyvendinti seną svajonę.

„Laumėnų k., prieš pat Pažaislio Kamandulių ordino vienuolyno ansamblį, kitoje Nemuno pusėje, kur įteka upelis Žaisla (Žaisa), pirkome 4 ha II ir IV rūšies žemės žvyro duobių teritorijoje – karjeruose. Ten žemė buvo pigi, bet vieta – labai graži. Nekreipėme dėmesio į tuomet vykusias diskusijas dėl hidroelektrinės statybos ten ar Birštono kilpoje. Išlyginę duobes, iš pievos atstūmę žemės sluoksnį, giliose duobėse sodinome sodo medelius, dekoratyvinius augalus. Prof. K. Grybauskas padėjo patarimais, atveždavo ir sodinukų. Pas mus žaliavo ginko biloba – teras, šventas Kinijos medis, kreidos periodo reliktas, japoninė kerija, veigelija, triskiautis migdolas, doicija, aralija ir daug kitų, buvo bitynas. Žaisoje įveisiau upėtakius, darže augo sojos pupelės, dumplainiai, melionai“, – rašė atsiminimuose A.Mildažis.

„Orbita“ – tai lietuviška įmonė sudėtingiems metalo dirbiniams gaminti. Įveždavo tik žaliavas, bendrovėje dirbo devyni žmonės. Jau 1937 metais buvo dvejos tekinimo, frezavimo staklės, presas. Mašinas pirko užsienyje, lietuviai su staklėmis dirbti greitai išmoko. Pasistatė gamybines patalpas. Per Aukštąją Panemunę ir Šlienavą iš Kauno atsivedė telefono liniją, pasistatė du elektros generatorius. Atėjo pirmieji užsakymai sporto salės įrangai iš Kūno kultūros instituto, Vytauto Didžiojo universitetas pageidavo observatorijai fotokameros, „Orbita“ pagamino teleskopo bokštelio stogo konstrukcijas, termostatą Augalų fiziologijos katedrai, Farmacijos institutui – elektrinį termostatą su automatiniu temperatūros reguliavimu… Su užsakymais kreipėsi Karo ligoninė, Klinikinė ligoninė, gimnazijos, mokyklos. Bendrovė, nugalėjusi kūrimosi sunkumus, dirbo pelningai, turėjo gerą vardą.

Laumėnuose pas Mildažius lankėsi daug įžymių žmonių: dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, rašytojas ir keliautojas Antanas Poška, chirurgas Vladas Kuzma, Botanikos sodo direktorius prof. K. Grybauskas, astronomas prof. Bernardas Kodatis, Zubovų šeima (rašytoja Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, architektas Vladimiras Zubovas, jų vaikai Dalia, Konstantinas). Vykdavo piknikai, vakarėliai. Gamtos grožis pakerėdavo svečius taip, kad jie ir vėl norėdavo čia sugrįžti.

Viskas sugriuvo 1940-aisiais, kai atidardėjo okupantų tankai. A.Mildažis suprato, kad jo įmonė bus sunaikinta, o jis su šeima nukentės kaip „svetimo darbo išnaudotojai“. Todėl savo iniciatyva įmonę likvidavo, dalį mašinų perdavė Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultetui, o pats su broliu nuėjo ten dirbti.

Dalis įrengimų atsidūrė Veterinarijos akademijoje. Jau vokiečių okupacijos metais teko daug vargti, kad išgelbėtų tą įrangą nuo išvežimo į Vokietiją. Prietaisus slėpė Maironiškyje.

1943 metais A.Mildažis, broliai Jonas ir Petras, sesuo Izabelė tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariais. Platino pogrindinę spaudą, o įstrigus jos leidimui, įrengė spaustuvę Laumėnuose, savo ūkyje. Petrašiūnų viršaitis Vladas Baltuška parūpindavo popieriaus ir surinktų laikraščių šriftus, brolis Jonas pristatydavo tai į Laumėnus, spaudė besislapstantis Vytautas Paragis. A.Mildažis buvo mechanikas, prižiūrėjo ir remontavo spausdinimo mašiną. Laido laikraštį „Laisvės Kovotojas“, atsišaukimus.

Vokiečiai demaskavo pogrindininkus 1944 m. gegužės 30 d. Suėmė tik J.Mildažį, kiti išsislapstė. Laimė, Jonas liko gyvas, nors pabuvo gestape, Vokietijos kalėjimuose. 1945 m. balandžio 14 d. jį išlaisvino amerikiečiai, todėl į Lietuvą vyras jau negrįžo.

Sugrįžę rusai nepaliko ramybėje Mildažių šeimos. Netrukus areštavo Antaną. Jis buvo tardomas kalėjimuose beveik dvejus metus ir tik įžymios dainininkės Aleksandros Staškevičiūtės bei prof. V. Mošinskio pastangomis neiškeliavo į Sibiro lagerius. Stasė Mildažienė, norėdama apsaugoti savo ūkį nuo nacionalizacijos ir kolektyvizacijos, prikalbėjo Kauno dailės mokyklos direktorių A. Dūdą atidaryti čia mokymo bazę, pati pradėjo dirbti valsčiaus kooperatyve. Čia mokiniai mokėsi piešti, vasarodavo, tarsi užmiršę trėmimus ir okupantų savivalę.

1957 metais pasklido gandai apie Kauno hidroelektrinės statybą Petrašiūnuose. Mildažiams iš Laumėnų išsikelti buvo labai sunku. Teko kirsti savo sodintus medžius, rauti kelmus, griauti pastatus, užpilti šulinį, namų rūsius. Į naują statybos vietą dabartinėje Saulės gatvėje (o tada tai buvo priemiestis) atsivežė mažesnius medžius ir akmenį, prie kurio rišdavo valtis. Darbai vyko jau suvėluotai, lapkričio mėnesį, kai marių vanduo buvo beveik užsėmęs sodybą.

Pernai susitikime su savo skaitytojais Pakuonyje viena moteris, kuri 1948 metais buvo išvežta į Sibirą, o jai grįžus namo, 1959-aisiais jos tėviškė iškelta iš būsimų marių dugno, man sakė, kad šis įvykis buvo skaudesnis už pirmąjį. „Tremtyje žinojau, kad namo sugrįšiu, o dabar – namų nebeliko…“ Tad ką jautė žmonės, kai jų akyse buvo naikinamas rojus žemėje?

Visa tai papasakota M.Kulikauskienės parengtoje ir išleistoje knygoje. Čia ne tik daug iliustracijų, dokumentų, nuotraukų, liudininkų atsiminimų, bet ir pamoka mums apie gyvenimo prasmę, amžinąsias vertybes. „A.Mildažis nebuvo vienišas, jo gyvenimo kelyje buvo gausu bendraminčių. Tarp jų – ir artimiausi šeimos nariai“, – reziumuojama knygoje garbingo žmogaus istorija.

A.Mildažis su šiuo pasauliu atsisveikino 1992 m. balandžio 14 d., nesulaukęs savo 87–ojo gimtadienio. Malonu žinoti, kad jo atminimas saugomas, o išleidus knygą, išliks ir kitoms kartoms.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija