|
Apreiškimai, stebuklai ir Merkinės piramidė
Kun. dr. Robertas RUMŠAS,
Merkinės parapijos klebonas
Pastaruoju metu įvairiose žiniasklaidos priemonėse vėl rodoma ir kalbama apie Merkinės piramidę, regėtoją Povilą ir su ja susijusius reiškinius. Bažnyčia savo tikinčiuosius ragina kiekviename žmoguje ieškoti gėrio daigų ir neskubėti teisti.
Dievo troškimas įrašytas kiekvieno žmogaus širdyje, nes žmogus
yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą; Dievas nuolat traukia
žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių
be paliovos ieško (plg. KBK, p.21). Tikėjimas yra asmeniškas aktas:
laisvas žmogaus atsakymas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi.
Tačiau tikėjimas nėra izoliuotas aktas. Niekas nėra pats sau davęs
tikėjimo, kaip nėra sau davęs gyvenimo. Lietuva yra katalikiškas
kraštas. Kiekvieną sekmadienį švęsdami Eucharistiją mes iškilmingai
išpažįstame savo tikėjimą, tą tikėjimą, kurį Bažnyčia jau daugiau
kaip 2000 metų skelbia. II Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija
apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum sako: Šventoji Tradicija ir
Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio
lobį, prie kurio pririšta visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais
ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos
laužymo ir maldų (plg. Apd 2, 42). Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai
vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant,
tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas. Pareiga autentiškai
aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam
Bažnyčios Magisteriumui, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus
vardu (DV, 10).
Bažnyčia neatmeta stebuklų, privačių apreiškimų ir kitų nepaaiškinamų reiškinių, bet ne visos dvasinės dovanos ir įvairūs reiškiniai ateina iš Dievo ir atitinka Evangelijos mokymą. Todėl kiekvienam katalikui yra pravartu žinoti autentišką Bažnyčios mokymą apie šiuos reiškinius. Kas yra viešas ir privatus apreiškimas? Bažnyčios mokymas skiria viešą apreiškimą ir privačius apreiškimus. Tarp šių dviejų apreiškimų yra esminis skirtumas. Terminas viešas apreiškimas nurodo Dievo apreiškiantį veikimą, skirtą visai žmonijai, kuris literatūrinėje išraiškoje yra užrašytas dviejose Biblijos dalyse Senajame ir Naujame Testamentuose. Jis vadinasi apreiškimu, nes pats Dievas leido žmonėms palaipsniui save pažinti iki to momento, kai Jis Pats tapo žmogumi, kad patrauktų prie savęs ir apie save suburtų visą pasaulį per savo įsikūnijusį Sūnų Jėzų Kristų. Kristuje Dievas pasakė viską apie save, todėl apreiškimas yra baigtas su Kristaus paslapties realizavimu Naujajame Testamente.
Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK), norėdamas
geriau išryškinti apreiškimo baigtinumą ir pilnutinumą, cituoja
šv. Kryžiaus Joną: Nuo to laiko, kai mums atidavė savo Sūnų,
kuris yra Jo Žodis, Dievui nebelieka nieko daugiau pasakyti. Tuo
vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską (...) nes ką Jis anksčiau
buvo sakęs pranašams dalimis, Jis viską pasakė savo Sūnuje, mums
atiduodamas viską savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų
Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai,
bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar
ko nors kito arba kokių nors naujovių (KBK, 65, p.29). Taigi
vienintelis Dievo apreiškimas, skirtas visiems žmonėms, yra baigtas
su Kristumi ir su Jo pateiktu liudijimu Naujajame Testamente. Bažnyčiai
yra patikėtas autentiškas apreikštojo Dievo žodžio aiškinimas. Aišku,
Bažnyčia negali žiūrėti vien tik į praeitį, tuo ji būtų pasmerkta
steriliam kartojimui. KBK aiškiai sako: Nors Apreiškimas ir baigtas,
jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo
laipsniškai atskleisti visą jo turinį (KBK, 66, p.29). Pats
Viešpats Jėzus atsisveikinime su savo mokiniais kalba apie palaipsnišką
apreiškimo turinio išaiškinimą: Dar daugel jums turėčiau kalbėti,
bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus
ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus
išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims
iš to, kas mano ir jums tai paskelbs (Jn 16, 12-14). Šiame kontekste
galime geriau suprasti, kas yra privatus apreiškimas. Tai yra vizijos
ir apreiškimai, įvykę po Naujojo Testamento. KBK rašo: Amžiams
bėgant yra buvę vadinamųjų privačių apreiškimų, kai kurie jų buvo
bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo
lobiui. Jie turi ne pagerinti ar papildyti galutinį Kristaus
Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnutiniau
išgyventi(KBK, 67, p.29). Pirmą kartą įvairiais apreiškimais,
vizijomis buvo susidomėta V Laterano Susirinkime, šis Susirinkimas
1516 metais patvirtino griežtus kriterijus privačių apreiškimų,
vizijų atžvilgiu, kurie buvo gausūs tuo metu, siekiant apsaugoti
Bažnyčią ir jos autoritetą. Tridento santaryba 1563 metais atnaujino
griežtus Laterano Susirinkimo kriterijus, išplėsdama juos į įvairias
sugestijas, vaizdus, kurie buvo laikomi stebuklais. Popiežius
Benediktas XIV XVIII amžiuje formaliai nustatė privačių apreiškimų
statusą, patvirtindamas du aiškius principus: a) leidimas, kurį
suteikia Bažnyčia, yra patvirtinimas, kai apreiškimas yra žinomas
ir naudingas tikinčiųjų dvasiniam augimui; b) privačiam apreiškimui
negali būti duotas katalikų tikėjimo pritarimas, bet tiktai žmogiškas
pritarimas.
Privataus apreiškimo svoris iš esmės yra skirtingas nuo viešo apreiškimo. Viešajame apreiškime pats Dievas žmogaus žodžiais, tarpininkaujant gyvai bendruomenei Bažnyčiai, kalba žmonėms ypatingai per Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Tikėjimas į Dievą ir Jo Žodį skiriasi nuo bet kokio kito tikėjimo, pasitikėjimo ar žmogiškos nuomonės. Aiškumas, kuriuo Dievas kalba man, duoda tikrumą, kad susitiksiu su ta pačia tiesa, kurios negalima palyginti su jokia kita žmogiška pažinimo forma. Tai yra aiškumas, ant kurio statau savo gyvenimą ir kuriuo pasitikėsiu mirdamas.
Privatus apreiškimas turi padėti šiam tikėjimui ir gali būti kaip tikėtinas, jeigu nukreipia ir nurodo į viešą apreiškimą. Privatus apreiškimas yra skirtas vienai sielai arba atitinkamam sielų skaičiui (viešas apreiškimas skirtas visai žmonijai).
Privačių apreiškimų charakteristikos
Pagal katalikų teologiją, privatūs apreiškimai yra: 1) galimi, 2) realūs, 3) reti, 4) būtinai subordinuoti viešam Apreiškimui, 5) nieko naujo negali pridėti prie viešo Apreiškimo.
Privatūs apreiškimai yra galimi. Pačiu faktu, kad Bažnyčia tikrina a priori, vadinasi, jų neatmeta. Dievas, kuris yra davęs žmonijai viešą Apreiškimą, kai kurioms sieloms gali suteikti malonę labiau suvokti galutinį apreiškimą. Dievo paslapties turtai neišsemiami. Todėl Dievas neatsisako tiesioginių kontaktų su atskiromis sielomis jas mokydamas. Pranašas Joelis sako: Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmones sapnuos sapnus, o jūsų jauni žmones turės regėjimus (Jl 3,1).
Privatūs apreiškimai yra realūs. Kai kurie apreiškimai, vizijos yra tapę oficialaus liturginio kulto pagrindu. Pavyzdžiui, Švč. Jėzaus Širdies pamaldumui ir šventei daug prisidėjo privatūs apreiškimai, duoti šv. Margaritai Marijai Alacoque. Kriterijai, kurie leidžia patikrinti apreiškimo realumą, yra trys: a) asmuo, kuris gauna apreiškimą; b) materija, kuri liečia apreiškimą; c) apreiškimo padariniai.
a) Asmuo, kuris gauna apreiškimus, turi pasižymėti tam tikromis prigimtinėmis ir antgamtinėmis savybėmis.
Prigimtinės savybės arba temperamentas (harmoningas, turintis pusiausvyrą ar psichoneurotikas, isterikas); moralinės savybės (ar asmuo yra visiškai nuoširdus, ar linkęs perdėti, išgalvoti).
Antgamtinės savybės: ar turi tvirtumo dorybę, ar yra paklusnus, ar turi nuoširdų ir gilų nuolankumą (gal tik siekia pasirodyti, kad yra nuolankus). Šie elementai (asmens prigimtinės ir antgamtinės savybės), kiek jos yra pozityvios, aišku, dar neįrodo apreiškimo realumo, tačiau tai yra pagalba patikrinti asmens tvirtinimus, kad jis yra gavęs apreiškimą. Jei minėti elementai yra negatyvūs, apreiškimas mažai tikėtinas (plg. Lambertini, De Servorum Dei beatificatione et canonizatione, L. III, cap. 51, Nr. 3).
b) Kitas kriterijus patikrinti apreiškimo realumą yra pati apreiškimo materija. Apreiškimas, kuris yra realus (o ne tariamas), jei yra priešingas tikėjimui, geriems papročiams, yra, be abejonės, atmestinas, nes Dievas negali sau pats prieštarauti mokydamas dalykų, priešingų Bažnyčios mokymui, kuri yra Tikėjimo lobio saugotoja. Taip pat skelbiami dalykai, kurie prieštarauja vieningai Bažnyčios Tėvų ir teologų nuomonei, yra atmestini. Įvairių negalimų ir perdėtų dalykų reikalavimas taip pat nėra iš Dievo.
c) Trečias kriterijus patikrinti apreiškimo realumą yra padariniai, kurie kyla iš apreiškimo. Iš vaisių pažinsi medį. Realūs, tikri apreiškimai sukelia aiškumą, ramybę; tuo tarpu netikri apreiškimai sukelia sąmyšį, nerimą, priešiškumą, jie yra piktosios dvasios padariniai. Tikri apreiškimai sužadina sieloje dorybes, ypač nuolankumą, netikri puikybę.
Privatūs apreiškimai, be to, kad jie yra galimi ir realūs, yra reti. Kadangi tai yra ypatinga antgamtinė intervencija, todėl yra reta. Tad Bažnyčia privačių apreiškimų atžvilgiu yra labai atsargi. Aprobaciją suteikia tik kruopščiai ištyrusi privataus apreiškimo turinį, raštus, ar tai neprieštarauja tikėjimui.
Privatūs apreiškimai būtinai turi būti subordinuoti
viešam Apreiškimui. Privatus apreiškimas turi būti interpretuojamas
viešo Apreiškimo šviesoje. Viešas Apreiškimas negali priklausyti
nuo privataus apreiškimo, privatūs apreiškimai turi turėti ryšį
su viešu Apreiškimu.
Privatūs apreiškimai negali nieko nauja
pridėti prie viešo Apreiškimo. Net tuo atveju, kai Bažnyčia
juos priima, ji neuždeda tikintiesiems pareigos jais tikėti. Tie,
kurie jais netiki, nėra eretikai.
Privatus apreiškimas turi geriau padėti suvokti ir aktualizuoti Evangeliją. Vienas iš pagrindinių privataus apreiškimo kriterijų nustatyti jo vertumui yra jo orientacija į Kristų. Kada yra nutolstama nuo Jo, kuomet privatus apreiškimas tampa autonomišku, svarbesniu už Evangeliją, aišku, jis nėra iš Šv. Dvasios. Privatus apreiškimas gali iškelti naujus akcentus, naujas pamaldumo formas arba pagilinti jau esamas. II Vatikano Susirinkimas kalba apie laiko ženklus. Pats svarbiausias laiko ženklas yra pats Kristus. Skaityti laiko ženklus, vadinasi, pripažinti Kristaus buvimą kiekviename laike. Privačiuose apreiškimuose, pripažintuose Bažnyčios, apie tai ir kalbama: padėti suprasti laiko ženklus ir juose rasti teisingą atsakymą tikėjime.
Kas yra stebuklas? Norint gerai suprasti stebuklą, reikia turėti omenyje Šventąjį Raštą, Tradiciją ir Bažnyčios mokymą.
Biblijos terminologija
Senojo Testamento (ST) stebuklai yra vadinami térata, tai yra nepaprasti įvykiai. Pakartoto Įstatymo knygoje, taip pat Naujajame Testamente (NT) yra vartojamas terminas semeīa kai térata, kuris reiškia nepaprastą šventą įvykį. Kitas žodis, vartojamas ST, yra thaumasķa faktai, kurie sužadina nusistebėjimą. NT stebuklai dažnai yra vadinami adynata, tai yra dieviški darbai, neįmanomi žmogui. Pagal apaštalą Joną, érga darbai, tai yra Kristaus, kaip Dievo Sūnaus darbai. Evangelistai Morkus, Matas, apaštalas Paulius stebuklus vadina dynimeis, t.y. dieviškos galybės ir pasireiškimo padariniai. Taigi ST ir NT, ypač evangelistas Jonas stebuklus vadina semeīon, ženklais, nepaprastais įvykiais. Stebuklas yra daugiau negu nepaprastas įvykis, tai yra ženklas, ateinantis iš Dievo.
Tradicija
Šv. Augustinas savo raštuose ypač pabrėžia psichologinį ir semiologinį aspektą. Stebuklas yra fenomenas, kuris netikėtai sulaužo gyvenimo monotoniją ir sukelia nuostabą. Šis psichologinis efektas yra tarytum atramos taškas tai funkcijai, kurią atlieka stebuklas. Stebuklas pagal šv. Augustiną kviečia žmogų, kuris yra per daug išsiblaškęs, nerūpestingas, taip pat per daug kūniškas, pakelti akis į dangų ir pamąstyti apie neregimąją realybę ir malonės pasaulį.
Šv. Anzelmas į pirmą vietą iškelia transcendentinį stebuklo aspektą. Pasak jo, stebuklas yra veiksmas, padarytas tiktai Dievo, nes viršija sukurtos visatos galias. Šv. Tomas Akvinietis stebuklo apibrėžime iškelia fizinį transcendentiškumą.
Bažnyčios mokymas
I Vatikano Susirinkimas stebuklus apibūdina kaip dieviškus faktus. Šie faktai pasireiškia Dievo visagalybės dėka. Stebuklai taip pat yra apreiškimo ženklai: ženklai, siųsti Dievo padėti žmonėms, atpažinti, kad Jis kalbėjo jiems. II Vatikano Susirinkimas kalba apie darbus, ženklus ir stebuklus, kuriais Kristus apreiškia ir kartu paliudija dievišką apreiškimo kilmę. Šie trys terminai parodo tris stebuklo aspektus.
Remdamiesi Šventuoju Raštu, Tradicija ir Bažnyčios mokymu,
stebuklą galime apibrėžti kaip nepaprastą religinį fenomeną,
kuris pasireiškia kosminėje tvarkoje specialia ir veltui suteikiama
Dievo galybės ir meilės intervencija, kuria Dievas nurodo žmonėms
savo atėjimo į pasaulį išganymo žodžio ženklą.
Pasiaiškinkime pagrindinius terminus.
1. Stebuklas yra fenomenas, kuris nepaprastai sujaukia normalią dalykų eigą (pavyzdžiui, raupsuotojo išgijimas). Įvyksta nuostaba, šokas. Stebuklas įvyksta kosminėje tvarkoje, jutiminio pasaulio realybėje.
Taigi jis skiriasi nuo pranašystės (noetinė tvarka), nuo šventumo (moralinė tvarka) ir nuo paslapčių, kurios išeina iš jutiminės patirties ribų (hipostatinė vienybė).
2. Stebuklas yra religinis ir šventas fenomenas. Negalima vadinti stebuklu fenomeno, kurį galima patikrinti profaniniame kontekste (pvz., laboratorijoje). Religiniu kontekstu reikia suprasti sumą įvairių aplinkybių, kurios suteikia šiam fenomenui struktūrą arba bent dieviško ženklo regimybę. Pvz., stebuklas, kuris sukelia kaip pasekmę nuolankią ir pasitikinčią maldą; kuris, lydimas švento gyvenimo, susivienijimo su Dievu, ir yra ypatingo Dievo palankumo ženklas; stebuklas, kuris paliudija tos misijos autentiškumą, kuri išeina iš Dievo (Kristaus ir pranašų atveju). Stebuklas nėra izoliuota realybė, bet vientisas kompleksas kitų ženklų, kuriais Dievas gelbsti žmogų per Jėzų Kristų. Stebuklas turi prasmę tiktai ryšyje su Kristumi Mesiju, Tėvo Sūnumi, Jo darbais.
3. Stebuklas yra atėjimo į pasaulį išganymo žodžio ženklas. Stebuklas savo esme yra veiksmas ir ženklas. Taip pat tai yra interpersonalinis ir nurodantis ženklas dieviškos intencijos ir Jo kalbėjimo būdas, nurodantis žmogui, kad išganymas yra atėjęs.
Bažnyčia turi teisę pasakyti savo nuomonę ir įspėti savo ganomuosius apie pavojus, kurie gali slypėti vadinamuose privačiuose apreiškimuose. Atidžiai išklausius įrašą, kuriame, pasak regėtojo Povilo, jam kalba Dievas apie Merkinės piramidės paskirtį ir funkcijas, aiškėja tam tikra terminologija, kuri yra panaši į Naujojo amžiaus vartojamą terminologiją: Nešančiojo Dievo Žodžio energija. Natūralioji žmogaus būdu siunčiamoji banga. Dievo Žodžio išpranašavimas. Piramidės regėtojas teigia, kad šis statinys turi Dievo Tėvo Bažnyčios statusą ir kad piramidėje yra išklausomos žmogaus bėdos ir prašymai. Pats Povilas save vadina mediumu, per kurį jo mokytojas jam perduoda informaciją.
Ar tai turi ką nors bendra su Bažnyčios skelbiamu tikėjimu?
Dievo žodis jau yra paskelbtas, kito Dievo žodžio negali būti. Esminis
krikščionių tikėjimo elementas yra Dievo nusileidimas pas savo kūrinius,
pas pačius mažiausiuosius ir labiausiai nuskriaustuosius. Kodėl
tik piramidėje gali būti išklausomi žmogaus prašymai ir bėdos? KBK
rašo: Bažnyčia Dievo namai yra sava liturginės maldos vieta
parapinei bendruomenei. Ji taip pat yra tinkamiausia vieta garbinti
Švenčiausiajame Sakramente realiai esančiam Kristui. Norint tikrai
melstis, tinkamos vietos parinkimas nėra bereikšmis: tai gali būti
maldos kampelis asmeninei maldai su Šventuoju Raštu ir šventais
paveikslais, kad, būdami ten, slaptoje, pasiliktume savo Tėvo
akivaizdoje. Krikščioniškoje šeimoje toks kampelis, tarytum koplytėlė,
gerai nuteikia bendrai maldai, (...) taip pat maldingos kelionės
primena, kad mes žemėje keliaujame į dangų. Jau nuo seno jos yra
itin gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų
šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos išgyventi kaip
Bažnyčia krikščioniškosios maldos įvairovę (KBK, p. 545).
Lietuvoje yra daug įvairių šventų vietų, ypatingai paskirtų Dievo Motinai Marijai (Šiluva, Pivašiūnai, Aušros Vartai, Žemaičių Kalvarija), kuriose tikintieji per Marijos užtarimą gauna įvairių Dievo malonių, nes ji pažįsta žmogaus prigimtį, su kuria joje yra susijungęs Dievo Sūnus. Todėl katalikai tikintieji, užuot ieškoję dvasinės paguodos statinyje, kuriame, pasak regėtojo, veikia Nešančiojo Dievo žodžio energija, ir klausę liguistos vaizduotės vaikino išsigalvojimų, savo prašymus, viltis ir troškimus turi sudėti į gyvojo Dievo rankas.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais egzistavo daug įvairių
erezijų, sektų, kurios savaip aiškino Kristaus mokslą. Bažnyčios
tėvai savo raštuose gynė autentišką Kristaus mokslą nuo įvairių
iškraipymų. Šv. Irenijus Lijonietis (130-140) savo veikale Prieš
Erezijas rašo: Nedera pas kitus ieškoti tiesos, kai ją lengvai
galima pasiimti iš Bažnyčios, nes apaštalai tarsi į turtingą aruodą
pilniausiai į ją surinko visus tiesos trupinius, kad kiekvienas
norintis pasisemtų iš jos gyvybės gėrimo. Ji yra kelias į gyvenimą,
o visi kiti vagys ir plėšikai. Todėl tikrai reikia jų saugotis,
o visa, kas yra Bažnyčios, mylėti didžiausia meile ir suprasti tradicijos
tiesą (Bažnyčios Tėvai, Antologija, // Aidai, 2003. P. 234).
Šiuolaikinis žmogus yra dažnai pasimetęs įvairių religinių apraiškų akivaizdoje, neskiria, kas yra autentiška ir tikra, o kas yra tik pigus surogatas, nes daugelis, deja, neturi ryšio su Bažnyčia. Nemaža dalis laikančių save katalikais lankosi garsiojoje Merkinės piramidėje, tikėdamiesi stebuklo. Popiežius Jonas Paulius II apaštališkame laiške, Novo millennio ineunte rašo: Eikime pirmyn kupini vilties! Naujas tūkstantmetis atsiveria priešais Bažnyčią kaip milžiniškas vandenynas, į kurį reikia leistis tikintis Kristaus pagalbos. Dievo Sūnus, prieš du tūkstančius metų tapęs žmogumi iš meilės žmonėms, tebetęsia savo darbą ir šiandien: mums reikia skvarbaus žvilgsnio tai išvysti ir pirmiausia dosnios širdies patiems tapti Jo įrankiais... Kiekvieną sekmadienį prisikėlęs Kristus leidžia mums susitikti su Juo tartum Vakarienės menėje, kur pirmąją savaitės dieną Jis atsistojo savųjų viduryje, kad įkvėptų jiems gaivinančią Dvasios dovaną(NMI, p.70).
Kiekvieną kartą, kai švenčiame Eucharistiją, nuoširdžiai meldžiamės, naudojamės sakramentais, mes patiriame gaivinančią Kristaus dvasios dovaną. Tik mes patys turime tai su tikėjimu ir meile priimti, tuomet tikrai pasisemsime to gyvybės gėrimo, kurio mums visiems reikia, tuomet nereikės ieškoti paguodos ir nuraminimo neaiškiame statinyje.
© 2006 XXI amžius
|