Atnaujintas 2006 kovo 3 d.
Nr.18
(1418)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Deklaracijos ir realybė

Petras KATINAS

Dalybos. Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Štai jau ir 2006-ieji, šešioliktieji atkurtosios nepriklausomybės metai, ateina. Ką gi nuveikėme, ko pasiekėme? Pasiekimų tikrai yra nemažai. Lietuva tapo ES ir NATO nare. Sostinėje kyla įspūdingi dangoraižiai. O ką jau kalbėti apie milžiniškus prekybos centrus, visokius akropolius, maximas ir megas, atsirandančius tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Ir ministrai su aukštųjų mokyklų diplomais, kai kurie net su Maskvos bei Leningrado partinių mokyklų, ir parlamentarai milijonieriai, pagaliau Prezidentas, garsus gamtosaugininkas, žadėjęs netgi nelegalius pastatytų pilių kompleksus Kuršių nerijoje buldozeriais nugriauti. Tačiau vis labiau įsitikiname, kad demokratinės Lietuvos valdžios sistema sukurta ir veikia taip, jog tiesiog neįmanoma susigaudyti, kuris gi iš tos valdžios viršūnių ir vėl iškrėtė kokią nors šunybę. Ir niekada nesužinosime. Mat puikiai veikia iš sovietinių laikų perimtas (nes, anot Brazausko, tarybų valdžia tęsiasi, nepriklausomybė tik perėmė tos valdžios tęstinumą) „kolektyvinės atsakomybės“ principas. Paprasčiau kalbant – konkrečiai niekas už nieką neatsako. Todėl kiekvieną kartą paaiškėja, kad, išryškėjus kokiam nors pernelyg garsiam skandalui, atpirkimo ožiu tampa koks nors smulkus klerkas. Argi kas girdėjo per tuos metus, jog nors vienas, sėdintis aukščiausiose valdžios institucijose, būtų nubaustas kokia nors realia bausme kad ir už tas pačias nelegalias statybas ne tik Kuršių nerijoje, bet ir kituose draustiniuose? Tiesa, neteko kėdės Klaipėdos apskrities viršininkė, tačiau jai tos kėdės jau ir nebereikia – apsirūpino viskuo pakankamai. O svarbiausia, Socialdemokratų partijos bilietu. Ir taip pastaruoju metu vis sunkiau galima suprasti, kur prasideda ir baigiasi valstybiniai ir asmeniniai reikalai. Oficialiai kalbant – viešieji ir privatūs interesai. Pasak vieno provincijos žurnalisto, Lietuvoje įsitvirtino ne laukinis, o biurokratinis kapitalizmas. Parlamentarai ir šiaip aukšti valdininkai, neva besirūpinantys valstybės reikalais, pirmiausia rūpinasi asmeniniais. Tai ir leidžia valdančiajam klanui faktiškai be jokios rimtos kontrolės perpumpuoti pinigus iš valstybinės į savo kišenę. Tą geriausiai parodo valdžios žmonių ir jų artimųjų vilos, prabangūs butai ir nuolatiniai vakarėliai su rusiškais ikrais ir prancūzišku šampanu, taip pat net jų nuotraukos tapo pagrindiniu daugybės spalvotų žurnalų veiklos pagrindu ir tikriausiai pragyvenimo šaltiniu. Šiaip ar taip, pagrindiniu šiuolaikinės Lietuvos fenomenu tapo nuo ryto iki vakaro plušantis vargšas – ūkininkas, pardavėjas, darbininkas, mokytojas, bibliotekininkas ir t.t. Prisimenate sovietinių laikų anekdotą: jaunas vyras prašo išmaldos gatvėje. Putlus praeivis jam sako: „Kaip tau ne gėda! Sveikas, stiprus vyras, eitum dirbti pagaliau!“. O tas atsako: „Aš tik prieš pusvalandį darbą baigiau“.

Apskritai tie, kurie yra gyvenę kaime, bent jau turėtų prisiminti, kaip kolūkietis, veždamas į turgų parduoti keliolika kiaušinių ar varškės indelį, vis paragindavo vytele iš kolchozo pirmininko išprašytą sulysusią kumelaitę. Kad sparčiau bėgtų ristele. Dabar susidaro įspūdis, kad valdantysis „elitas“ lygiai taip pat elgiasi su savo paprastais žmonėmis, vis pliaukštelėdamas jiems botagu – tai naujais įstatymais, tai Vyriausybės nutarimais, teismų nuosprendžiais ar antstoliais, tai naujais mokesčių „už paslaugas“ tarifais. Ryškiausias jų – mokėti papildomus mokesčius už jau sumokėtus. Kad būtų linksmiau gyventi!.. Kad apie nieką negalvotume! Kad ir kaip žiūrėtume, tačiau visiškas valdininkų ir aukščiausios valdžios nebaudžiamumas jau seniai diskreditavo valdžią visuomenės akyse. Visos, be išimties, apklausos rodo, kad visų lygių valdžia, taip pat ir teisėsauga, nepasitiki dauguma Lietuvos žmonių. Žmonės jau nebežino, už kokią partiją balsuoti ir apskritai ar verta dalyvauti rinkimuose. Ir kas pagaliau Lietuvoje dabar yra rimtas politikas? Ar tiktai koks nors televizijos klounas, nuolat demonstruojantis tose televizijose visišką savo bukumą bei mankurtizmą. Todėl tiktai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pilni įvairiausių landų įstatymai ar papildomi mokesčiai už galimybę sumokėti mokesčius tėra tiktai atsitiktinumai, atskirų valdininkų klaidos ar nekompetencija. Tačiau nuoseklumas ir gausybė tokių absurdiškų sprendimų rodo, jog valdžia visiškai atitrūko nuo visuomenės, nenori suprasti ar nesuvokia tos visuomenės rūpesčių ir vilčių. Galima pasidžiaugti nebent tuo, kad apie tai vis dažniau kalba visuomeninių organizacijų lyderiai, žurnalistai, vienas kitas parlamentaras. Bet tai ir viskas.

Pagaliau iš kur gali atsirasti tas pasitikėjimas valdžia, taip pat ir pačia aukščiausiąja, jeigu valstybės Prezidentas tuo metu, kai valdančioji koalicija riejasi dėl ES pinigų dalybų, rusų oligarchas skelbia ultimatumus pasitraukti iš „koalicijos“, vyksta diskusijos, kaip sumažinti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Maskvos, išvyko į kelionę po egzotiškus kraštus: Singapūrą, Australiją, Naująją Zelandiją ir Tailandą. Ko jam ten prireikė? Kokius ekonominius ir prekybinius ryšius Lietuvos vadovas numatęs užmegzti su tomis tolimomis, kitoje Žemės rutulio pusėje esamomis valstybėmis? Pagaliau kas gi Prezidentą lydinčioje gausioje delegacijoje atstovavo Lietuvos verslui? Ogi valstybinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius Jonas Biržiškis su žmona Jevgenija ir tos pačios bendrovės Vidaus administravimo tarnybos viršininkė Liudmila Kirkilienė, kito ministro žmona. Negi šios ponios tarėsi su Singapūro ar Tailando valdininkais tiesti geležinkelį į Lietuvą? Pagaliau kokius valstybei naudingus ekonominius ryšius mezgė V.Adamkų lydėję Kraujo donorystės centro vadovas ar hipodromo ir vieno autoserviso savininkai?

Na, ir dar vienas pastarųjų dienų įvykis, parodęs, kas gi iš tiesų diktuoja sąlygas Lietuvoje. Premjeras, svaidęs žaibus nesutariant su jokių valstybinių pareigų neužimančiu V.Uspaskichu dėl ES lėšų skirstymo kontrolės, kaip ir buvo tikėtasi, nusileido rusų oligarchui. Deja, jau ne pirmą kartą. Nuspręsta įkurti aštuonių ministrų komitetą, kuris prižiūrės ES paramos skirstymą. Ir visai nesvarbu, kad, žymių teisininkų nuomone, tai prieštarauja ES teisei, silpnina struktūrinių fondų lėšų skirstymo kontrolę bei sudaro sąlygas piktnaudžiauti. Bet juk tik dėl to ir kimba į atlapus vienas kitam koalicijos partneriai.

Todėl praėjusį savaitgalį sostinės Ledo rūmuose savo steigiamąjį suvažiavimą surengę nuo liberalcentristų atskilę „tikri“ liberalai deklaravo, kad tiktai jie, pasivadinę Lietuvos liberalų sąjūdžiu, išvalys Lietuvą nuo visokiausių šiukšlių, negandų, korupcijos, švogeriškumo ir atves į šviesų rytojų. Tiesa, skirtingai nuo ankstesnių gelbėtojų ir šviesaus rytojaus žadėtojų, pasielgė apdairiau ir nepaskelbė, kada tas rytojus išauš. Tačiau norai ir deklaracijos vienas dalykas, o realybė – visai kitas. Tuo labiau kad ir „tikrųjų“ liberalų gretose yra gana spalvingų asmenybių. O naujų lyderių, gelbėtojų ir panašių atsiradimas – jokia naujiena. Dar senovės Graikijoje gyveno toks Herostratas, kuriam labai norėjosi įsiamžinti. Nemokėdamas kitaip, ėmė ir sudegino Artemidės šventyklą Efese – vieną iš septynių pasaulio stebuklų. Taigi šlovės (mūsų šalyje ir pinigų) trokšta daugelis. Tačiau kokios? Kaip sakė vienas rašytojas, daug ambicijų, maža amunicijos. Pasak jo, ne vienas uodas kyla iš Herostrato barzdos, pazyzia apie ausis, ir tuo viskas baigiasi. Nei įspirti, nei padegti. Įkąsti kam nors į blauzdą dar galėtų. Bet baugu. Ką pasakytų tikrieji šeimininkai ir dirigentai…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija