Atnaujintas 2006 kovo 3 d.
Nr.18
(1418)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Apie istorijos klastojimą

Dažnai tenka matyti, kaip jau dabar klastojama istorija. Ir klastojama būtent ne sena istorija, o šių dienų. Štai pavyzdys, kuriuo teko man pačiam (ir ne tik man, bet ir daugeliui kitų, tą stebėjusiųjų) įsitikinti.

Sausio 13-ąją teko būti Seime, Lietuvos širdyje, kaip mes visi dar neseniai jį vadindavome. Po pagrindinio Sausio 13-osios minėjimo žmonės pasklido Seimo patalpose, apžiūrinėjo įrengtas fotoparodas, šnekučiavosi būreliais. Dauguma mūsų, svečių, prie vienų laiptų matėme, kaip didžiulis būrys žmonių (vėliau supratome, kad tai buvo žurnalistai), kai kurie su galingais fotoaparatais ir vaizdo kameromis, kažko nekantriai laukė. Gal Vytauto Landsbergio, daug padėjusio, kad lemtingomis Sausio dienomis tauta būtų sumobilizuota ir savo valia atsispirtų sovietinei agresijai? Gal laukė to meto Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kurie nepabūgę laukė agresorių puolimo? Deja, laiptais iš aukštybių, kaip koks apaštalas iš dangaus, nusileido garsusis, „nenugalimasis“ AMB. Visi laukusieji žurnalistai jį apspito, atkišdami mikrofonus, blyksėdami fotoaparatais, sekdami kiekvieną „didžiojo“ vado veido judesį. Jis drąsiai, pasitikinčiai atsakinėjo į žurnalistų klausimus, elgėsi arogantiškai, kaip koks didvyris. Tuo tarpu tikrasis Sausio 13-osios didvyris Vytautas Landsbergis kukliai, neužkalbintas jokių žurnalistų (bent mums, keliems tuo laiku stebėjusiems tą „įvykį“ bičiuliams, taip atrodė), išėjo į lauką – pasirodo, jis ten dalyvavo Vėliavos pakėlimo ceremonijoje. Apie reportažą „iš susitikimo su draugu AMB“ tos dienos vakare per lietuviškas televizijas neteko girdėti, todėl galima spėti, kad visas tas spektaklis buvo skirtas užsieniniam „širpotriebui“.

Taigi kas atsitiko? Atrodo, pasaulis (kaip jau senokai – ir beveik visa Lietuva) baigiamas įtikinti, kad Sausio 13-osios agresijai atremti viską padarė tik Brazauskas. Nejaugi tokia trumpa žmonių atmintis? Nejaugi tokia trumpa ir išgarbintosios žiniasklaidos atmintis? Juk apie jo vaidmenį per Sausio 13-osios įvykius niekas nieko negirdėjome – tą turime visai atvirai pripažinti. Ir iš viso net nežinoma, kur buvo tuo laiku Brazauskas. Kaip dažnai pajuokaujama, Sausio 13-osios naktį AT pastate jo nebuvo. Geriausiu atveju jis pasirodė tik paryčiui, kai pasidarė aišku, jog rusų kareiviai AT pastato puolimą atidėjo. (Nė kiek neabejotina, kad jis savo informacijos kanalais tą sužinojo anksčiau nei dauguma AT deputatų ir pats Landsbergis, organizavę gynybą.)

Tik prof. V. Landsbergis savo genialiu įžvalgumu sugebėjo taikiai, nesileidžiant į provokacijas, laimėti su mažiausiu aukų skaičiumi. Kartu jis nuosekliai gynė nepriklausomybę, visą laiką nė kiek nekeliaklupsčiaudamas demaskavo grobuonišką Rusijos politiką Lietuvos ir pasaulio atžvilgiu. O Brazauskas net nemanė ginti Lietuvos nepriklausomybės. Priešingai, visa savo tuometine laikysena jis stengėsi kiek įmanydamas išlaikyti Lietuvą sovietų imperijoje. Štai dabar dažnai primenami (aišku, ne jo bičiulių) Lietuvos nepriklausomybę „tramdomieji“ AMB posakiai. Jau Sąjūdžio pakilimo metu Brazauskas taip pasakė apie Trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. Kada jis tai sakė? Ogi Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje, išlydint Lietuvos delegatus į IX „partinę“ konferenciją. 1989 metų pabaigoje interviu laikraščiui „Argumenty i fakty“ (1989, Nr.47) Brazauskas sakė: „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“. Arba štai Brazausko, „kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę“, „perliukai“, pasakyti tuo lemtinguoju metu, kai jau atvirai ir aiškiai buvo keliamas Lietuvos nepriklausomybės klausimas: „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina“ („Žodis Lietuvos komunistams“, „Komunistas“, 1989, Nr.9); „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai - išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą - mums nepriimtini“ (kalba „Vilmos“ įmonėje. „Tiesa“, 1989 03 03). O prieš pat nepriklausomybės paskelbimą, kai buvo pradėta reikalauti išvesti okupacinę kariuomenę, Brazauskas įtikinėjo: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir - lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ (kalba susitikime su komjaunuoliais. „Lietuvos rytas“, 1990 01 25); „Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją“ (kalba SSKP CK plenume Maskvoje. „Tiesa“, 1990 02 10); „Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu“ (interviu lėktuve, skrendant į Maskvą, Lietuvos televizijos „Panorama“, 1990 02 21). Nejaugi mes jau pamiršome šiuos netolimus įvykius, pamiršome savo išsivadavimo istoriją, kuriai dar nesukako ir 20 metų?

Paaiškinimas tėra tik vienas: vykdomas begėdiškiausias istorijos klastojimas, netgi žymiai bjauresnis nei sovietiniais laikais. Tada visa, kas buvo susiję su Lietuvos nepriklausomybe, buvo nutylima, dabar – viskas iškraipoma, viskas sunaikinama, viskas klastojama. Pavyzdžių jau yra tikrai labai daug. Štai dabar surezgami kažkokie „faktai“, kad komunistai vadovavo tautos pasipriešinimui prieš Sausio agresiją. Kokia nesąmonė! Jau pradedama teigti (įrodinėti bijoma, nes tam dalykui tikrai trūksta faktų, bet kas žino), kad ir Kovo 11-oji atsirado tik „viską pramatančios ir viską lemiančios“ LKP, virtusios LDDP, o po to ir LSDP vadovavimo dėka. Netrukus gali pasirodyti, kad ir Vasario 16-oji radosi tik būsimųjų komunistų sumanaus darbo dėka.

Siūlau laikraščiui įvesti skyrelį: „Kaip klastojama Lietuvos istorija?“ Jame būtų galima išsamiau aptarti tokius ar kitokius Lietuvos istorijos klastojimo faktus.

V.MIKALAUSKAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija