|
Priverstinė emigracija valdžios vykdomas genocidas
Dr. Adolfo Damušio duomenimis, Lietuva per Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį (1940-1959 metais) neteko daugiau nei milijono žmonių (arba 34 proc. visos tautos).
Artėjant antrajai bolševikų okupacijai iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. žmonių. Atrodo, neįtikėtinai mažai. Gal nebuvo galimybių, gal buvo didelis prisirišimas prie gimtosios žemės, gal nebuvo išsamios informacijos apie sovietų valdžios vykdomą genocidą. Leninas jau 1918 metais prie Šiaurės ašigalio, Solovecų salose, stačiatikių vienuolyne įkūrė koncentracijos stovyklas, kur kalėjo ir Kaišiadorių arkivyskupas Teofilius Matulionis bei 12 lietuvių kunigų, kurie po bolševikų revoliucijos buvo suimti kaip katalikų kunigai Rusijoje. 1933 metais tarpusavio susitarimu jie buvo iškeisti į Lietuvoje kalėjusius komunistus. Turbūt Lietuvoje nedaug kas žinojo, kad bolševikų saugumo vado Felikso Dzeržinskio nurodymu jo smogikai nukankino daug stačiatikių vyskupų, o po žymaus bolševikų veikėjo Sergejaus Kirovo nužudymo 1934 metais prasidėjo iškiliausių Rusijos žmonių genocidas buvo nužudyta keli milijonai žmonių.
Nuo bolševikų į Vakarus pasitraukė apie 120 tūkst. išsilavinusių Lietuvos gyventojų, o dabar per keliolika metų savo Tėvynę paliko apie 300-400 tūkst. šviesiausių ir darbščiausių tautiečių, kurie Lietuvoje negavo tinkamo darbo ir atlyginimo. Jiems išmokslinti Lietuva išleido milijardus litų, o dabar jie dirba kitų valstybių naudai, kuria jų ekonomiką. Šie jauni žmonės išvyko ne šeimų kurti, o dirbti ir užsidirbti. Vėliau jie sukurs daugiausia mišrias šeimas. Iškils vaikų auklėjimo ir mokymo problemos.
Taigi prasideda moralinis, dvasinis ir fizinis tautos genocidas. Kasmet Lietuvoje gimsta vidutiniškai dešimt tūkstančių mažiau žmonių negu miršta. Uždaromi vaikų darželiai, mokyklos, mažiau reikia auklėtojų ir mokytojų. Tauta sensta, pensijos mažos, pragyvenimas brangsta ir beveik milijonas Lietuvos žmonių gyvena nuolatiniame skurde ir nepritekliuose.
Dar apie 200 tūkst. dirbančiųjų Lietuvoje gauna minimalų atlyginimą (462 Lt). Jų vaikai negali įgyti aukštojo mokslo, jie negali užsiprenumeruoti laikraščių, pirkti knygų, eiti į kiną, teatrą, koncertus. Todėl Lietuvoje didėja apolitiškumas, girtavimas, narkomanija, savižudybės. Nėra sistemingo patriotinio auklėjimo mokyklose ir universitetuose, spaudoje, televizijoje ir radijuje. Tai dvasinis tautos genocidas.
Ką veikia mūsų Seimas, Vyriausybė, kas vadovauja partijoms? Šalyje tik skandalai, vagystės, moralinis nuosmukis. Daugelis aukštų valdžios vyrų ir moterų, pasak Evangelijos, yra pabaltinti karstai, pilni puvėsių, riejasi tarp savęs kaip tos katės viename maiše. Kuriant pilietinę visuomenę, bendruomenių centrus, keliant patriotinę žmonių dvasią turėtų aktyviau dalyvauti dvasininkai. Juk 1918 metais tarp Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių 20 iškilių vyrų keturi buvo dvasininkai.
Melagingais rinkimų pažadais atėjusi į valdžią valdančioji koalicija bijo aktyvios pilietinės visuomenės, protingų didžios dvasios žmonių, kurie gali išardyti gudriai suregztą seną bolševikinį nomenklatūrinį voratinklį. Tad būkime protingi ir ypač budrūs prieš rinkimus, kad valdantieji neužliūliuotų pažadais.
Algirdas JOKŪBAITIS
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|