|
Tvermė 40, arba pelenų prabanga
Gavėnios aušroje švinta pavasarėjanti šviesa. Jos kontrastas meta aiškumo blyksnį ant karališko purpuro prabangos išrinktųjų, įsigytųjų, karališkai pateptųjų. Anot apaštalo Petro pirmojo laiško, ... ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys krikštas. Jis nėra nešvaraus kūno nuplovimas, bet Dievo maldavimas suteikti gryną sąžinę dėlei Jėzaus Kristaus prisikėlimo; įžengęs į dangų, jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai ir valdžios, ir galybės (1Pt 3,21).
Mūsų realybės tikrumo ir patvirtinimo metas. Bręsta ir vyksta sielos pavasarinis valymas, gryninimas. Sugrįžta šviesa, tirpsta ledo likučiai, vėjo gaiva ragina išvėdinti ir išpurtyti kilimų apnašas. Požieminės dulkės ant langų prašosi nuplaunamos. Kad galėtume matyti lauko dirvoje kyšančius pirmuosius žiedus ir atgyjančią žalumą. Gamta išjuda ir pradeda jaudintis pumpuro sukauptimi. Kaip besikeliantis iš miego žmogus rąžosi. Akivaizdu, kad pavasaris neateina greitomis. Iš tėviškės beržo pratrūksta ir lėtai po lašą srūva gyvasties sula, nors medis vis dar atrodo mirtinai negyvas.
Pašėlęs jausmas, noras išvengti savitvardos susikaupia ir sunkiasi Užgavėnių riebumu ir sotumu. Paskutinė lig soties diena prieš Pelenų trečiadienį. Tiems, kurie suvokia ir atsakingai, sąmoningai įžengia į Gavėnią. O kuriems ji nesvarbi Užgavėnių šėlsmas tik vienas iš nepagrįstos savimylos ir lėbavimo apraiškų. Giliai žmogaus širdy, saiko raumens kloduose virpa apskaitos savižina. Aš esu kam nors atsakingas už savo gyvenimą. Sau pačiam arba kažkam, ko vergiškai bijau, arba kam nors, ką beprotiškai myliu. Bažnyčia yra įsimylėjusi moteris, besiilginti sužadėtinė. Ji atsakinga Tam, Kuris ją myli.
Kaip realybės patikrinimas, Gavėnia yra faktų prisiminimo, sudabartinimo ir akistatos metas. Be šio Šventojo akivaizdi infliacija. Mano egzistencija bankrutuoja. Dievo Tauta psalmėje maldauja: Sutverk širdį man tyrą, o Dieve, many nepalaužiamą dvasią atnaujink. Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido, prarast tavo šventąją dvasią neleiski. Mano kūnas sukurtas iš žemiškų elementų tėvų meilės dėka. Šis Šventasis mane pašaukė buvimui. Esu sukurtas iš Meilės ir dulkių. Ir sugrįšiu į meilę ir į dulkes. Tai pirminis faktas apie mane. Jis kasmet primenamas ir sąmonėn sugrąžinamas tikrumo dulkių įspaudo kryžiumi ant mano kaktos. Sudeginti sudžiūvę praeitų metų triumfo ir ironijos sekmadienio palmių šakų likučiai virto pelenais. Bažnyčios liturgijoje palaimintų pelenų žymę kaktoje nešiojamės ištisą dieną, kol nuo veido nuprausime odą dusinantį visos dienos prakaito ir dulkių klodą. Pelenų akistatoje sutrinka ir nutyla Užgavėnių kiekybė.
Kritinis lemtingas momentas. Kol sužadėtinė nepažvelgs Mylimajam į akis tikras pavojus Gavėniai virsti blėstančiu išsikvėpimu, apsiribojimu tik žmonijos sužadėtinės trūkumais ir nuodėmingumu. Tai taptų varžymusi kuris vienas kitam gali labiau nusileisti. Gavėnia nėra pasidavimo, užmiršimo, susivaržymo ar atsisakymo metas. Tai metas žmogui atrasti ir būti atrastam. Tvarstyti ir būti pagydytam. Švarinti ir būti nuplautam. Braukti sugrįžimo džiaugsmo ašarą ant sielos ir veido. Susitaikyti ir atleisti, kad pačiam būtų atleista be saiko. Visa tai be pagrindo, jei sužadėtinė Bažnyčia nesielvartauja ilgesiu. Tik atsigręžusi į Jaunikį, Jo akyse ji pamatys tai, ko ilgisi ir ieško, išvys, ką reikia aptvarstyti ir gydyti, apvalyti, išgryninti ir sutaikyti. Jos vilties ašara priešais Mylimojo veidą.
Ašaros nevienodos. Vienoks skausmo ir netekties graudulys, kitokia giliausios nuostabos ir didžio dėkingumo ašara. Mūsų siela virpa, vartosi dėl kažko brangaus, kažko labai svarbaus ir esminio. Gyva ilgesio ašara pagirdo tik mintį apie susitikimą. Tai sielos judesio, ašaros tvinksnio turinys.
Žvilgsniu ne į save, bet į Jį ir save Jame sužadėtinė Bažnyčia pradeda keturiasdešimties dienų Gavėnią. Trukmė ženklina Jo laiką dykumoje. Tai kartu buvimo su Juo laikas. Bendras buvimas dabar toks esminis, kad ir kas Jam atsitiktų visa taip pat atsitiks ir jai. Tik rūpestingai tausodama ir sergėdama šią bendrystę, ji pajėgs suvokti ir patirti, kad dažnai ji pati yra pretekstas to, kas vyksta su Juo. Jaunikis aiškiai parodė, kad Jis prisiėmė patį jos žmogiškumą. Taip žmogiška patirtis tapo Jo patirtimi. Nors taip nusižemindamas save apribojo, tačiau kaip Žodis Jis negali žmoguje sumenkti. Greičiau Jis žmogaus ribas praplės. Kad gydytų, Jis siekia pats patirti žaizdą. Kad sutaikytu, Jis pats eina į skilimo branduolį. Jis atėjo į jos nuodėmės ligos žaizdą, kad nuplautų šią infekciją, išgriebtų iš nuodingos mirtinos taršos, atgaivintų iš karščiavimo. Ji su siaubu pasibaisėjusi regės Jo paties iš meilės sutiktą ir priimtą Jam užmestą apkaltinimą. Ji regės Jo ištikimybę iki mirties nuosprendžio įvykdymo. Ji visuomet su Juo, todėl ir joje kas nors bus pasmerktas mirčiai. Ir mirs. Žmogaus patirtis be sielvarto ir mirties dimensijos tebūtų apatija, nepajėgumas kančiai ir meilės egzistencijai. Tai prasmė ir tikslas, dėl kurio mes, Kristaus sužadėtinė Bažnyčia, leidžiamės į Gavėnios kelią. Be Mylimojo ir mylimosios ryšio ir artumo, šis laikas kely gali degeneruoti į vien individualistinių užduočių ir nurodymų įvykdymą dvasinių pratybų stovyklavietėje, į šypsojimąsi pro sukąstus dantis. Keturiasdešimt dienų gali virsti tik privalomybe ir vergyste paremtu žygiu.
Gavėnia prasideda dykumoje. Šventasis sako, kad ten Jį nuvedė Dvasia. Abu Jis ir sužadėtinė čia išgyvensime gundymą. Gundytojas pataikauja ir pataria: pasisotink, paversk akmenis duona, padaryk šventąją gudrybę, prisidenk religiniu apsiaustu. Sutartinai atkirsime: NE, stebuklo nebus, žmogus gyvas ne vien duona. Dievo Žodis čia yra mūsų maistas. Antra pagunda: griūk nuo skardžio stačiai žemyn, ir Dievo dvasios tave sugaus... Antrasis atkirtis: TAIP, Dievas padeda, bet ne provokuojamas. Štai trečia pagunda: aš tau atiduosiu visą valdžią, jei pagarbinsi mane... Trečias mūsų atkirtis: eik šalin, šėtone! Tik vienas Dievas vertas pagarbinimo. Taip gundomas ne tik Jėzus. Tai mūsų Bažnyčios, kiekvieno žmogaus pagundos. Kai jos mus sutinka Jaunikio artumoje, esame stiprūs ištverti, nes nesame vieni. Priešnuodis mūsų visiška atrama Žodyje, dėmesingas Dievo balso klausymasis ir turinio išgirdimas. Savimylos ištuštinimas vardan kelionės su Juo ir buvimo Jame.
Radikalus mūsų turtas tik vieno tikrojo Dievo garbinimas tiesa ir dvasia, pačiu gyvenimu. Jo sukurta širdimi ir pelenais paženklinta esybe. Dėmesingumas Kūrėjo minčiai ir solidarumas artimui, kiekvienam žmogui. Tai pradžiamoksliai principai, pasirinkimai, apsisprendimai. Nesuminkštinti ir nepraskiesti jokiomis derybomis jie plauna mūsų sielos namus. Jų tvermė pasninkas, malda ir vargstančiųjų šalpa. Trys nuo senų senovės žinomi veiksmingi sielos ir kūno balzamai.
Pasaulyje garsus Lietuvos menininkas, rūbų dizaineris, neseniai sakė: Būti madingam nereiškia, kad reikia rengtis ekstravagantiškais drabužiais. Gyvename laikotarpiu, kai svarbu ne ką, o kaip vilkime. Mano drabužių ypatumas tas, kad gražiausios jų detalės yra vidinėje pusėje, kurias ne visi pastebės, tačiau tai ir yra tikroji prabanga.
Nerijus ŠMERAUSKAS
© 2006 XXI amžius
|