|
Čionai giesmė prasideda ir baigias,
o ten ji amžina
Jonas Vytautas NISTELIS (1922 08 24-1986 03 07)
 |
|
Jono Vytauto Nistelio portretas.
Dailininkė Valerija Zalenskienė, 1986
|
* * *
Žvaigždės žaidžia laiką erdvėje.
Tu Kūrėjas laiko ir erdvės.
Eina begalinės virtinės dienų
aš jas sutrupinu į valandas, į minutes
ir sekundes, bet negaliu nė sekundėlės
sulaikyti jos grįžta pas Tave.
Mano laikrodžiai skaičiuoja
Tavo valandas,
o kalendoriai
Tavo dovanotus mums metus
bekraštę Tavo erdvę šviesmečiais
matuoju, bet ribų jos neatrandu.
Ir viskas telpa Tavyje
ir Begalybė, ir Amžinybė!
O kaip telpi Tu mano širdyje,
Erdvės ir Laiko Paslaptie didžioji?
* * *
šešias amžinybes ilgas Tu kūrei Visatą
dangų ir žemę o septintąją ilsėjaisi
tada gimė laikas neklusnusis amžinybės
kūdikis dienos nusivijo mėnesius aplinkui
Žemės rutulį ir augo medžiai laike
ir augau aš laike ir augo mano nuodėmės
ar priimsi mane į savo džiaugsmą?
* * *
Aš tolumoje Tavęs ieškojau
anapus tolimų galaktikų,
anapus žėrinčių žvaigždžių žarijų
aš pelenuose erdvių Tavęs ieškojau
Mokslų ramentais pasirėmęs mano protas
šlubčiojo ir meno ūkanose klaidžiojo.
Tu kelio posūky ramiai stovėjai ir
kantriai laukei, kol aš ateisiu, o aš maniau,
kad Tu esi tik kelio pabaigoj, bet Tu
buvai arti kiekviename šio kelio vingyje-
* * *
Gyvenimą savo paverčiame daiktais.
Jais mus pasaulis nuolatos vilioja.
Jų godžios šaknys skverbiasi
Širdies plyšelin kiekvienan,
Kol ji sueižėja tarytum kapinių
Tvora mūrinė šalia medžių.
Tu davei mums daugel metų
Daug daug dienų gyvenimą šitą
Paversti Džiaugsmo amžinybe.
Daiktai tik laikini žaislai,
Bet mes į juos sudėjom
Visą savo laiką, visą triūsą
O Tau beliko mūsų laiko trupiniai.
* * *
Rytoj ateisiu pas Tave, kantrusis Dieve.
Šiandien einu pabaigt išgerti ligi dugno
saldžią taurę nuodėmės, užmiršęs
Tavo skausmo kieliką ir rankas prikaltas,
kurių Tu negali ištiesti sulaikyt manęs.
Rytoj gyvenimo ir nuodėmių nuvarginta
senatvė su lazda pasiramsčiuodama ateis ir
Tavo skausmo medį apkabinusi raudoti ims.
Kas bus, jei pasakysi Tu:
Rytoj ateiki, kaip žadėjai.
O aš saulėlydžio nebesulauksiu -
* * *
Tu Šeimininkas galaktikų didingų
žinai jų skaičių, dydį, amžių,
suklumpa Visata prie Tavo kojų
ir tyliai garbina Tave
neprašo nieko ji kaip aš, tiktai dėkoja
Tau už didžiąją buvimo dovaną
O aš keleivis, laikinai sustojęs
jos pakrašty ant dulkės Žemės,
be perstojo žvaigždes skaičiuoju
ir duodu joms vardus beprasmius
aš išdidus lyg jas sutvėręs būčiau.
Tu Šeimininkas, bet ateini čionai
irgi keleiviu ir kalbini mane,
o aš tarsi Emauso mokinys sakau:
Pasiliki su mumis, nes vakaras ateina.
Tu man atveri akis ir aš kelionės vakare
pagarbinu Tave Visatos Šeimininką
ir Keleivį Žemės dulkinam kely -
* * *
Sutvėrei džiaugsmo jūrą,
O jūroj trūko vieno lašo.
Tada mane sutvėrei,
kad Tavo džiaugsmas būtų pilnas.
Ir suvirpėjau, ir nuskubėjau
Su jūros ošiančia banga
* * *
Lašeliu nukritęs iš dangaus į žemę
Plauksiu aš nuplauksiu purvina gatve
Ak, dangaus lašeli, kas sustos praeidams
Ir srovėj drumstojoj kas pažins tave?
* * *
Vienaip begalinė jūra, kitaip begalinis
dangus, o dar kitaip Tu, begalinis Dieve.
Visai kitaip, visai kitaip, o kaip aš nežinau.
Kažkas paukštelyje giesme pavirsta,
kažkas ugnelėje šviesa suvirpa
aš nežinau, aš nežinau, aš tik jaučiu
kad Vienas ir Tas Pats
* * *
Ir vėl nauja karta bedievių
lyg banga pakyla nuplauti
žemėj parašyto Tavo švento Vardo.
Jie šaukia, kad Tavęs nėra,
kad Tu tik nesamo dangaus
klastingai išgalvotas Dievas.
Bet dangaus melsvasis kupolas
švelniai apglobia mus visus
ir mano brolių piktžodžiavimus.
Iš amžių glūdumos atplaukia
sidabrinis Sulamitos balsas,
šaukiantis Tave jos Mylimąjį.
Tu atsiliepki mylintiems Tave
Iš kur karališki pasiuntiniai,
jeigu nėra Valdovo?
* * *
Galaktiką lyg gulbės pūką neša Tavo ranka
šviesos skeveldros mėtosi po visą juodą
skliautą žvaigždėmis ir niekada nesusitinka
tik sukasi aplink save, paklydusios juodoj
beprasmėj laisvėje, ir net nežino,
kad jos skrieja amžinai aplink Tave
jų sidabro spinduliai į šviesų taką
prie Tavo kojų susiaudžia -
* * *
Kokia maldos prasmė, jei Tu matai pirmiau,
ko reikia mums, negu Tave paprašome?
Kodėl per amžius turime ieškoti Atrastojo,
kodėl mes nepaliaujam verkti Prisikėlusio?
Kodėl prinokti leidai uždraustajam vaisiui?
Kodėl už vieną kąsnį nubaudei taip baisiai?
Visos būties žinojimu Tu vienas gyveni
kodėl tik trupinėlius pabėrei jo many?
* * *
Tu savo meilės kibirkštis
pasėjai mums į širdis,
kad mes uždegtume pasauly
didžiulį meilės gaisrą.
Naktis dar nepraėjo,
o mūsų laužas jau užgeso
ir paskutinę žiežirbą
abejingumo vėjas nunešė.
Ateik, paimk gera ranka Tu
mano vargšę širdį
ir skausmo skiltuvu išskelki
kaitrią kibirkštį iš jos.
* * *
Tamsu čionai. Naktis baugi
Tik žvaigždės spindi tolimos.
Žvakute, tu kaip aš širdim degi
Abudu su naktim kovojam mes
Sudegsi tu. Užgesiu aš.
Neliks nė pilko peleno.
O vis dėlto per naktį aplink mus
Šviesiau nors mirksnį bus gyvenime!
* * *
TENAI paskutinė pasaulio diena
susitiks pirmapradę ir amžinybėje sutirps,
nebus nei ryto, nebus nei vakaro,
tik nesibaigianti diena žolynai amžinai
žydės ir viena bus ir žiedas ir šaknis,
visų dainuotų žemėje dainų gyvieji
žodžiai susirinks į vieną amžinąją giesmę,
pažinsime viens kitą iki gelmių gelmės
ir sužinosime kančios ir sopulio prasmes
ir begalinio džiaugsmo virpesy bei
Žodžio gyvojo skambėjime virpėsime visi,
jei Tu priimsi mus TENAI.
* * *
Kas aš esu? Kas Tu esi?
nudžiūvusi lazda žaliuoja Tavo rankoj,
suminta žolė pakyla pagarbinti Tave, kai
Tu keliu eini, berinkdams šukeles širdies,
kurią aš sudaužiau į išdidumo akmenis.
Kada malda lyg paukštis prie Tavo
kojų atsitūps ir nusigandusi sparnais
akis sau užsidengs, Tu neatstumki jos -
* * *
Poetai atsiskyrėliai vaitoja:
- kokia gyvenimo prasmė,
jeigu mirtis beprasmė?
Didžioji Vakarų apgaulė:
tu pasigerk gyvenimu
ir mirtį girtas pasitik.
Didžioji išmintis Rytų:
- tu nesidžiauk gyvenimu,
kad neišgąsdintų mirtis.
O aš gamtoj lyg knygoje skaitau:
gyvenimas tėra ilga kelionė į Namus,
mirtis tik slenkstis.
* * *
Amžinybės glėby nusigandęs drebi
Tavo šviesa šventa širdimi persunkta -
Kai užges akyse žemės skurdo šviesa,
suvirpėsiu kartu Tavo džiaugsmu šventu
ir virpėsiu Tenai amžinai amžinai -
* * *
Ateinam pas Tave sekmadieniais
Tau atnešame vieną valandą iš tūkstančių
mums duotų, mes abejingai klausom
Tavo žodžių Tu mums esi nuobodžioji pareiga.
Duok mums suprast,
kad Tu esi didžioji mūsų teisė
Tu gyvenimo Viešpats, ne vien bažnyčių,
Tu visų dienų Valdovas,
ne vien sekmadienio
* * *
Tavo žodžiai miega Rašto knygose,
gyvena lūpose senųjų pranašų.
Su Tavo žodžiais kaip geri draugai
kalbas mano žodžiai aš neišmėčiau jų.
Juos atnešu kaip maldą
jie klaupiasi Tavo kryžiaus šešėlyje.
* * *
Iš savo žodžių aš stačiau Tau katedrą
Iškasiau tranšėjas nuolankumo grunte
ir paklojau tikėjimo pamatus, sumūrijau
sienas iš kietųjų Tiesos akmenų, į
langus įdėjau skaidrius metaforų vitražus,
nupiešiau Tavo paveikslą šventą
savo žodžių drobėje ir pakabinau
jį ant piliastro. Išdidus rinkau pagyrimų
variokus tuštybės skrynion. Ar Tu ateisi
ant mano žodžių katedros Altoriaus?
* * *
Mes mėgstam uniformas -
Popiežių balti drabužiai,
vyskupų raudonos juostos,
ilgas rūbas kunigų,
o arnotai spindi prie altoriaus
visom vaivorykštės spalvom.
Mes mėgstam uniformas -
Vieni kariškių mundurais
nueinam išdidžiu žingsniu,
kiti teisėjų togom apsivilkę
ar vienuolių virvėm susijuosę
ir akis nuleidę elgetaujame
sau dėmesio ir pagarbos.
Mes mėgstam uniformas -
O Tu ant kryžiaus nuogas numirei,
kad susigėstume tuštybės savo -
* * *
Jie sako:
žemė saulės užgesusi skeveldra,
ji kosminių dulkių sulipusių sauja,
žemė skausmo laikina vieta,
aš sakau:
ji mūsų kosmodromas amžinybėn!
* * *
Man uždavė čionai tris darbus,
tris sunkius darbus. Kai juos padarysiu
grįžti leis Namo
Pirmas darbas:
surasti Priežastį viso, kas yra, ir Ją pažinti
Antras darbas:
pripažinti Ją gyvenimo Tikslu ir siekti Jo
Trečias darbas:
nusilenkti Jiems ir Juos pamilti
Tiktai tada, kai padarysiu šiuos tris darbus,
mirtis išleis mane Namo
* * *
Juokingos, graudžios mūsų pastangos
palikt šešėlį savo išlikti amžinu laike
kad parašytų mūsų vardą popieriuj
daug kartų ar akmeny iškaltų jį.
Netikra ši amžinybė tik laikinas žaidimas.
© 2006 XXI amžius
|