Atnaujintas 2006 kovo 8 d.
Nr.19
(1419)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Netyrinėtuose sakralinės dailės baruose aktyvūs jaunieji

Jolanta Kažemėkaitytė

Po paskaitos „Pamaldumas
Švč. Jėzaus Širdžiai XVIII a.
Lietuvoje“: Kauno arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius, lektorė
Rima Valinčiūtė (dešinėje)
ir jos mokslinio darbo vadovė
menotyros daktarė Laima Šinkūnaitė

Jaunieji sakralinės dailės
tyrinėjimų entuziastai
Robertas Urbonavičius
ir Raimonda Norkutė

Pirmoji atodanga – švytinčios Širdies paslaptis

„Klaidinga teigti, kad Švč. Jėzaus Širdies atvaizdai Lietuvoje pasklido tik XVIII a. antrojoje pusėje. Altoriniai paveikslai, kaip ir pats pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai, Lietuvoje plito nuo pat XVIII a. pradžios!“ – entuziastingu apibendrinimu savo paskaitą Kauno arkivyskupijos muziejuje baigė jauna mokslininkė, šio muziejaus darbuotoja Rima Valinčiūtė.

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius po paskaitos tarė muziejininkei: „Geriau negu kunigas išaiškinote“. O „XXI amžiui“ pridūrė: „Žaviuosi: retai sutiksi savo profesiją taip įsimylėjusį lektorių. Duok Dieve, kad tokių atsidavusių idealistų visur būtų“.

Vytauto Didžiojo universiteto menotyros doktorantė R.Valinčiūtė paskaita „Pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai XVIII a. Lietuvoje“ Kaune pradėjo paskaitų ciklą „Lietuvos dailės istorijos eskizai“. Merginos mokslinio darbo vadovės, menotyros daktarės Laimos Šinkūnaitės žodžiais tariant, ciklas organizuotas norint su plačiąja visuomene pasidalyti pastarųjų metų atradimais sakralinės dailės srityje.

Lietuvos sakralinė dailė atidžiau pradėta tyrinėti po 1990 metų. Kad svarų žodį šiuose tyrinėjimuose taria jaunoji karta bei tai, kad minėtojo paskaitų ciklo pradžia žada sėkmingą jo tąsą, patvirtina cituotieji arkivyskupo S.Tamkevičiaus pastebėjimai.

Penkiuose miestuose vienu metu

Paskaitų ciklą „Lietuvos dailės istorijos eskizai“ sumanė Lietuvos dailės istorikų draugija, bendradarbiaudama su Kauno arkivyskupijos bei Kauno miesto muziejais. Ciklo paskaitos vyks visus metus penkiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Birštone, Alytuje – tuo pačiu laiku: kiekvieno mėnesio ketvirtąją savaitę, trečiadienį, 18 val.

Kauniečiai bei jų svečiai, besidomintys įdomiomis bei aktualiomis sakralinės dailės temomis, kviečiami į Kauno arkivyskupijos muziejų (M.Valančiaus g. 6).

Ciklo vykdytojai – profesionalūs dailės istorikai – ketina populiariai supažindinti su savo darbo rezultatais. Jie tikisi, kad „gausiai iliustruotos paskaitos paskatins geriau ir išsamiau pažinti Lietuvos kultūros vertybes“.

Meilė žmonijai bei skausmas

Svari pastarųjų metų Lietuvos sakralinės dailės tyrinėjimų atodanga – mūsų šalis neatsilieka nuo Vakarų Europos, o kai kuriomis sakralinės kultūros pozicijomis neretai ją lenkia.

Minėtas R.Valinčiūtės entuziazmas paremtas jos atradimu, kad, „priešingai nusistovėjusiai nuomonei, pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai Lietuvoje sklido dar gerokai prieš oficialų jo pripažinimą ir Jėzaus Širdies šventės įvedimą 1765 metais“. Šis pirmumas lėmė ir atitinkamos ikonografijos Lietuvoje neatsilikimą nuo Vakarų Europos.

Ikonografijoje Švč. Jėzaus Širdies garbinimas atsiskleidžia Nukryžiuotojo Širdies vaizdavimu. Jėzaus Širdis simbolizuoja begalinę Jo meilę žmonijai bei skausmą, patiriamą dėl žmonių nemeilės, savanaudiškumo, abejingumo.

R.Valinčiūtė aptarė XVIII amžiaus Švč. Jėzaus Širdies atvaizdus, esamus arba buvusius Plungės, Geidžių, Ūdrijos, Lauksodžio, Šiluvos, Kaltanėnų, Rozalimo, Vištyčio, Vilniaus Dominikonų, Kauno Jėzuitų šventovėse.

Liepsnojanti Širdis – embleminė bei kūne

Apie pirminį – embleminį – Jėzaus Širdies vaizdavimo būdą byloja Vištyčio bažnyčios paveikslas: Dievo meilės žmogui simbolį – Širdį – juosia erškėčių vainikas; Ji plūsta krauju ir spinduliuoja dangiška meile; viršuje Širdies – kryželis; angelai praskleidžia uždangą – tarsi atveria Švč. Sakramento prasmę: primena meile išganančio Kristaus kraują. Būtent nukryžiuojant Jėzų žmonijai pirmą kartą atsivėrė gailestinga, mylinti Dievo Širdis.

Dauguma Lietuvoje išlikusių XVIII amžiaus Švč. Jėzaus Širdies atvaizdų yra antropomorfiniai – su žmogaus, t. y. Kristaus, figūra. Paveiksluose arba procesijų altorėliuose Kristus pasukęs galvą į dešinę, rankomis rodo į apnuogintoje krūtinėje liepsnojančią Širdį. Kai kada Širdis nutapyta ant drabužio.

„Ne tokie tradiciniai, ikonografiškai įdomesni Švč. Jėzaus Širdies atvaizdai yra Ūdrijos, Plungės ir Geidžių bažnyčiose“, – teigia R.Valinčiūtė.

Lietuvai galva nebuvo meilės šaltinis

Vištyčio bažnyčios Jėzaus Širdies atvaizdas yra seniausias šalyje – nutapytas apie 1747 metus. Rašytiniai archyvai byloja, kad dar anksčiau – 1719 metais – Lietuvoje būta paveikslo su Nukryžiuotojo Širdimi Vilniaus vizitiečių bažnyčioje. R.Valinčiūtė mano, kad neišlikęs atvaizdas buvęs embleminis, nes toks Jėzaus Širdies vaizdavimo būdas susiformavo pirmiausia. Be to, abi datos liudija, kad „Lietuva, kaip ir Lenkija, pagrįstai gali didžiuotis ankstyvu šio pamaldumo sklidimu“.

Pamaldumas Jėzaus Širdžiai, jos garbinimas Lietuvoje sklido iki oficialaus šių dalykų įteisinimo – 1765 metų. Šventasis Sostas delsė įsteigti visuotinę Švč. Jėzaus Širdies iškilmę paveiktas diskusijų teiginių, kad emocijų bei meilės šaltinis yra ne širdis, bet galva.

Jauna mokslininkė priminė, jog Lietuvos-Lenkijos valstybės vyskupai buvo aktyviausi, kad Šventasis Sostas įteisintų Švč. Jėzaus Širdies šventę. Tikslą pasiekus, švęsti Švč. Jėzaus Širdies šventę popiežius Klemensas XIII pirmiausia leido Lietuvai-Lenkijai, vėliau – Prancūzijai, Vokietijai, Italijai.

Prancūzės regėjimai

1856 metais popiežius Pijus IX paskelbė Švč. Jėzaus Širdies šventę visuotine. 1899-aisiais popiežius Leonas XIII visą pasaulį pašventė Švč. Jėzaus Širdžiai. Lietuva Jai pasiaukojo 1934 metais.

Švč. Jėzaus Širdies kultui įsitvirtinti bei naujam ikonografiniam aspektui mene pasklisti lemiamos įtakos turėjo prancūzės vienuolės vizitietės šv. Margaritos Marijos Alakok (Alacoque) keturi regėjimai, patirti 1673-1675 metais. Vizijose Kristus parodė savo Širdį, turinčią „šventimų malones, reikalingas išplėšti žmogų iš pragaro“, ir prašė Ją atverti pasauliui. Guodėsi, kad Jo mylinčią Širdį labai žeidžia žmonijos nedėkingumas ir abejingumas. Pageidavo Jo Širdies garbei paskirti penktadienį po Dievo Kūno oktavos. Tuomet priimta Komunija permaldausianti Jo patirtus paniekinimus.

Vienuoliai jėzuitai buvo uoliausi vienuolės vizitietės regėjimų pripažinėjai, šio pamaldumo skleidėjai. Lietuvos teritorijoje aptariamu laikotarpiu būta 56 jėzuitų bažnyčių. Jėzuitų ordiną 1773 metais panaikinus, Lietuvoje, skirtingai nei, tarkim, Vokietijoje, nenutrūko Švč. Jėzaus Širdies garbinimo sklaida bei su šiuo kultu susijusios ikonografijos plitimas, tobulėjimas.

Įdomu atrasti

„Įdomi sritis yra Lietuvos sakralinė dailė, nes netyrinėta: kai nieko nežinai, įdomu atrasti. Sovietmečiu teigta, kad menas Lietuvoje gimė XIX amžiuje. Iš tiesų Lietuvos katalikiškas menas ėjo greta su Vakarų Europa. Kiek įdomių paveikslų yra kaimo bažnyčiose: jie senumu sietini su Vakarų daile“, – sakė jaunas menotyrininkas Robertas Urbonavičius. Jo tyrinėjimų objektas – šventovių Kryžiaus stotys. R.Urbonavičius, paklaustas, kodėl jauni žmonės susidomi sakraline daile, žvelgė į menotyros daktarę L.Šinkūnaitę: tai ji įdomiomis paskaitomis uždeganti. Moteris patvirtino, kad, paskaitose išgirdę apie ikonografiškai vertingiausias Lietuvos šventoves, – Pažaislio, Šiluvos, Vilniaus Šv. Kazimiero bei Šv. Petro ir Povilo, kitas, – studentai patiria virsmą: „Kažkas juose įvyksta; jie geidžia rašyti mokslo darbus sakralinės dailės temomis. O tai nelengva: reikia mokėti lotynų, lenkų kalbas, raustis archyvuose“. Be to, temos gvildenamos ne tik menotyriškai – būtina gilintis į liturgiją, teologiją. Dr. L.Šinkūnaitė, be R.Urbonavičiaus, R.Valinčiūtės, mini kitus gilių įžvalgų Vytauto Didžiojo universiteto studentus: Aušrą Vasiliauskienę, analizavusią Troškūnų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Raimondą Norkutę, „apniktą“ angelų atvaizdų.

Lietuvoje klestėjo Švč. Jėzaus Širdies kultas

Vasario 22 dieną Kauno arkivyskupijos muziejuje buvo tęsiamas paskaitų ciklas „Lietuvos dailės istorijos eskizai“. Sausio mėnesį penkiuose Lietuvos miestuose startavusį paskaitų ciklą apie šalies sakralinės dailės tyrinėjimų atodangas šįkart tęsė vilnietė menotyros daktarė Skirmantė Žeimienė. Ji aptarė pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai XIX a. pabaigoje – XX amžiuje Lietuvoje. Su šiuo pamaldumu susijusias Lietuvos bažnytinio meno apraiškas mokslininkė gausiai iliustravo. Viena iliustracija priminė, kaip atrodė Kauno Jėzuitų bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas, prie kurio 1934 metais Lietuva pasiaukojo Švč. Jėzaus Širdžiai. Deja, šio Jono Mackevičiaus tapyto paveikslo, kuriame Jėzus vaizduojamas su kryžiumi ant peties, likimas nežinomas. „Kūrinys galbūt kokioje provincijos bažnyčioje glūdi“, – viliasi menotyrininkė.

Lietuvos šventovėse esama XIX a. pab.-XX a. pr. tapytų paveikslų, atspindinčių Jėzaus apsireiškimo vienuolei Marijai Alakok siužetą. Vienas tokių – Plokščių bažnyčioje (Šakių r.).

XIX a. antros pusės įvykiai Europoje lėmė jos XIX a. pabaigje-XX a. pradžioje ikonografijos slinktį nuo Jėzaus kančios prie Jo meilės siužetų. Tuo laikotarpiu daugumos Lietuvos bažnyčių skliautai buvo dekoruojami Gerojo Ganytojo, pas kurį nueis žmonės, vaizdais. Mylinčio Ganytojo prasmę sustiprina Širdies simbolis ant Jo krūtinės. Karmėlavos bažnyčios paveikslas perteikia tendenciją rodyti, kad Gerasis Ganytojas yra šalia mūsų: už Kristaus vaizduojamas lietuviškas peizažas su kryžiais.

Įsitvirtinti Švč. Jėzaus Širdies kultui XIX a. pab.-XX a. pr. labai padėjo spauda Lietuvoje. Ji aiškino pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai prasmę, malones. To laikotarpio knygnešių platinamų maldaknygių tituliniame lape neretai buvo spausdinamas Jėzaus su Jo Širdimi krūtinėje portretas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvą užplūdo Švč. Jėzaus Širdies paveikslėliai. Juos mūsų senoliai laikydavo maldaknygėse. Plisti Švč. Jėzaus Širdies kultui labai padėjo Išganytojo mirties 1900-osios metinės 1933-iaisiais. Nes Kristaus Širdis žmonijai atsivėrė Jį nukryžiavus.

Prieškariu Švč. Jėzaus Širdies kultą ypač propagavo jėzuitų žurnalas „Žvaigždė“, Švč. Jėzaus Širdies sąjunga bei... moterys. Švč. Jėzaus Širdžiai 1922 metais pasiaukojo Lietuvos moterų kultūros draugija, vėliau – Keturvalakio pavasarininkės, kitos moterų draugijos. Prieškariu beveik į visas Lietuvos bažnyčias „atėjo“ Jėzaus su atverta Širdimi atvaizdai, daugiausia skulptūros, šio vaizdo paminklai buvo statomi ne tik kapinėse. Toks bumas neišvengė meniškumo praradimų. Tuo laikotarpiu Lietuvoje Švč. Jėzaus Širdžiai pasiaukojo apie 20 tūkst. šeimų. Garbingiausioje jų namų vietoje buvo kabinami Švč. Jėzaus Širdies paveikslai. Aukos statomai Paminklinei Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai buvo renkamos su šūkiu: „Visos Lietuvos bažnyčiai – Švč. Jėzaus Širdžiai“. Šio titulo bažnyčios buvo pradėtos statyti Vilniuje, Klaipėdoje, bet nebaigtos.

Sėkmingas šių laikų Švč. Jėzaus Širdies atvaizdo pavyzdys – 2000 metais Roko Cvirkos sukurtas vitražas Keturnaujienos (Šakių r.) koplyčioje.

Raimondos NORKUTĖS ir

Rimos VALINČIŪTĖS nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija