Atnaujintas 2006 kovo 17 d.
Nr.21
(1421)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Karštai tėvynę mylėjęs jos sūnus

Prano Čepėno gimimo 85-osioms metinėms paminėti

Kun. Juozas ČEPĖNAS

Utenos gimnazijos gimnazistai
1939 metais. P.Čepėnas
sėdi pirmoje eilėje viduryje

Pranas Čepėnas 1944 metais

Čepėnai (iš kairės): Vytautas,
Povilas, Algis ir kun. Juozas
1993 metais

Sodinamas ąžuoliukas penkiems
broliams ir tėveliams Čepėnams
atminti jų sodyboje 2005 metų spalį

Sukanka 85-eri metai, kai 1921 m. kovo 7 d. vaizdingoje Rytų Aukštaitijoje, Utenos apskrityje, Daugailių valsčiuje, Velaikių kaime, Adelės ir Nikodemo Čepėnų gausioje šeimoje, gimė vyriausias jos sūnus Pranas Čepėnas.

Per Velaikių kaimą ir Čepėnų laukus iš Indrajų ežero, esančio maždaug už kilometro, savo vandenis į Šventąją plukdo akmenuotoji Indraja, gausi žuvies, o seniau ir vėžių. Prieškariu Čepėnų sodyba su gražiais tvarkingais pastatais iš abiejų pusių skendėjo soduose. Prižiūrint ūkį, laukuose užaugdavo gausus derlius. Gyvuliai gražūs. Žemės ūkio parodose už prieauglius gaudavo premijas. Aukštaičių kaimo žmonėms geras, gražus ir greitas žirgas buvo pasididžiavimas. Tėvukas daugelį metų dalyvaudavo lenktynėse ant Sartų ežero ir parsiveždavo premijas.

Kasmet gegužės mėnesį kaimo žmonės rinkdavosi į Čepėnų sodybą gegužinėms pamaldoms. Ir sklido iš pamaldžių širdžių maldos, giesmės bei Švč. Mergelės Marijos litanijos garsai prašant Dievo palaimos, Švč. M.Marijos globos, derliaus laukams ir gerovės Tėvynei Lietuvai. Tris dienas prieš Šeštinių šventę, giedodami Visų Šventųjų litaniją, lankydavo kaimo kryžius, papuoštus gėlėmis bei vainikais. Užsukdavo ir į kaimo kapinaites. Vasaromis į tėviškę atostogauti atvažiuodavo dėdė prof. P.Čepėnas, keletui dienų atvykdavo kitas dėdė kun. dr. Juozapas Čepėnas, nuo jaunystės dienų artimai bendravęs su netoliese, Madagaskaro viensėdyje, augusiu ir rėmusiu vienas kitą siekiant mokslo arkivyskupu Mečislovu Reiniu. Tokioje aplinkoje prabėgo Pranuko nerūpestingoji vaikystė. Tai buvo jam laimingiausios dienos tėviškėje, tėvelių globoje, jaučiant brolių artumą ir dėdžių intelektą, dvasingumą. Be Pranuko, šeimoje dar augo keturi jaunesni broliai. Tėvai, sunkiai dirbdami, gyveno pasiturinčiai ir visus vaikus stengėsi išleisti į mokslus.

Pranas pradžios mokyklą lankė gimtajame kaime. 1935 metais įstojo į Antalieptės progimnaziją. Ją baigęs, mokslą tęsė Utenos gimnazijoje. Jis buvo vienas pirmaujančių mokinių, tad laisvalaikiu padėjo mokytis kitiems, buvo korepetitorius. Nuo pirmos klasės priklausė moksleiviams ateitininkams ir vėliau Pranas vadovavo vienai didžiausių ateitininkų kuopų Lietuvoje (joje buvo apie 600 narių). Be to, jis reiškėsi kaip literatas, artistas, dailininkas, sportininkas, grojo akordeonu, smuiku. Pranas rašė referatus, eilėraščius, apsakymus (dažniausiai pasirašydamas Prano Žiemryčio slapyvardžiu). Savo eilėraščius spausdindavo „Ateities spinduliuose“, korespondencijas iš kaimo gyvenimo – „Ūkininko patarėjuje“, piešinius eksponuodavo moksleivių meno parodose. Kaip solistas daugelį stebino savo sodriu bosu. Sporte Pranas irgi buvo aktyvus, žaidė krepšinį, ypač pagarsėjo kaip taiklus šaulys Šaulių organizacijoje.

Labai gaila, kad Lietuva, išsivadavusi iš caro jungo, neilgai galėjo džiaugtis laisve ir Nepriklausomybe. 1940 metų birželį iš Rytų vėl užgriuvo bolševikų ordos, nešdamos tautai ašaras, skausmą ir mirtį.

Rusų okupacijos metu Pranas nenutraukė ateitininkiškos veiklos. Tais pačiais metais, per Vėlines, Utenos kapinaitėse, prie lietuvių savanorių kapų, suorganizavo jų pagerbimą ir drauge su kitais giedojo Lietuvos himną, „Marija, Marija“ ir kt. Tą patį vakarą komunistų agentų buvo suimtas ir su kitais dešimčia ten dalyvavusių draugų uždarytas Utenos kalėjime. P.Čepėną beveik mėnesį išlaikė kalėjime, o paleido su sąlyga, kad šis persikels į kitą gimnaziją. Tad Pranas mokslą tęsė Zarasų gimnazijoje, kurią 1941 metais baigė.

Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Pranas partizanavo ir stengėsi apsaugoti vietinius gyventojus nuo padrikai besitraukiančių sovietų gaujų.

1941 metų rudenį P.Čepėnas įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, drauge dirbo ir universiteto bibliotekoje bibliotekininku. 1943 metų kovą, lietuviams atsisakius suorganizuoti SS legioną, vokiečiai uždarė aukštąsias mokyklas, taip pat ir Vilniaus universitetą. Pranas vėl grįžo į gimtąjį Velaikių kaimą, kur mokytojavo Ruklių ir Sudeikių pradžios mokyklose. Žemės ūkio rūmai jį paskyrė Sudeikių jaunųjų ūkininkų ratelio vadovu. Ir mokyklose, ir čia jis jaunimą auklėjo lietuviška dvasia, skaitė paskaitas suaugusiems ir rengė vakarėlius. Palaikė glaudžius ryšius su pogrindžio organizacijomis, platino slaptąją spaudą, patardavo kaimo gyventojams, kaip prisitaikyti prie įvairių vokiečių reikalavimų.

Pranas mėgo rašyti. 1943 metais parašė plačią studiją „Vaižgantas“ ir išspausdino „Vilniaus žiniose“, apsakymą „Atostogų laimė“, daug eilėraščių, ypač mėgo rašyti apie Lietuvą:

Lietuva, mano žeme miela,
Kodėl gi tavo veidą sopuliai iškraipė?
Kodėl gi šiais arimais, šiais miškais
Neskamba daina, liūdna daina neaidi.

O būdavo – sutemsta – vakaras jau bunda,
atsiveria – lyg versmė vandenų – daina.

Ir plaukia ji per šilą, per visą tėviškę
vargų ir džiaugsmo, laimės kupina.

                                               (1942 03 14)

Artėjo 1944 metų vasara. Vis arčiau buvo girdimas patrankų dundėjimas ir dažnas lėktuvų riaumojimas. Prisiartino valanda, kai reikėjo skausmingai atsisveikinti su mieląja tėviške, su brangiais savaisiais, nes rusų kariuomenė peržengė Lietuvos sieną. Pranas su vyresniaisiais broliais pasitraukė į nežinią, tikėdamiesi greit sugrįžti. Pasiekęs Žemaitiją, P.Čepėnas įstojo ten į organizuojamą Tėvynės apsaugos rinktinę, dar vadinamą Žemaičių pulku. Jį sudarė pasitraukę aukštaičiai ir daug žemaičių. Pranas buvo paskirtas į to pulko antrosios kuopos štabą, nes gerai mokėjo vokiečių kalbą. Šie lietuvių pulkai gyvavo apie tris mėnesius. Sovietų armija čia sutelkė didžiausias jėgas (apie 50 divizijų, beveik 10 tūkst. pabūklų, daug lėktuvų). Tėvynės apsaugos rinktinė dengė vokiečių atsitraukimą. Daug jų krito spalio 7 dieną kautynėse prie Sedos. Tada daugiau nei šimtą lietuvių palaidojo broliškame kape. Neatlaikę puolimo, patyrę didelius nuostolius, vyrai turėjo trauktis į Vakarus. Dar buvo bandoma suorganizuoti antpuolį prie Barstyčių, bet nesėkmingai. Tai buvo žūtbūtinės Tėvynės apsaugos rinktinės karių kautynės ir paskutinis oficialus Lietuvos kariuomenės pasipriešinimas naujajam okupantui. Pranas, ačiū Dievui, liko gyvas ir nesužeistas. Tačiau po keturių dienų, spalio 11-ąją, ne visai aiškiomis aplinkybėmis, keldamasis per Nemuną, P.Čepėnas žuvo. Taip užgeso daug žadėjęs, karštai Tėvynę mylėjęs jos sūnus, kurio kapą težino vienas Dievas, ant kurio, praėjus tiek metų, dedame maldų ir atminties gėles.

Dar sugrįžkime į Velaikius. Antroji sovietų okupacija sujaukė darnų šeimos gyvenimą, išdraskė Čepėnų gimtinę. Tęsėsi nuolatinės kratos ir plėšimai, provokacijos, kur istrebiteliai ir valsčiaus darbuotojai, apsimetę partizanais, ateidavo naktimis į namus. Bet jie nieko nepešė. Tėvelis trims paroms buvo uždarytas Utenos saugumo rūsyje ir visaip tardomas. 1945 m. sausio 20 d. konfiskavo visą šeimos turtą. Galiausiai 1948 m. gegužės 22 d. istrebiteliai su kareiviais apsupo sodybą ir tėvelius ištrėmė į tolimąjį Sibirą, Irkutsko sritį, prie Baikalo, badui, šalčiui ir didžiausioms kančioms. Tačiau Dievas jų neapleido, Švč. M.Marija globojo ir guodė. Po aštuonerių vergijos metų, ištvėrę tremtį, nors silpnos sveikatos, 1956 metų balandį grįžo į Lietuvą. Bet tėviškėje valdžia neleido jiems apsigyventi. Paskutiniuosius gyvenimo metus jiems teko užbaigti pas sūnus. Po mirties amžinajam poilsiui atgulė Daugailių kapinėse.

1990 metais kaip padėką Dievui už malones ir Švč. M.Marijos nuolatinę globą, kad tėveliai, iškentę visus pragarus, laimingai sugrįžo iš Sibiro, bei žuvusiam broliui Pranui atminti buvo pastatytas puošnus kryžius. O atgavus žemę ir gyvenamąjį namą, Čepėnų giminei prie namo sienos buvo pritvirtinta memorialinė lenta.

P.Čepėnas 1942 m. sausio 21 d. lietuvių trėmimui į Sibirą atminti parašė šį eilėraštį:

Tą dieną saulė netekėjo,
bailiai šlamėjo uosiai.
Prie kryžkelių, prie kryžių žmonės
raminosi maldose.
      Tą dieną linko debesys,
      gailiai raudojo sesės,
      kai brolis brolio karstui duobę
      ant aukšto kalno kasė.
Tą dieną daužėsi vagonai
ir maldos dangų virkdė,
mongolų azijatų minios
sudraskė mūsų širdis.

Mūsų tauta patyrė daugybę kančių, kurios ją taip užgrūdino, kad jos tautinio nusistatymo ir moralinės tvirtybės priešas niekada palaužti negalės. O kritusiųjų už Tėvynės laisvę šviesus jų žygdarbių atminimas lieka ateinančioms kartoms.

Mano troškimas – kad dabartinis Lietuvos jaunimas turėtų progos patirti tą dvasią ir tęsti tas tradicijas, statydamas nepriklausomos valstybės rūmą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija