Atnaujintas 2006 kovo 22 d.
Nr.22
(1422)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Motiejaus Valančiaus pėdsakai Suvainiškyje

Žaliaskarių miškų glėbyje rymo Suvainiškio miestelis. Vartau Lietuvoje ir užsienyje išleistas knygas, kitus dokumentus, gilinuosi į šio miestelio praeitį. Dabartis žinoma...

Savo seną istoriją mena Suvainiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Rašoma, kad Suvainiškio tikintieji priklausė Panemunio parapijai, kuriai vadovavo atgailos kanauninkai; suvainiškėnams bažnyčia buvo už 15 kilometrų. Anais laikais, esant blogiems keliams, buvo sunku rūpintis šių apylinkių ir Kuršo krašte gyvenančių tikinčiųjų religiniais patarnavimais. Vienuoliai matė artėjantį pavojų katalikybei iš Kuršo plintant liuteronizmui, todėl jie skatino Ratkūnų dvaro savininką Antaną Kamarauską paremti jų pastangas, ir pastatyti nors nedidelę bažnytėlę vietos tikinčiųjų reikalams.

Ratkūnų dvaro savininkas, matyt, vienuoliams neliko abejingas – pastatė Suvainiškyje bažnyčią. Prie jos ir įsikūrė vienuoliai. Jie bažnyčiai vadovavo iki 1814 metų. Rusijos valdžia bažnyčią uždarė 1832 metais. Bažnyčia, laikui slenkant, seno, sukrypo...

Nėra tikriausiai Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų nieko girdėjęs apie vyskupą Motiejų Valančių. Mano kartos žmonės M.Valančių prisimena kaip „Palangos Juzės“ autorių. Šį vasarį buvo minimos žymaus vyskupo, rašytojo, istoriko, kultūrininko, lietuvių tautos ugdytojo ir blaivybės puoselėtojo M.Valančiaus gimimo 205-osios metinės.

Daugiau apie šią asmenybę galbūt pasakytų literatūros, istorijos, teologijos srities specialistai, tad priminsiu faktus iš Vytauto Merkio biografinės studijos „Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“, iš Juozo Jasaičio straipsnių rinkinio „Motiejus Valančius iš arti ir iš toli“. Neaplenkiu ir Rokiškio krašto kritiko, estetiko, publicisto, prozininko, „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio leidinio „Meno tragizmas“. J.Keliuotis rašė: „M.Valančius lietuvių tautą norėjo matyti sveiką ir šviesią, taurią ir laimingą. Jis to ne tik norėjo, bet ir savo gyvenimą paaukojo tam, kad ji tokia pasidarytų. Todėl nenuostabu, kad, jam lankant savo vyskupiją, jis savo tautiečių buvo sutinkamas kaip karalius ir tuo rusų vyriausybėje sukėlė apmaudo ir pavydo, o įtūžusių lenkų dvarininkų buvo pramintas „mužikų vyskupu“. Savo galinga dvasinio valdovo ranka visą savo mylimą kraštą apjuosė pradinių mokyklų tinklu ir dar svajojo įsteigti Lietuvos mokslo akademiją“.

Leidinyje „Meno tragizmas“ J.Keliuotis piešia energingo, veiklaus vyskupo M.Valančiaus paveikslą: „Valančius labai intensyviai rūpinosi katalikų tikėjimo išlaikymu ir pagilinimu Lietuvoje: lankė vyskupijas, sakė pamokslus. Leido ganytojiškus laiškus, rašė religines knygas. Jis pirmas organizavo užsieny lietuviškų knygų spausdinimą ir jų slaptą spausdinimą Lietuvoje“.

Liaudies išmintis sako, kad „savi marškiniai visuomet arčiau kūno“. Tad kokį pėdsaką M.Valančius paliko Suvainiškyje?

Vyskupas M.Valančius pasiskundė suvainiškėnams kuratu Ambraziejumi Staškevičiumi (1859-1861), kad, besibylinėdamas su rusais dėl užgrobtos beneficijos (žemės valda), mažai besirūpinęs bažnyčios palaikymu. Kitą kartą, lankydamas Suvainiškio tikinčiuosius, vysk. M.Valančius bažnyčią rado dar menkesnę: „Antrą kartą atvažiavęs dar menkesnę atradau, nes jau buvo sukrypusi, o kad pradėjo lyti, nežinojom, kur pasislėpti, nes per stogą ir sienas bažnyčion lietus varvėjo“, – rašė leidinyje „Panevėžio vyskupija“ kunigas Povilas Jankevičius, Suvainiškio kuratas.

1861 metais ganytojas į Suvainiškį atkelia energingą ir darbštų kunigą Antaną Mackevičių, įpareigodamas organizuoti parapijiečius naują bažnyčią pastatyti. Tais pačias metais vyskupas vizitavęs ir šiaurinio Lietuvos pakraščio bažnyčias. Jis lankėsi Kvetkuose, Suvainiškyje, Čedasuose, Onuškyje... Nė vienas vyskupas iki Valančiaus ir, rodos, nė vienas ganytojas po jo nepasižymėjo tokiu dvasinių laiškų gausumu. Iš viso ligi šiol žinome trisdešimt tokių Valančiaus laiškų.

Štai 1863 m. vasario 18 d. ganytojiškas laiškas Suvainiškio parapijai, rašytas M.Valančiaus ranka. Laiške buvo rašoma apie bažnyčios administravimą, statybą, remontą. Į bajorus M.Valančius kreipėsi šio socialinio elito kalba – lenkiškai. Universaliuosius laiškus vysk. M.Valančius stengėsi rašyti dviem kalbomis: lenkiškai ir lietuviškai. Vien katalikams valstiečiams skirtus laiškus jis siuntinėjo tik lietuvių kalba.

Vyskupas M.Valančius, skatindamas valstiečių pasididžiavimą, pabrėždavo, kad pastatytoji bažnyčia yra jų nuopelnas, kuriuo didžiuosis ir palikuonys. Antai savo 1863 m. vasario 18 d. laiške Suvainiškio parapijiečiams išgyrė kun. A.Mackevičių, naujos bažnyčios organizatorių, ir toliau aiškino: „Bet ką jis būtų padaręs be prisidėjimo jūsų? Už tikrą nieką. Jūs tai sudėjot pinigus su prakaitu savo uždirbtus, jūs akmenis vežėte, jūs plytas deginot, jūs darbavotės, todėl esate naujais fundatoriais. Vaikai jūsų ir anūkai teirausis, kokie tai jo melystos, kokie didžiūnai išgalėjo bažnyčią pastatyti? O senoliai atsakys: mūsų geri ponai apsukui Suvainiškės gyvenantys ir mes patys tą bažnytėlę ant garbės Dievo pastatėm“.

Rašytiniai šaltiniai liudija, kad M.Valančiaus vyskupavimo laikotarpiu Suvainiškis buvo tas kraštas, į kurį pats ganytojas dvasininkus skyrė, gelbėdamas juos nuo tremties.

Negailestingai sukasi laiko karuselė. Šiandien Lietuvai reikia asmenybių, reikia vysk. M.Valančiaus idėjų... Dabar švietėjiškas idėjas Suvainiškio krašte puoselėja Čedasų ir Suvainiškio parapijų klebonas kun. Virginijus Šimukėnas. Jo dėka nuo 2005 metų gegužės mėnesio leidžiamas dviejų parapijų jungtinis religinio pobūdžio laikraštis „Liepsnelė“. Klebono supratimu, „kilniu gyvenimu ir veikla privalome apšviesti niūrią pasaulio tamsą...“

Žodis... Šiandien mums reikia tyro ir niekieno nepriliesto, balto ir nesutepto, reikšmingo ir šilto, jautraus ir atviro, paprasto ir atlaidaus, išmintingo žodžio.

Reda KISELYTĖ,
Rokiškio „Romuvos“
gimnazijos bibliotekos vedėja

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija