Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pasaulis
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nors valdiška ir laikina, bet pastogė

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Benamiai fotografuotis nemėgsta Autorės nuotrauka

Benamiai mūsų visuomenėje asocijuojasi su valkatomis. Tačiau, anot Socialinės paramos skyriaus specialistų, yra ne visai taip: valkatos gali turėti savo namus, bet slampinėja gatvėmis – toks jų gyvenimo būdas. Benamiai – tie, kurie dėl įvairių priežasčių prarado savo būstus. Šiems žmonėms suteikiama valdiška pastogė.

Valkatavimas – gyvenimo būdas

Sovietiniais laikais už valkatavimą buvo taikoma laisvės atėmimo bausmė. „Dabar už valkatavimą nebaudžiama. Tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas“, – sako Ukmergės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja Eglė Kaučikienė. Jų tarnybos praktikoje buvo atvejų, kuomet žmonės, turėdami savo būstą, valkatavo ir niekaip nenorėjo šio pomėgio atsisakyti. „Šiuo metu Ukmergėje valkataujančių žmonių nėra, o visi benamiai nukreipiami į Nestacionarinių paslaugų centrą, kur jiems teikiama laikinojo apnakvindinimo paslauga“, – tvirtino E.Kaučikienė.

Ukmergiškiai gerai mena vieną valkataujančią moterį, kuri slampinėdavo miesto gatvėmis. Ji atrodė apgailėtinai: nesipraususi, susivėlusi, dvokianti ir žaizdota. Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja pasakojo, jog ši jau mirusi moteris turėjo gyvenamąją vietą, bet jai toks gyvenimo būdas patiko... O štai kitos moterytės valkata gal ir nepavadintum: slampinėdama po miestą ji prašinėja išmaldos. Sukiojasi palei stovinčius automobilius, turguje, gatvėje, autobusų stotyje, nuolat prašo paaukoti. Niekas šios ukmergiškės nemėgsta. Daugelis žino, kad paaukotus pinigėlius ji prageria.

Laikini namai

„Benamiai – rizikos grupės žmonės. Jiems trūksta socialinių įgūdžių patiems tvarkytis, skaičiuoti savo pajamas. Neišgalėdami susimokėti įvairių mokesčių, jie keitė, pardavinėjo savo būstus arba juos už skolas prarado. Benamiais tampa ir tie, kurie grįžta iš įkalinimo vietų. Jei žmogaus niekas nelaukia, jam vis tiek reikia kažkur prisiglausti“, – sako Nestacionarinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Asta Girnienė. Į šį centrą benamius pasiunčia savivaldybės socialiniai darbuotojai arba juo susidomi benamiai iš likimo draugų. „Jie čia turi stogą virš galvos, šiltą lovą, labdaros valgykloje gauna maistą“, – sako A.Girnienė.

Vytauto gatvėje įsikūrusiame Nestacionarių paslaugų centre laikinojo apgyvendinimo paslauga pradėta teikti prieš pusantrų metų. Ja naudojasi ne tik namų neturintys, bet ir neįgalūs žmonės. Už čia teikiamas paslaugas žmonės moka priklausomai nuo jų gaunamų pajamų: 22 litus per mėnesį moka tie, kurių mėnesinės pajamos siekia 165 litus. Jei pajamos šios sumos nesiekia, taikoma 50 procentų nuolaida. Jei žmogus visai jokių pajamų neturi – gyvena nemokamai.

Centras laikinąjį prieglobstį vienu metu gali teikti aštuoniems asmenims. Žmonės čia ilgai neužsibūna. Kai kurie gyvena tik žiemą, neįgalieji glaudžiasi prieš patekdami į pensionatą. „Tik per šalčius visos vietos buvo užimtos“, – pasakojo A.Girnienė. Darbus turintys laikinieji gyventojai dienomis eina dirbti, grįžta tik permiegoti. Visi žino, jog alkoholio čia vartoti negalima, nevalia grįžti ir neblaiviems. Pasak centro darbuotojų, gyventojams stengiamasi sudaryti bendruomeninę atmosferą – jiems organizuojami renginiai, suteikiama galimybė skaityti knygas, žiūrėti televizorių.

Ukmergė

© 2006 „XXI amžius“