Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Juodasis scenarijus

Petras KATINAS

Jauniaus AUGUSTINO piešinys Lietuviškasis Dendis su firmine uodega „naplevatj“ (man į viską nusispjauti)

Visiškai subulvarėjusi komercinė Lietuvos žiniasklaida, be absoliučiai menkaverčių „realybės“ šou, nuolat skelbia apie įvairiausius rekordus. Pavyzdžiui, kas toliau nuspjovė ar dar kažkokį panašų veiksmą padarė. Tiktai kažkodėl nereklamuojama ir pasaulio rekordais neskelbiami Lietuvos valdančiosios grupuotės išsidirbinėjimai. Ko gero, būtume įrašyti į Gineso rekordų knygą vien dėl įvairiausių komisijų kūrimo tais atvejais, kai jau nebėra kur dėtis nuo įvairių daugiausia aukščiausių nomenklatūrinės valdžios pareigūnų ir jų bičiulių išdaigų. Jau net sunku suskaičiuoti, kiek tų komisijų buvo prikurta vien tik Lietuvos Seime, ypač dabartinio nomenklatūrinio-oligarchinio parlamento veiklos metu. Visų jų išvados vienodos – kaltų nėra arba jie nenustatyti, blogiausiu atveju – įsigaliojo senaties terminas. Pakanka tiktai prisiminti vadinamųjų žemgrobių skandalą. Jį atskleidęs STT viršininkas V.Junokas dingo nežinomybėje, o žemgrobiai ir toliau grobia ne tik žemes, bet ir statosi rūmus nacionaliniuose draustiniuose. Nepaisoma netgi teismų sprendimų, kurie retsykiais priimami bandant pažaboti senųjų ir naujųjų nuvorišų apetitus. Pakanka tiktai paminėti socialdemokrato A.Rimo vadovaujamos komisijos, tyrusios vagių su aukščiausios valdžios palaiminimu įkurto EBSW koncerno veiklą. Be abstrakčių frazių, tos komisijos išvadose nieko daugiau nėra. Galima neabejoti, jog taip pat bus įvertintas Turniškių nomenklatūrinio draustinio skandalas, kurį dabar „tiria“ ne tik dar viena Seimo komisija, bet ir Generalinė prokuratūra, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės kontrolė ir kitos bene septynios institucijos. Nereikia net spėlioti, kad iš viso to Turniškių skandalo tyrimo išeis dar vienas šnipštas.

Užtat visos šios „tyrimo“ institucijos nieko bloga neįžiūrėjo A.Brazausko ir jo naujosios žmonos K.Butrimienės „Draugystės“ viešbučio painioje istorijoje. Nieko bloga neįžiūrės ir Turniškių bei atsiskleidusiame Seimo kanceliarijos ir autoūkio skandale, kai parlamento pirmininko parankiniai ir pavaldiniai ne tik valdiškais automobiliais vežioja svečius iš įvairiausių prezentacijų ir vakarėlių, bet ir valdininkų šunelius. Keisčiausia, kad tokiuose savo pavaldinių išsidirbinėjimuose nieko bloga neįžiūri nei Seimo Pirmininkas, nei Premjeras. Dėl pastarojo abejingumo nereikia jo kaltinti. Juk pats sakė, kad „pusę amžiaus darbavosi Lietuvos labui ir gerovei“, todėl įpratęs prie tokių dalykų, kai, nepaisydama Kremliaus šeimininkų, vietinė nomenklatūra siautėjo kaip išmanydama. Tiesą sakant, tais dabartinio Premjero vadovavimo laikais nomenklatūra savo „proletarinį“ plikbajoriškumą maskavo įvairiausiais būdais. Dabar, nors ir klausydamiesi senųjų prievaizdų iš Maskvos, senieji ir naujieji nomenklatūrininkai nebesiskaito su niekuo. Nei su teise, įstatymais, jau nekalbant apie moralę. Juk ne kas kitas, o tas, 50 metų vedęs Lietuvą į šviesų rytojų, faktiškai įteisino Lietuvoje korupciją, įstatymų nepaisymą ir valdančiojo klano nebaudžiamumą.

Bet, pasirodo, į šio vedlio amžinąjį sostą ėmė kėsintis atklydėlis ar iš Archangelsko atsiųstas rusų suvirintojas. Jis jau net nesimaskuodamas reiškia pretenzijas tapti „Šiaurės vakarų“ Rusijos provincijos generalgubernatoriumi. Ir tam pritaria ne tik neišsižadėję principų buvusieji kolaborantų veikėjai, bet ir pats nepriklausomos valstybės parlamento pirmininkas. Tiesa, po įvairiausių išsisukinėjimų iškilus viešumon apie pirmininko „nuoširdžius pokalbius“ su rusų oligarchu V.Uspaskichu, A.Paulauskas pareiškė, kad tebelieka A.Brazausko šalininkas ir jo valios vykdytojas. Bet visa bėda, kad Lietuvos gelbėtojas Nr. 1 jau išleidžia paskutinį kvapą. Ne fizine, o politine prasme. Netgi pats neokomunistų ideologinis strategas Č.Juršėnas, jau nekalbant apie tokias neokomunistų prielipas kaip parlamentarė B.Vėsaitė, kuri nuolat pateikia Seimui idiotiškiausias iniciatyvas, griebiasi už galvų, matydami, kaip Archangelsko suvirintojas stumia į Turniškių draustinio kampą patį vadą. Tai jau ne juokas. Tuo labiau kad visi ženklai rodo, jog Kremlius jau pasirinko savo naująjį kozirį. Pasirodo, gelbėtojas Nr. 1 ir jo komanda nepateisino pasitikėjimo („neopravdali doverije“). Tiesa, be oligarcho V.Uspaskicho, netrūksta ir atsarginių kozirių. Tebelošiama ir jau mušta skraidančiojo Rolando korta. Dėl visa pikta.

Tad kokia gi perspektyva? O ji pakankamai niūri. Artimiausių metų generalinis planas aiškus – pirmiausia laimėti savivaldybių rinkimus. Ypač didžiausiuose Lietuvos miestuose. Vėliau į Prezidentūrą pasodinti jauną ir „perspektyvų“ dabartinį Seimo Pirmininką. Galės į valias dalyti medalius už skęstančiųjų gelbėjimą ir kiek tinkamas važinėtis po egzotiškus kraštus. Visus kitus reikalus tvarkys rusų oligarchas. Kad Seimo Pirmininkas prasitarė apie savo paramą Premjerui, absoliučiai nieko nereiškia. Vien tai, kad šis veikėjas ne tik nepasmerkė, bet ir nekomentavo oligarcho V.Uspaskicho tyčiojimosi iš Prezidento ir Premjero solidaus amžiaus, labai daug ką pasako. Politikos specialistai ir politologai netgi skelbia apie būsimą Lietuvos šviesų rytojų, kurio scenarijus jau parašytas. Pagal jį, Prezidentu, tampomu už virvučių ir absoliučiai neveiksniu, tampa A.Paulauskas, jau visagaliu Premjeru, savo visagalybe lenkiančiu netgi patį A.Brazauską, –V.Uspaskichas, o Seimo Pirmininku, dėl akių vaidinančiu opozicionierių, – „darbiečių“ partijos dabartinis Seimo vicepirmininkas V.Muntianas. Taigi toks jau akivaizdus ir vykdomas scenarijus. Išlieka viltis, kad nupilietintoje visuomenėje atsiras jėgų, neleisiančių įgyvendinti to juodojo scenarijaus. Šaipantis, kaip kaimyninės Baltarusijos „tėtušis“ laimėjo rinkimus, nedera pamiršti, jog parengtas Lietuvos ateities scenarijus gali virsti drama, kuri tęsis ne 50, o amžinosios nevilties ir priespaudos amžius. Ir tai ne nuolat keikiamo V.Landsbergio „rusofobija“, o skaudi realybė.

© 2006 „XXI amžius“