Atnaujintas 2006 balandžio 14 d.
Nr.29
(1429)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Bažnyčia išliks gyva

Telšių vyskupo velykinis laiškas
vyskupijos tikintiesiems

Mieli broliai, seserys, Žemaičių žemės krikščionys!

Velyknakčio liturgija kasmet atneša mums gaivinančio džiaugsmo, kurį žmonės per 2000 metų jautė klausydamiesi amžinai gyvos ir aktualios Evangelijos didžiosios žinios: Kristus prisikėlė! Kam ieškote Gyvojo tarp mirusių? Tarp jų Jo nėra! Jis gyvas! Jis gyvena ne tik su Tėvu ir Šventąja Dvasia amžinoje dieviškoje Realybėje, bet ir su mumis – silpnais ir ribotais – Šventojoje Bažnyčioje! Nusidėjėlių, siekiančių šventumo, Bažnyčioje! Juk tokie Velykas švęsdami siekiame būti kiekvienas, t. y. būti gyvuoju akmeniu, jau per du tūkstantmečius vis laidojamoje, tačiau vis gyvoje, vis prisikeliančioje Bažnyčioje.

Trys pirmieji Bažnyčios istorijos šimtmečiai – ne tik Bažnyčios fizinio naikinimo – persekiojimo amžiai, bet taip pat krikščionybės aršios kritikos amžiai. Tačiau Bažnyčia išliko gyva.

Kardinolas J. Ratcingeris, dabartinis popiežius Benediktas XVI, drastiškai aptaria Bažnyčios situaciją viduramžiais: „Per šimtmečius Bažnyčios istorijoje susikaupė tiek visokio žmogiško silpnumo, kad paaiškėja baisūs XIII amžiaus Paryžiaus vyskupo Vilhelmo iš Overnos žodžiai: „Turi apimti siaubas kiekvieną, matantį Bažnyčios sužiaurėjimą. Tai nebe sužieduotinė, o sulaukėjusi pabaisa“. Tačiau Bažnyčia nežlugo, nors daug kas ją tuomet laidojo. Reformacijos iššūkių paveikta, Tridento Susirinkimo atnaujinta ir sutelkta, ji kėlėsi. Bažnyčia gyva net ir šiandien. Ji yra dovanota Dievo kaip malonė, kuri galioja, net kai žmonės neištikimi, ji išreiškia meilę Dievo, galingesnio už žmogaus silpnumą. Dievas nuolat priima žmogų, kaip Jo besišaukiantį nusidėjėlį, jį pašventina ir myli.

Šituo neatšaukiamu Viešpaties atsidavimu Bažnyčia visuomet pašventinta, joje tarp žmonių yra Viešpaties šventumas, paradoksalia meile – būtent per ją – atsiduodantis į nešvarias žmonių rankas… Dieviškumas visuomet yra Bažnyčioje – vis dėlto yra… Jaudinantis Dievo ištikimybės ir žmogaus neištikimybės sąlytis, apibrėžiąs Bažnyčią kaip struktūrą, dramatiškai sudabartina istorijoje malonės, kaip neužtarnautos dovanos, tikrovę.

Ar gali šiuo požiūriu Bažnyčios šventumas reikšti ką kitą, jei ne vienas kito nešimą, nes visi esame nešami Kristaus? Man nešventas Bažnyčios šventumas atrodo begalinė paguoda. Antraip beliktų nuliūsti prieš šventumą, kuris būtų visai tyras ir tik teistų bei smerktų mus. Kas drįstų tvirtinti apsieisiąs be kitų kantrumo, netgi ištvermės? Tai kaip galima atsisakyti pakęsti, kai pats esi kitų pakenčiamas?“ – taip istorinę senųjų Bažnyčios amžių situaciją ir visada vykusią ne tik Bažnyčios kritiką, bet net ir jos niekinimą aptaria dabartinis popiežius Benediktas XVI.

Mes, Lietuvos krikščionys, taip pat turime nuostabią netolimos praeities patirtį. Laidojamos, tačiau prisikėlusios Bažnyčios patirtį. Ją aptardamas kun. Česlovas Kavaliauskas rašė: „Nesinori kalbėti apie sunkius pokario metus. Vis dėlto reikia pasakyti, kad anuomet tarp kunigų neretai būdavo galima išgirsti pesimistinių balsų apie Bažnyčios ateitį. Ne vienas kunigas išsitardavo: „Atrodo, kad tikėjimui atėjo galas. Reikia tikėti Dievo Apvaizda, tačiau pasaulis gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų. Ir kaipgi pateisinti tuos kalėjimus, tuos lagerius? Kiek maldų, kiek karštų prašymų, - o Dievas mūsų negirdi… Toks buvo didysis pokario gundymas“.

Dešimtmetis praėjo nuo šių žodžių ir galas atėjo ne Bažnyčiai, o ją laidojusiam sovietiniam ateizmui. Marinta Bažnyčia liko gyva. Kaip amžinai gyvas mirtį nugalėjęs Nukryžiuotasis jos Įkūrėjas Kristus!

Bažnyčią bandoma laidoti ir šiandien. Ir mūsų dienomis jai pranašaujamas greitas galas. Ypač jei neprisitaikys prie šiandien madingų mokymų, būtent, jei neatsisakys savo neva pasenusio mokymo:

jei pagal žmonių norus „nepataisys“ iš Dievo gauto Evangelijos mokymo,

jei gins žmogaus gyvybę, kaip didžiąją, tik iš Dievo rankų gaunamą dovaną,

jei ir toliau gins natūralią vyro ir moters šeimą, o ne „homoseksualią“ šeimą,

jei ragins siekti ne vien individualios, bet ir bendros, ne tik „mano“, bet ir „visų“ laimės.

Šiandien reikalaujama iš Kristaus Evangelijos išbraukti jos esminę dalį – mokymą apie gailestingąjį Dievą, tvirtinant neva „paprastam krikščionybės išpažinėjui nepaprastai sunku suvokti, kodėl nusikaltimą turi sekti bausmė, jeigu Kažkas, visų akivaizdoje prikaltas, jau tą kaltę atpirko?..“

Esą „judaizme atsakomybės už padarytą nuodėmę išvengti neįmanoma. Dievas besikreipiančiam atleidimo atsako, kad prašytų žmonių atleidimo. Viskas aišku, jokio dvilypumo, jokio už tave atpirksiančio nuodėmes… Dievas ten nubaudžia bendruomenės rankomis, nusidėjėlis lyg iš rojaus išvaromas už bendruomenės sienų…“ Esą „Bažnyčiai reikia ne tik suvokti, bet ir sau pripažinti, kad tokios vertybės, kaip meilė, atgaila ir atleidimas, susidūrusios su kasdieniu atsakomybės reikalavimu, praranda savo pozicijas… Meilės, atgailos ir atleidimo filosofija tampa neįmanoma, nuo gyvenimo atitrūkusia, kitaip tariant, tampa krikščioniškuoju miražu“.

Taigi ir šiandien Bažnyčiai skelbiamas galas. Ji laidojama, jei neatsilieps į reikalavimą Dievo žodį pakeisti skelbimu to, ko geidžia šių dienų žmogus, beje, silpnas ir dažnai klystantis. Žmogus, kuriantis žemiškąjį rojų, o dažnai sukuriantis tik vis naujas totalitarines diktatūras, įvairias priespaudos formas.

Dabartinis Popiežius į tokią Bažnyčios kritiką atsako primindamas tai, kas Bažnyčioje esminga: „Tulžinga Bažnyčios kritika, kuri šiandien jau tampa žargonu, iš esmės tėra slaptas išdidumas. Gaila, bet per dažnai čia įsimaišo dvasinė tuštybė ir iš vis nebepastebima Bažnyčios esmė. Ji traktuojama vien kaip politinių tikslų siekianti struktūra, o jos organizacijai prikišamas brutalumas ar skurdumas, tarsi tikroji Bažnyčia nebūtų Dievo žodžio ir sakramentų paguodoje, teikiamoje ir geromis, ir blogomis dienomis. Tikrai tikintieji gyvena šia Bažnyčios esme. Kas nori sužinoti Bažnyčios esmę, tas turi eiti pas juos. Nes Bažnyčia dažniausiai yra ne ten, kur organizuojama, reformuojama, vadovaujama, o tuose, kurie paprasčiausiai tiki ir gauna tikėjimo dovaną, tampančia jiems gyvenimu. Tik tas, kuris patyrė, kaip Bažnyčia, nors keitėsi jos tarnai ir formos, kelia žmones, duoda jiems tėviškę ir viltį, tėviškę, kuri yra viltis – kelias į amžinąjį gyvenimą – tik tas žino, kas yra Bažnyčia ir praeityje, ir šiandien“.

Te šie dabartinio šv. Petro įpėdinio žodžiai jus, mieli tikintieji, padrąsina, tepripildo ramybės ir velykinio džiaugsmo! Ir šiandien laidojama Bažnyčia nebus palaidota. Ji išliks gyva! Joje ir per ją tikėjimu, viltimi ir meile liksim gyvi ir mes; bręsim amžinoms Velykoms! Bažnyčioje yra ir tarp mūsų veikia Tas, kuris buvo nužudytas, tačiau prisikėlė – Kristus!

Te visų širdyse būna gyvas Bernardo Brazdžionio eilėmis išreikštas tikėjimas ir ryžtas:

Nepaskęs eldijėlės nei valtys

Švyturys Tavo uosto jei ves…

Kelkis, Viešpatie, norim mes keltis.

Pražūtis ir mirtis be Tavęs!

Džiugaus Aleliuja!

Jūsų Vyskupas

Jonas Boruta, SJ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija