Atnaujintas 2006 balandžio 14 d.
Nr.29
(1429)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Velykos ir kun. A.Lipniūnas

1942 metais Lietuva buvo vokiečių okupuota. Buvau studentė. Nors ir prašėme gebietskomisaro (aukščiausias vokiečių atstovas Vilniuje) leidimo važiuoti į tėviškę, jo nedavė, o be leidimo neparduodavo bilieto į traukinį. „Zuikiu“ prie vokiečių tvarkos sunku buvo keliauti. Šventės be artimųjų ir be margučių liūdnos. Velykų rytą kelios studentės, nuleidusios galvas, ėjome iš bažnyčios Didžiąja gatve. Susitikome kun. Alfonsą Lipniūną. Jo veide šypsena. Jis mus pasveikino: „Sveikos sesės! Aleliuja! Aleliuja!“ Paspaudė visoms rankas. Į bendrabutį ėjome jau linksmos. Iš kun. A.Lipniūno sklindanti šviesa padėjo mums suprasti, jog prisikėlęs Kristus yra visur su mumis.

Mylėjo kun. A.Lipniūnas tėvynę Lietuvą ir jos žmones, rūpinosi vargstančiaisiais. Jo bute buvo pakuojami siuntiniai su maisto produktais ir kitomis reikmėmis, kurių karo metu labai trūko. Mes, studentai, iš kun. A.Lipniūno buto siuntinius nešdavome pagal nurodytus adresus. Kiekvieną kartą jis mus išlydėdavo su rūpesčiu bei meile ir sakydavo: „Šitame siuntinyje yra ir tankios šukos, ir truputis saldumynų, neškite į tą šeimą, kurioje yra mažų vaikų“. Kartais palydėdavo žodžiais: „Rasite senukus, pakalbinkite juos, kad jiems būtų šilta ne tik nuo siuntinyje esančių kruopų ar kitų daiktų“. Prieš Vasario 16 dieną nešdavome kun. A.Lipniūno rūpesčiu paruoštus siuntinius, perjuostus tautine juostele. Jie buvo skirti sušaudytų ar į lagerius išvežtų karininkų šeimoms. Atsimenu apsilankymą pas prof. Karsaviną. Nedrąsiai pabeldžiau į jo duris. Profesorius sėdėjo prie rašomojo stalo, didelis šuo tupėjo prie jo kojų. Žinojau, kad siuntinyje – kruopos. Žmonės mieste, kurie neturėjo giminaičių kaime, buvo labai alkani. Ir profesoriams algos, išmokėtos markėmis, nesuteikė galimybės būti sotiems.

Noriu sugrįžti į 1941 m. birželio 14-16 dienas. Sunkvežimiai su tremtiniais Vilniuje važiavo į stotį dieną ir naktį. Žmonės meldėsi. Sausakimša buvo Šv. Jonų bažnyčia, kurioje kun. A.Lipniūnas per pamokslus prašė Dievo pagalbos ir stiprybės Lietuvai bei jos žmonėms. Vakarais kunigas aukojo šv. Mišias Aušros Vartų koplyčioje, o visa Aušros Vartų gatvė buvo pilna žmonių. Visi giedojo „Marija, Marija“, o kunigas sakė: „Žiaurus buvo caras, išvežė keliolika šeimų į Sibirą…“

Niekada man neatrodė, kad kun. A.Lipniūnas mažo ūgio. Galbūt virš jo galvos švietė aureolė, kuri jį aukštino? Iš tikrųjų jis buvo Didis žmogus. Prie klausyklos, kurioje išpažinčių klausė kun. A.Lipniūnas, visada stovėdavo jaunimo eilutė. Jis nuo klausyklos palydėdavo prasmingais, kupinais meilės žodžiais ir sieloje ilgam likdavo giedra, šviesu.

Vokiečiams 1943 metais areštavus kun. A.Lipniūną, Vilnius tapo liūdnesnis, tamsesnis. Karo pabaigoje sužinojome, kad gyvi likę kaliniai atsidūrė rusų užimtoje zonoje, labai laukėme sugrįžtant mūsų mylimo kapeliono kun. A.Lipniūno.

Neapsakomas buvo liūdesys, kai sužinojome, jog mirė kun. A.Lipniūnas. Tokių šventų, pasiaukojusių žmonių Lietuvoje nedaug buvo, nedaug tokių ir dabar yra.

Elvyra PLIUPELYTĖ

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija