|
Bet kaip pažvelgsiu broliams į akis...
Stebėtinai energingos moterys aktorė Alvyda Čepaitytė-Sipienė ir Vilniaus universiteto dėstytoja Irena Tumavičiūtė sumanė paminėti Nepriklausomybės atkūrimo šešioliktąsias metines išradingiau. Su Vilniaus įgulos karininkų ramovės režisieriumi Gaudentu Aukštikalniu parengė vakaro Nenuilstantis gausmas programą. Pasikvietė aktorius Leoną Ciunį, Vacį Žebrauską, Dalią Cinauskaitę, dar kompozitorių Valentiną Bagdoną, buvusį Tauro apygardos laisvės kovotoją solistą Stasį Gudaitį, pulkelį jaunų muzikantų ir dainininkų. Tremtinė poetė Marytė Kontrimaitė supažindino gausiai susirinkusių vilniečių auditoriją su neseniai išėjusio Amžinybėn tremtinio poeto Vytauto Cinausko kūryba, o Vytauto sesuo Dalia jautriai skaitė brolio eilėraščius. Alvyda, Irena, Leonas ir Vacys pagarsino pluoštelį mano kūrybinių bandymų.
Su V.Cinausku teko bendrauti gana dažnai. Sklaidydamas 1998 metais Vilniuje rašytą sąsiuvinį, radau epizodą, kuris, atrodė, turi sąsajų su minėtu renginiu. Cituoju:
Renku neišrenku poros eilučių jubiliejinės datos proga Stefai, bendražygio tauriečio Justino Vosyliaus-Sido našlei, partizanų ryšininkei, Gulago pilkajai vergei, sugrįžėlei parsiradėlei... Perverčiau dešimtis knygų nekliūva. Savąsias pastūmiau į šalį. B.Brazdžionis Jonavos lentynoje liko. Vis ne tas ir ne tas širdies nejaudina. Pagaliau surandu nulindusią į nuošalią šūsnelę Vytauto Cinausko Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoj...
Ne kartą ją skaitinėjau. Tačiau šį rytą ji buvo man lyg naujo žemyno atradimas. Kokia talpi jausmo ir minties kalba! Kokia žodžių dermė, kai reiškiamas ne skundas, o nusistebėjimas gausybe išlikusių sovietmečio šiukšlių. Gėda prisipažinti dažnai rasojo akys ir tolydžio augo nuostaba, besiribojanti su pasipiktinimu kodėl šio iškilaus POETO nemato nepamato, neranda neatranda, pripažindami nepripažįsta kultūros valdininkai?
Jo eilėraščiuose ištisos epochos skausmas ir gėla, praradimų, netekčių orus apmąstymas ir nuvargintos vilties blyksniai. Iš tunto eiliuotojų apie tremtį, Sibirą, kovas Vytautas iškyla kaip grynuolis brangakmenis. Jam Nobelio premijos nebūtų per daug! Ar nesame švaistūnai? Sakydamas MES, turiu omenyje ir tuos valdininkus, kurie tik iškabą ant durų pakeitė, o buvusios okupanto bruktos ideologijos pelais nubarstytos ne tik kabinetų grindys ir širdys suterštos. Nuo jų lemiamo (šiandien? rytoj?) žodžio daug kas priklauso ir ilgai priklausys.
Ir nieks tos valandos nesulaikys
Liks čia arimai, ežerai ir girios...
Bet kaip pažvelgsiu broliams į akis,
Sava mirtim ne nuo žaizdų numiręs.
Nutvilkė kaktą karšta bangelė ne tik sau, legionui taikoma... ir man.
Atleisk man, Dieve, už tą bulvę saujoj,
Kurią tik sau... ir per rūsčiai neteisk.
Viešpatie, kodėl atgailos motyvas toks būdingas tik neprasikaltusiems, bet ne baudėjams?
Ir vieno dar bijau išeisime uždarę
Paskui save apkaustytas duris, -
Nesuprasti, nebylūs, nepadarę
To, ko už mus jau nieks nepadarys.
Tai hamletiška genocidą patyrusių kartų savivokos konstatacija.
Rašiau gal jambu, gal chorėju.
Kada prasčiau, kada geriau,
Rašiau, ką parašyt norėjau.
Ko nenorėjau nerašiau.
Tarpeilutinis turinys ne mažiau svarbus tai ištarta asmenybės, suvokusios savo atsakomybę istorijai.
Nugrimsk į praeitį, tremtie,
Pilna žiaurumo ir patyčių,
Bet viską saugok, atmintie,
Kaip saugojai paveikslą Vyčio!
Moralinis į(si)pareigojimas neatsiejama pilietinės savasties dalis.
Vytauto žodis taiklus ir talpus.
Šventinė nuotaika nė trupučio nepalengvino skolos naštos. Septynioliktieji prasidėjo...
Edmundas Simanaitis
© 2006 XXI amžius
|