| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Vyskupijos sukaktis įpūtė miestui gyvybės Bronius VERTELKA
80 metų jubiliejų švenčia Panevėžio vyskupija. Ji įkurta popiežiaus Pijaus XI bule 1926 m. balandžio 4 d. Šiais sukakčiai pažymėti balandžio 2830 dienomis Panevėžyje vyko iškilmės. Tris dienas šurmuliavo visa Aukštaitijos sostinė. Jubiliejui konferencija Vienas pagrindinių renginių buvo jubiliejinė konferencija Panevėžio vyskupijos kelias, kuri vyko miesto savivaldybės salėje. Čia prelegentai akcentavo per tą laikotarpį susidariusias istorines aplinkybes ir išaugintas asmenybes, darbais ir sielovada formavusias vyskupijos gyvenimą. Nepamiršti ir nūdienos darbai bei rūpesčiai. Padėkos žodžiu į susirinkusiuosius kreipėsi Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Ganytojas priminė, jog iš gražaus Aukštaitijos krašto, kuriame telpa vyskupijos teritorija, iškilo nemažai garbingų žmonių. Jis pastebėjo, kad per 80 metų vyskupija išaugino 13 vyskupų. Tarp jų buvo tokia iškili asmenybė kaip Juozapas Skvireckas, pirmasis į gimtąją kalbą išvertęs visą Šventąjį Raštą, Kazimieras Paltarokas, tikras Aukštaitijos žemės ąžuolas. Miesto meras Vitas Matuzas dėkojo kunigams, vienuolėms, klierikams už jų pasiaukojimą saugant lietuvišką moralę. Ačiū, kad jūs visada esate su mumis,- sakė Panevėžio vadovas. Kalbėjo Panevėžio ir Kupiškio rajonų merai Povilas Žagunis ir Leonas Apšega, Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė. Meninę programėlę parodė Kun. Kastyčio Ramanausko vaikų darželio auklėtiniai. Jų nuoširdų rengimąsi šventei sėdintys salėje svečiai įvertino plojimais. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis nutiesė daug naujų kelių Konferenciją vedė Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė ir Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikas Justas Jasėnas. Konferencijoje pirmoji kalbėjo dr. Irena Vaišvilaitė. Lietuvos Prezidento patarėja savo pranešimą skyrė palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimui ir veiklai. Jis įdėjo daug pastangų, kad būtų įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, nubrėžtos vyskupijų teritorijų ribos, sudaryti dekanatai ir parapijos. To meto Lietuva atrodė nekaip: Vilniaus kraštas okupuotas lenkų, Klaipėdos kraštas vokiečių. Prastoki santykiai nusistovėjo tarp Bažnyčios ir aukščiausios šalies valdžios. Vysk. J.Matulaitis nurodė, kad kai kurie kunigai yra atitrūkę nuo Bažnyčios reikalų, neryžtinga ir valdančioji krikščionių demokratų partija, nors jis pats dalyvavo ją steigiant. Ganytojas buvo už gerus Lietuvos ir Vatikano santykius. Būdamas supratingas diplomatas, jis veikė taip, kad Lietuva kada nors galėtų susigrąžinti Vilniaus kraštą. Dėl jo įtakos ne vienas kunigas vėl užsivilko sutaną, ėmė aukoti šv. Mišias. Išnyko ir tvyrojusi priešprieša tarp Lietuvos ir Vatikano. Pagarbos vertas ganytojas Apie Panevėžio vyskupijos kūrimąsi pasakojo kun. dr. Virginijus Veilentas. Tuo metu joje dirbo 171 kunigas. Pirmuoju Panevėžio vyskupu paskirtas Kazimieras Paltarokas vėliau prisipažino: Bijojau tokiu būti. Daugelį darbų teko daryti pačiam. Nors vyskupo priėmimo laikas buvo iki pirmos valandos, tačiau jis neužtrenkdavo durų ir vėliau atėjusiam paprastam katalikui ar kunigui. Užsimezgė geri santykiai tarp ganytojo ir bendruomenės. Jis jautriai išgyveno jo širdžiai malonias akimirkas: kūrėsi ateitininkai, pavasarininkai, įvairios kitos katalikiškos organizacijos. Pradėta statyti Katedra. K.Paltarokas studijavo knygas, kaip gražiau turėtų atrodyti šventovė. 1930 metais Katedrą pašventino. Po trejų metų Kauno arkiv. J.Skvireckas ją konsekravo. Į iškilmes buvo pakviesti vyriausybės atstovai. Norėta turėti Panevėžyje kunigų seminariją, tačiau pradėtus darbus nutraukė sovietinė okupacija. Rūpinosi išsaugoti religinį meną Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Arūnas Streikus, skaitydamas pranešimą apie pirmąjį Panevėžio vyskupijos ordinarą, pažymėjo, jog vyskupai J.Matulaitis ir K.Paltarokas buvo geriausi socialinio darbo žinovai XX a. pradžioje. 1917 metais K.Paltarokas buvo išrinktas krikščionių demokratų partijos centro komiteto nariu ir savo politinę karjerą jis tęsė iki 1923 metų. Tapęs vyskupu, ganytojas didžiulį dėmesį skyrė katalikiško jaunimo ugdymui. Buvo įsteigtas specialus fondas katalikiškoms mokykloms remti. K.Paltarokas priešinosi katalikiškų organizacijų uždraudimui ir tai ragino daryti vyskupijos kunigus. Jis rūpinosi religinio meno bažnyčiose išsaugojimu, ragino kunigus rašyti savo parapijų istorijas. Išskirtinį dėmesį skyrė spausdintam žodžiui. Jo iniciatyva įsteigtas laikraštis Panevėžio balsas, kuris netrukus tapo ypač populiarus tarp skaitytojų. Kun. J.Prunskį išleido redaguoti XX amžių. Ganytojas buvo mylimas paprastų žmonių, jis jautėsi savas tarp intelektualų. Kai 1949 metais vysk. K.Paltaroką perkėlė į Vilnių, buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis. Tačiau jis sugebėjo laviruoti ir stovėdamas ant bedugnės krašto. Rūpinosi, kad vyskupai grįžtų į Lietuvą iš Sibiro tolybių, būtų grąžintos bažnyčios tikintiesiems. Vyskupais konsekravo Petrą Maželį ir Julijoną Steponavičių. Dirbančios tyliai Konferencijoje buvo gvildenamos vis naujos temos. Apie vienuolijų įtaką Panevėžio krašto sielovadai, švietimo ir labdaros darbus pasisakė Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė s. Antanina Pošiūnaitė. Ji vienintelė likusi gyva iš tų, kurios pažinojo šios vienuolijos įkūrėją Olimpiją Rajunčaitę. Prieškariu veikė Vincento Pauliečio draugijos Panevėžio skyrius ir jam vadovavo kun. Jurgis Tilvytis-Žalvarnis. Mieste veikė dvi prieglaudos: seneliams Molainių, vaikams Tiškevičiaus gatvėje. Iš Šveicarijos grįžusi O.Rajunčaitė ėmėsi aktyvios veiklos. Ji ragino steigti vienuolyną. Pagaliau 1939 metais dvylikai merginų, pasiaukojusių tokiam gyvenimui, buvo leista užsivilkti vienuolių abitą. Sovietinės okupacijos metais vienuolės išsisklaidė, gyveno po tris keturias. Jos tvarkė bažnyčias, slapta dirbo su vaikais, jaunomis šeimomis. Prezidento V.Adamkaus dekretu vienuolyno įkūrėja O.Rajunčaitė (po mirties) buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Dabar Dievo Apvaizdos vienuolynas turi savo patalpas netoli Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir iš dalies užimtas Nazareto valgyklėlės neturtingų šeimų vaikams reikalais. Taurus kunigas Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja Stasė Mikeliūnienė dulkes nužėrė nuo kanauninko Augustino Liepinio atminimo. 1928 metais vyskupo paliepimu name Sodų gatvėje buvo įkurtas katalikų veikimo centras, kuriam vadovauti netrukus pradėjo kun. A.Liepinis. Čia jis ir gyveno. Miestelėnai užsukdavo į biblioteką knygų, pavartyti žurnalų. Turėjo kuo užsiimti jaunimas, netgi rengdavo sporto varžybas. Kun. A.Liepinis faktiškai buvo ir Panevėžio balso redaktorius. Nuo vaikystės jis bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Jam dirbant redaktoriumi, pagerėjo laikraščio kokybė, jo tiražas pasiekė tris tūkstančius egzempliorių. Kun. A.Liepinis vertė iš užsienio kalbų, bet pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais. Pradėjus veikti Bangos spaustuvei, jam buvo patikėtos vedėjo pareigos. Čia buvo leidžiamos knygos, kanceliariniai blankai. Per 10 metų Banga skaitytojams pateikė per 200 pavadinimų knygų. Įvertinus kun. A.Liepinio veiklą, jam suteiktas kanauninko titulas, nors jis tam prieštaravo. Gyvenant Panevėžyje, A.Liepinį aplankė Maironis, jis susirašinėjo su Juozu Tumu-Vaižgantu, Augustinu Griciumi, Juozu Grušu. Užėjus rusams, kanauninkas išvyko į Rokiškio rajono Panemunio miestelį. Gyveno kukliai mažoje pirkelėje. Mirus Miežiškių klebonui kun. Kostui Balsiui, liko 85 laiškai, sveikinimai, rašyti kan. A.Liepinio. Šie ir kiti vertingi daiktai klieriko J.Jasėno dėka pateko į G.Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką. Didis žmogus ir kunigas Renkantis gyvenimo kelią, J.Jasėnui didžiulės įtakos turėjo kun. A.Lipniūno asmenybė. Truputį jaudindamasis Vilniaus kunigų seminarijos klierikas skaitė savo parengtą referatą apie šį dvasios galiūną. Pernai buvo paminėtos kun. A.Lipniūno 100-osios gimimo ir jo mirties 60-osios metinės. Praėjusiais metais ant Kristaus Karaliaus Katedros klebonijos sienos buvo pritvirtinta jam skirta atminimo lenta. Lygiai prieš mėnesį prasidėjo kun. A.Lipniūno beatifikacijos byla. Jo gimtuosiuose Talkonyse prie svirnelio vyksta gegužinės pamaldos. J.Jasėnas apibūdino kun. A.Lipniūno asmenybę. Režisierius Saulius Varnas apie šį kunigą kuria filmą. Apie ateitininkų veiklą prieškario metais, jiems darytą vysk. K.Paltaroko įtaką pasakojo Vygantas Malinauskas. Ant gerų darbų ir žmonių nesėda dulkės Apie Kazį Pakštą, geografą, pasaulinio garso mokslininką, irgi Panevėžio vyskupijos žmogų, pasakojo dr. Silvestras Gaižiūnas. Baltoskandijos akademijos direktorius kalbėjo apie jo darbus ateitininkijai ir Lietuvai. Apie tikinčiųjų drąsos išpažinti savo tikėjimą aspektus kalbėjo dr. Eglė Laumenskaitė. Konferencijoje paprašė žodžio Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Jis tikino, jog Panevėžyje žydai gyvena nuo XVII amžiaus. Čia buvo pastatyta sinagoga, netgi buvo atidaryta kunigų seminarija. Ramygalos gatvėje veikė lietuvių kalbos klubas, ligoninė, mergaičių gimnazija. Lietuviai ir žydai sugyveno gražiai. G.Kofmanas tvirtino, jog Vabalninko kunigai karo metais nuo mirties išgelbėjo apie 70 žydų tautybės žmonių. Žydų bendruomenės vadovas dėkojo konferencijoje dalyvavusiam Seimo nariui Juliui Dautartui. Jo artimieji irgi prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Vysk. K.Paltarokas pasisakė prieš žydų genocidą. O.Rajunčaitė, Dievo Apvaizdos vienuolyno vyresnioji, slėpė žydų vaikus. G.Kofmanas sakė, jog, padedant apskrities archyvo direktoriui L. Kaziukoniui ir miesto Kraštotyros muziejaus darbuotojai J.V.Čiplytei, pavyko rasti vertingų dokumentų apie žydų gyvenimą Panevėžio krašte. Koncertas ir šv. Mišios Po nedidelės pertraukos tikintieji ėjo į Kristaus Karaliaus Katedrą, kur jų laukė sakralinės muzikos koncertas. Pasirodė Panevėžio konservatorijos studentai ir dėstytojai. Renginį vedė Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Keleris. Koncerto klausėsi Panevėžio ir Telšių vyskupai Jonas Kauneckas ir Jonas Boruta, apaštalinis nuncijus arkivyskupas Peteris Zurbrigenas, iš Kauno atvykęs vyskupas emeritas Juozas Preikšas. Atlikėjams vysk. J.Kauneckas įteikė padėkos raštus. Šv. Mišiose buvo meldžiamasi už vyskupijos gyvus ir mirusius kunigus. Šv. Mišias aukojo vysk. J.Boruta. Dalyvavo gausus būrys vyskupijos kunigų. Per pamokslą vysk. J.Boruta sugretino dvi išskirtines asmenybes: XIX amžiaus vyskupą Motiejų Valančių ir XX amžiaus vyskupą K.Paltaroką. Abu jie buvo talentingi ganytojai, linkę į mokslą, į intelektualinį darbą. Abu vyskupai nesitaikė prie valdžios. Reikėjo dirbti, aukotis tiek carinės priespaudos, tiek sovietinės okupacijos sąlygomis. Apaštalinio nuncijaus arkivyskupo P.Zurbrigeno kreipimąsi į tikinčiuosius lietuviškai persakė Panevėžio vyskupijos generalvikaras kan. dr. Robertas Pukenis. Aukštas svečias nepamiršo prarandančių darbą žmonių. Jis ragino juos ieškoti stiprybės maldoje. Arkivyskupo kalba buvo palydėta plojimų. Miestelėnų laukė įdomūs renginiai Balandžio 29-oji, šeštadienis, buvo vaikų, jaunimo ir šeimos diena. Vidurdienį nuo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčios Marijonų gatvėje tūkstantinė eisena pėsčiomis patraukė į Kristaus Karaliaus Katedrą. Mašinų eismą reguliavo policija. Eitynėse dalyvavo jaunimas, vienuolės, kunigai. Ėjo vyskupas emeritas J.Preikšas, generalvikaras kan. dr. R.Pukenis. Žingsniuojantis jaunimas skandavo šūkius. Katedroje buvo aukojamos šv. Mišios, vyko vyskupijos 80-mečio vaikų ir jaunimo chorų giesmių šventė. Koncertas Amžinai gyvas vyko miesto centrinėje Laisvės aikštėje. Čia pasirodė krikščioniškos grupės Kelionė, Spirit, Ashtrey. Paskutinę švenčių dieną Kristaus Karaliaus Katedroje vyko iškilmingos šv. Mišios. Po jų šventoriuje laukė agapė, vienuolynų, centrų, organizacijų prisistatymai, kermošius. Smagios buvo trys balandžio paskutinio savaitgalio dienos. Ir oras buvo geras kaip pagal užsakymą. Panevėžys Autoriaus nuotraukos
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |