|
NKVD žudikai didvyriai
Petras KATINAS
Lenkijos ambasadorius Maskvoje ir ambasados darbuotojai neteko žado, kai gavo Vyriausiosios Rusijos karinės prokuratūros sprendimo kopiją, kuriame sakoma, kad Katynės miške nužudyti mažiausiai 22 tūkstančiai lenkų karo belaisvių negali būti priskirti politinių, stalininių represijų aukoms ir šios masinės žudynės, Maskvos prokurorų teigimu, tebuvo vien įprastos, buitinės žmogžudystės. Žinant labai pablogėjusius Rusijos ir Lenkijos santykius, ypač po dešiniųjų jėgų laimėjimo Seimo rinkimuose, Varšuva vis tiek nesitikėjo tokio Kremliaus akiplėšiškumo ir cinizmo. Todėl visiškai suprantama ne tik emocinė, bet ir politinė Lenkijos reakcija. Svarbiausia, kad Vyriausioji Rusijos karinė prokuratūra perdavė šiuos dokumentus, skirtus Lenkijos nacionalinės atminties institutui, Katynės aukų atminimo dienos išvakarėse.
Formaliai Rusijos karo prokurorai nagrinėjo vieno Katynėje nužudyto Lenkijos kariuomenės poručiko našlės ieškinį, pateiktą prieš keletą metų. Našlė reikalavo, kad Katynėje nužudytas jos vyras būtų pripažintas, remiantis 1991 metais priimtais Rusijos įstatymais dėl reabilitacijos, stalininių represijų nusikaltimų auka. Tačiau Rusijos federacijos karo prokuratūra pareiškė, kad bylą kelti nėra jokio pagrindo. Vadinasi, ir tūkstančių kitų Katynės žudynių aukų ieškiniai būtų atmesti.
Kaip žinoma, daugelį metų SSRS ir vadinamoji komunistinė Lenkijos liaudies respublika tvirtino, jog masines lenkų karininkų žudynes įvykdė hitlerininkai. Tiktai 1990 metais pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas M.Gorbačiovas pripažino, kad masines lenkų žudynes įvykdė NKVD, Rusijos karo prokuratūra, dalyvaujant ir Lenkijos atstovams, pradėjo 14 metų trukusį tyrimą. Tačiau 2004 m. rugsėjo 21 d. tyrimas buvo nutrauktas ir niekam nebuvo pateikta jokio kaltinimo. Atsikračiusi komunistinio režimo Lenkija visą tą laiką tvirtino, kad Katynės žudynių tikslas buvo Lenkijos karininkų sunaikinimo plano dalis. O pats šis nusikaltimas grubiausiai pažeidžia Ženevos konvenciją dėl karo belaisvių, taip pat dabar galiojantį Rusijos baudžiamąjį kodeksą, o žudynes galima vertinti kaip genocidą. O už tokio pobūdžio nusikaltimus privalo atsakyti ne tik nusikaltimo vykdytojai, bet ir tie, kurie įsakė.
Maskva savo tyrime iškart atmetė net užuominas apie genocidą, o žudynes įvertino kaip paprastą nusikaltimą, įvykdytą viršijant tarnybines pareigas. Be to, rusų prokurorai aiškina, jog ir tirti Katynės nusikaltimą nėra prasmės, nes visų nusikaltimo vykdytojų jau nėra tarp gyvųjų.
Varšuva kategoriškai nesutinka su tokiais absurdiškais vertinimais. Tuo labiau kad Tautos atminties institutui perduoti tik 67 tomai rusų neva vykdyto tyrimo medžiagos, o 180 tomų paskelbti Rusijos valstybės paslaptimi. Iš 22 tūkstančių sovietinių lagerių mėsmalėje dingusių lenkų karininkų, policininkų ir valstybės tarnautojų septynių tūkstančių likimas iki šiol nežinomas.
Aišku, Lenkija tikėjosi, kad Rusija nors dėl akių toliau tęs šio nusikaltimo tyrimą. Tačiau Vyriausiosios Rusijos karinės prokuratūros išvados parodė, kad tas neva 14 metų trukęs tyrimas tebuvo tiktai įprasta sovietinė rusiška gudrybė ir propagandinis triukas. Lenkijos tautos atminties instituto profesorius Vitoldas Kulešas pareiškė, kad toks Maskvos sprendimas nutraukti tyrimą ir masines lenkų karininkų žudynes kvalifikuoti kaip paprastą kriminalinį nusikaltimą yra šokiruojantis. Pirmiausia todėl, kad sušaudyti lenkų karininkai iš anksto buvo paskelbti Sovietų Sąjungos priešais, o nužudyti juos be jokio teismo įsakė pats Stalinas (po įsakymu yra Stalino parašas).
Aišku, profesorius V.Kulešas supranta, kuo vadovavosi Rusijos karo prokurorai. Dabartinės Rusijos įstatymuose netgi nėra tokios nuostatos kaip stalininių represijų auka. Stalininio režimo aukų reabilitacija buvo vykdoma pagal 1991 metais priimtą įstatymą. Juo remiantis, sovietinių lagerių pragarą iškentę žmonės, geriausiu atveju, galėjo gauti tiktai elgetišką kompensaciją.
Lenkijos veteranų forumas, vienijantis 22 organizacijas, kreipėsi į prezidentą Lechą Kačynskį su kategorišku prašymu griežtai iškelti Katynės žudynių klausimą jo numatomame susitikime su Rusijos prezidentu V.Putinu.
Lenkijos Seimo maršalka Marekas Jurekas, Maskvos sprendimą pavadinęs šokiruojančiu, pareiškė, kad Lenkijai nelieka nieko kita kaip dar kartą tarptautiniuose forumuose atskleisti visą tiesą apie Katynę. Lenkijos prezidento L.Kačynskio atstovas Mačejus Lapinskis teigė: Maskvos sprendimas stulbinantis ir beprecedentis, tuo labiau kad prieš metus Rusijos Federacijos karo prokurorai nepripažino Katynės žudynių genocidu. Ir vėl istorija atsiliepia dabarčiai. Bet juk rusai, o ne kas kitas nenori net kalbėti apie tai. M.Lapinskis taip pat pabrėžė, kad Lenkija suinteresuota gerinti santykius su Rusija. Tačiau tie santykiai turi remtis tiesa, tarp jų ir tiesa apie Katynę.
Dar kartą apie tai, kas gi įvyko Katynėje prieš 65-erius metus. Katynė tai vietovė, esanti į vakarus nuo Smolensko. Čia 1943 metų balandį miške tarp Gnezdovo ir Katynės surasti masiniai kapai lenkų karių, kurie po Lenkijos kapituliacijos Hitleriui ir Stalinui 1939 metais buvo patekę į Sovietų Sąjungos nelaisvę. Apie šį šiurpų radinį Vokietijos vyriausybė viešai paskelbė pasauliui 1943 m. balandžio 13 d. ir pareiškė pageidavimą, kad kuri nors tarptautinė institucija imtųsi ištirti tuos masinius kapus. Emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone pageidavo, kad tyrimą atliktų Tarptautinis Raudonasis Kryžius. Tačiau Sovietų Sąjungos Vakarų sąjungininkai pasielgė gėdingai ir, nenorėdami supykdyti Stalino, atmetė šį pasiūlymą. Todėl Vokietijai neliko nieko kita, kaip savo iniciatyva sudaryti tarptautinę komisiją, į kurią įėjo labai rimti kriminologijos ir teismo medicinos specialistai, profesoriai, gerai žinomi visame pasaulyje. Tarp jų Gento (Belgija) universiteto profesorius dr. Speleris, Sofijos (Bulgarija) universiteto kriminologijos ir teismo medicinos profesorius dr. Markovas, Kopenhagos (Danija) universiteto teismo medicinos prof. dr. Tramsenas, taip pat Olandijos, Italijos, Kroatijos, Šveicarijos, Suomijos, Rumunijos, Vengrijos universitetų kriminologijos ir teismo medicinos specialistai, kurių darbais ir iki šiol naudojamasi. Be mokslinių tyrinėjimų, buvo apklausti ir vietos gyventojai, kurie patvirtino apie lenkų karininkų žudynes. Nužudytieji buvo palaidoti aštuoniuose masiniuose kapuose, o užmaskavimui kapai buvo apsodinti dvejų metrų pušaitėmis. Daugiau kaip keturi tūkstančiai nužudytųjų palaikų buvo moksliškai ir mediciniškai ištirti bei identifikuoti. Iš masiniuose kapuose rastų asmeninių dokumentų, laikraščių iškarpų ir laiškų, ne vėlesnių nei 1940 metų kovo-gegužės mėnesių, nustatyta, kad tuo metu ir vyko žudynės. Tarp nužudytųjų rasti generolo B.Bogaterevičiaus, brigados generolo M.Smaravinskio, 12 pulkininkų, 50 pulkininkų leitenantų, 165 majorų, 440 kapitonų, 146 karo gydytojų, kelių karo kapelionų, taip pat 221 civilių bei žemesnio laipsnio karininkų. 1943 m. balandžio 30 d. tarptautinė komisija paskelbė aktą apie savo nuveiktą darbą. Įdomu tai, kad sovietų okupuotos Lenkijos teisingumo ministras Sviatkovskis 1947 metų pavasarį buvo pavedęs dr. R.Martiniui ištirti masinius žudynių kapus Katynėje. Tyrinėjimų metu prieita lygiai prie tų pačių išvadų. O svarbiausia jų lenkų kariai buvo sušaudyti 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais. Beje, prie tų pačių išvadų priėjo ir JAV Atstovų rūmų sudaryta speciali tyrinėjimų komisija. Tiktai kur ji buvo anksčiau? Todėl, vėl iškilus Katynių žudynių istorijai ir Maskvai nematant tose žudynėse nusikaltimo sudėties, daugelis žmogaus teisių gynėjų klausia: gal tada, kai NKVD teisių ir pareigų perėmėjai sunaikins visus čečėnus, demokratinių valstybių parlamentuose ar kitose institucijose irgi bus sukurtos kokios nors komisijos ir konstatuos tą patį, kaip ir dėl Katynės genocido akcijos? O kol kas, kaip ir praėjusio karo metais, nenorint bloginti santykių su Maskva nutylimas čečėnų tautos genocidas. Ir ne tik.
© 2006 XXI amžius
|