Atnaujintas 2006 gegužės 10 d.
Nr.35
(1435)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Partizanų suvažiavimas

Kazimieras Dobkevičius

Partizanų himną gieda
Prisikėlimo apygardos vyrų
ansamblis „Vidurnaktį nežuvę“

Šv. Mišių auka už Lietuvos partizanus.
Koncelebruoja (iš kairės):
kun. Algimantas Keina, kun.Tomas
Karklys, dim. plk. partizanų kapelionas
mons. Alfonsas Svarinskas.

LLKS pirmininku naujai kadencijai
išrinktas dim. plk. Jonas Čeponis.

Tarptautinis žodynas aiškina, kad žodžiai „rezistencija“, „rezistentas“ – tai „pasipriešinimo judėjimas“, „pasipriešinimo judėjimo dalyvis“. Kokios priežastys sukėlė Lietuvos pasipriešinimą (rezistenciją) antrosios sovietų okupacijos metu? Galime atsakyti nedvejodami – Sovietų Sąjungos agresija prieš Lietuvą sukėlė jos piliečių, siekusių išsaugoti tautinę laisvę ir valstybinę nepriklausomybę, pasipriešinimą. Į pasipriešinimo kelią lietuviai žengė vedami patriotizmo, idealistinio ryžto ginti savo Tėvynę nuo užpuolikų, neatsižvelgiant į realų jėgų santykį. Daliai žmonių buvo svarbu gintis nuo raudonojo banditizmo – plėšikavimų ir teroro. Eiti į partizanus lietuvius skatino ankstesnės sovietinės okupacijos patirtis, parodžiusi, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems, kurie siekė savo tautai nepriklausomybės, gerovės, sąžinės laisvės.

Lietuvos vyrų mobilizacija į okupantų kariuomenę 1944 metų liepą ir rugpjūtį apėmė visus šalies gyventojų socialinius sluoksnius. Pagal to meto tarptautinę teisę (net iki Hagos konvencijos 45-ojo straipsnio papildymo 1949 m. Ženevos konvencijoje) okupantui buvo draudžiama ne tik imti užgrobtos teritorijos gyventojus į savo karines pajėgas, bet ir apskritai versti prisiekti priešo valdžiai. Tokia prievartinė priesaika buvo Lietuvos gyventojų pavertimas Sovietų Sąjungos piliečiais, išduodant atitinkamus dokumentus... Okupantai vertė lietuvius dalyvauti kare, siekdami, kad jie lietų kraują ne už savo nacionalinius, o svetimus interesus. Mobilizacija buvo siekiama kelių tikslų iš karto: naikinti tautos žiedą – jaunimą ir jaunus vyrus karo gaisre, tuo būdu sustabdant tolesnę biologinę tautos plėtotę, atveriant gyvybinę erdvę kolonistams iš „broliškų respublikų“, pakirsti potencialaus pasipriešinimo šaknis apribojant žmonių išteklius ir pradėti Lietuvos integraciją į sovietų imperiją.

Vykdydami mobilizacijos planą „išvaduotojai“ nevengė griežtų ir grubių karinių priemonių naudojimo. Milicijos ir kariškių sugaudyti kaimuose vyrai iki valsčiaus dažnai buvo atgabenami surišti (!), kad nepabėgtų, miesteliuose rikiuojami į kolonas ir, ginkluotos sargybos lydimi, varomi į Vilnių... Gaudynių metu ir kelyje jie buvo mušami, bandant pabėgti – šaudomi. Naujieji rekrūtai buvo imami kaip stovi, be daiktų minimumo ir maisto atsargų kelionei. Toks elgesys su tautiečiais ilgai tęstis negalėjo. Kilo lietuvių tautos pasipriešinimas – Lietuvos karas prieš okupantus, kuris tęsėsi dešimt metų.

Dabar buvusių Lietuvos partizanų liko 300- 400 žmonių. Žilagalviai senoliai, ginklu priešinęsi sovietiniam okupantui, suvažiavo į Kauno karininkų ramovę spręsti einamųjų reikalų. Daugelio suvažiavimo delegatų krūtinę puošė garbingas Vyčio kryžiaus kovinis ordinas.

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusius Lietuvos rezistencijos kovotojus, mirusius Sibiro gulage, išėjusius į kitą pasaulį nuo žaizdų ir ligų. Šv. Mišias aukojo bažnyčios rektorius kun. Tomas Karklys, monsinjoras dim.plk. Alfonsas Svarinskas, kun. Algimantas Keina. Pamokslą sakė Lietuvos partizanų kapelionas mons. A.Svarinskas. Pasak monsinjoro visi partizanai buvo tikintieji žmonės, žinojo, kad ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę – kiekvieno rezistento garbės reikalas ir pareiga. Žmonija turi svarbiausius dokumentus – Dešimt Dievo įsakymų ir penkis Bažnyčios įsakymus. Jų privalu laikytis. Partizanų gretos labai išretėjo. Dabar Lietuvoje būtina kovoti už dorą, nes kiekviename žingsnyje ji paminama, iš jos tyčiojamasi. Tie, kurie griauna dorą, yra Lietuvos išdavikai.

Po šv. Mišių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) suvažiavimo delegatai darbą tęsė Kauno karininkų ramovės Didžiojoje salėje. Iš antro aukšto balkono, priešais suvažiavimo dalyvius, iškilmingai rymo visų devynių Lietuvos partizanų apygardų vėliavos. Įnešama Lietuvos Trispalvė ir LLKS vėliava. Prisikėlimo partizanų apygardos vyrų ansamblis „Vidurnaktį nežuvę“ kartu su delegatais stovėdami sugiedojo partizanų himną „Partizanai“.

Sveikimo žodžius tarė Lietuvos karo akademijos atstovas plk. Petras Milašius, Lietuvos karių savanorių vadas plk.Antanas Plieskis, Lietuvos šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas ir kt.

Konkretų, dalykišką ataskaitinį pranešimą perskaitė LLKS valdybos prezidiumo pirmininkas dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis. Pasak jo, be partizanų neapsieinama forumuose, paminklų šventinimuose. Laisvės kario savanorio statusą turi 232 partizanai, ryšininkai, LLKS statusą – 220 kovotojų. Per ataskaitinį laikotarpį Lietuvoje pastatyti ir pašventinti 46 paminklai, įvyko 68 laisvės kovų paminėjimai. Šiemet bus išleistas albumas apie Lietuvos rezistenciją ir kariuomenę. Tai bus informacinis leidinys apie Lietuvos partizanus. Nepasikeitė „vyresnysis brolis“ Rusija. Mūsų valdžia, teigė plk. J.Čeponis, tyliai atsisako nuo žalos atlyginimo Lietuvai, kurį turi sumokėti Sovietų Sąjungos paveldėtoja Rusija. Dabartinis jaunimas nelabai žino apie 1949 m. vasario 16 dienos Deklaraciją, skelbusią apie Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos istorijos dėstymas įtrauktas į pasaulio valstybių istorijos kontekstą. Dabartinis jaunimas auklėjamas kosmopolitizmo dvasia, o kur patriotizmas, lietuviška dvasia, klausė pranešėjas. Buvo kalbama ir apie daug triukšmo spaudoje sukėlusį išeivijos tūkstantinių dolerių labdaros skirstymą. Plk. J.Čeponis pareiškė trumpai ir aiškiai: tai, kas buvo duota, paskirstyta tiksliai, o tie minimi doleriai, deja, LLKS nepasiekė. Kur jie pateko, nežinoma. Tad sukeltas triukšmas subliuško. „Šiandien Lietuvoje daug skandalų. Kova dar nebaigta. Budėkime iki pergalingos pabaigos“, – užbaigė savo mintis LLKS vadas.

Partizanai šiltai sutiko prof. Onos Voverienės turiningą, kaip visada, pasisakymą. Pasak prelegentės, Lietuvoje žmonės pradeda busti iš abejingumo letargo. Tai geras reiškinys. Vilniuje jau kyla laisvės kovos dvasia, nes žmonėms nusibodo tas moralinis liūnas.

Mons. A.Svarinskas kvietė imtis neatidėliotinai sudaryti visų devynių partizanų apygardų partizanų sąrašus, kol dar galima tai padaryti. Be to, Vilniuje reikia pastatyti paminklą Laisvės kovotojams. Jau šešiolika metų praėjo, o jo vis nėra. Paminklas privalo būti pastatytas.

Po delegatų pasisakymų ir atsakymų į klausimus, aktyviausi LLKS nariai buvo apdovanoti padėkos raštais, knygomis. Išrinkta nauja LLKS valdyba, kuri savo posėdyje naujai kadencijai išrinko LLKS valdybos prezidiumo pirmininką dimisijos pulkininką J.Čeponį. Paskelbus rinkimų rezultatus, suvažiavimo delegatai sugiedojo Lietuvos himną. Po užbaigtos dienotvarkės buvo priimtos kelios rezoliucijos, kurios vėliau bus paskelbtos atskirai. Suvažiavimo delegatai vaišinosi kareiviška grikių koše ir arbata.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija