Atnaujintas 2006 gegužės 10 d.
Nr.35
(1435)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kaltinimas darbdaviams tampa firmos reklamos dalimi

Mėsos sūdytojos Dalios Budrevičienės iššūkis savo darbdaviams Krekenavos agrofirmoje apie mokamus atlyginimus vokeliuose nesulaukė reikiamo dėmesio nei iš atatinkamų valstybinių instancijų, nei iš profesinių sąjungų lyderių, kurie, atrodytų, turėtų šiuo negatyviu klausimu užimti pirmutines pozicijas ir atkakliai palaikyti šios drąsios darbininkės iniciatyvą. Pagal apklausos duomenis, taip atsiskaitoma už darbą su 17 proc. Lietuvos dirbančiųjų. Gal tai tyliu sutarimu tapo norma, o gal politiniai skandalai aukščiausiu valstybės lygiu į šalikelę nubloškė šį incidentą agrofirmoje, kurios vienas iš akcininkų Vilniuje save pristato „neoficialiu“ valstybės reikalų tvarkytoju. Tuo tarpu moteris, išguita iš įmonės, papildė bedarbių sąrašą Panevėžio apskrities darbo biržoje, kurios statistika tikrai nuo to nepablogėjo. Žymiai blogiau ji gali atrodyti keičiantis situacijai „Ekrano“ gamykloje. Kad D.Budrevičienė tamposi po teismus, nevienareikšmiai yra vertinama savo kaimynų, tapo jos asmeninės nesėkmės išdava. Vienintelis D.Budrevičienei grumtis teismų maratone pagelbėti ėmėsi Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI). Reikia tikėtis, kad tai neleis užgesti šios ekonominės blogybės paviešinimo iniciatyvai mūsų laisvos rinkos ekonomikoje.

Žiniasklaidoje pasirodė šmaikšti reklama apie žadamus dalyti „vokelius“ pirkėjams, reklamuojanti Krekenavos agrofirmos produkciją. Interneto puslapiuose ši akcija vieningai buvo pavadinta ciniška. Tiksliau, ji tapo dar vienu pasityčiojimu iš atitinkamų institucijų, kurios nesugeba apginti paprasto savo valstybės piliečio ir įvesti tvarkos įmonėje, kad jos vadovams nekiltų noro inicijuoti panašaus turinio reklamą. Nevienareikšmio vertinimo sulaukė firma „AGE reklama“, sukūrusi šią reklamą, taip pat joje dalyvavęs aktorius Remigijus Vilkaitis. Kaip reikia vertinti etikos sampratą periodinės spaudos leidinių, kurie viename puslapyje pateikia kaip neigiamą reiškinį išmokas, papildomus atlyginimus „vokeliuose“ Krekenavos agrofirmoje, kitame talpina tos pačios firmos reklamą apie siūlomas premijas „vokeliuose“ savo gaminių pirkėjams? Reikia numanyti, kad Krekenavos agrofirmos vadybininkai, užsakydami šią reklamą, tikėjosi dar kartą ne tik populiarinti savo produkciją (apie „vokeliais“ mokamų atlyginimų technologiją jau žinojo visa Lietuva), bet ir tuo pačiu išplauti iš produkcijos vartotojų sąmonės neigiamą įspūdį apie firmą, kuris galėjo susidaryti paviešinus D.Budrevičienės pareiškimą. Reklamos biuras balandžio 27 dieną paviešino savo Arbitražo komisijos nuomonę, kad ši reklama prasilenkia su Reklamos etikos kodeksu.

Apie tai, kad nelegalūs atlyginimai yra mokami ne tik Krekenavos agrofirmoje, mūsų šalyje yra vieša paslaptis. Galima teigti, kad šiuo keliu daugiausia eina smulkios įmonės. Kad tai vyksta minėtoje agrofirmoje kelia nuostabą, ji tikrai nebalansuoja ant išlikimo rinkoje ribos. Gal taip taupomos lėšos vienai iš politinių partijų, kuri nesivaržo išlaidauti susitikimuose su savo elektoratu. Kodėl dirbantieji sutinka su šia atsiskaitymo forma už jų triūsą, galimos įvairios aplinkybės? Bet kokiu atveju prarandamos socialinės garantijos bei būsimos senatvės pensijos dalis. Ne vienas vyresniosios kartos atstovas, šiuo metu pensininkas, jaučiasi nuskriaustas dėl gaunamų mažų senatvės pensijų išmokų ir tapo nuskriaustas, nes pasinaudojo buvusiomis sovietinės „tvarkos“ aplinkybėmis: sandėlininkui nebuvo svarbus mėnesinis atlyginimas, o tik „raktai nuo sandėlio“. Sistema netrukdė dirbti „darbo knygelėms“, o pensijai priskaičiuoti pakakdavo paskutinių metų padoresnio atlyginimo. Teorija gyventi tik šia diena liko gyvuoti, tik įgijo kitas formas, pritaikytas laisvos rinkos sąlygoms.

D.Budrevičienės viešas pareiškimas apie mokamus papildomus priedus prie atlyginimo visuomenę sujaudino žymiai mažiau nei daugelis politinių skandalų, nors tai liečia dešimtis tūkstančių dirbančių mūsų piliečių. Esama padėtis turi gilias socialines šaknis. Ar galima įvesti tvarką šioje srityje vien represinėmis priemonėmis valstybės instancijų pagalba? Pastarosios šiuo metu tikrai lieka nuošalyje: darbo inspekcija kantriai laukia signalų iš dirbančiųjų, mokesčių inspektoriai nesugeba susekti bendrovių piniginius sriautus, nors nesinori tikėti, kad jiems labai paprasta įrodyti, kad 2x2=3. Sutelkta iniciatyva šių administracinių institucijų gali ženkliai pagerinti valstybės biudžeto bei „Sodros“ išteklių surinkimo rodiklius, tačiau tai bus laikina akcija. Būtini bendri politiniai ir ekonominiai sprendimai, kuriais būtų siekiama pagerinti vartojimo išlaidas ir tuo pačiu sparčiau didinti turinčių vidutines pajamas gyventojų sluoksnį . Šiuo metu Lietuvoje vartojimo pajamos nuo BVP sudaro 33,1 proc., išlaidos – 33,7 proc. ES šalyse šie rodikliai atitinkamai sudaro 44,9 ir 47,2 proc. Pirmoji kregždė šioje srityje – numatytas fizinio mokesčio sumažinimas iki 24 proc., tuo tarpu apie proporcinį šių asmenų apmokestinimą nediskutuojama. Žirklės tarp minimalaus atlyginimo ir maksimalių peržengė padorumo ribas ir neprisideda prie santarvės įtvirtinimo visuomenėje. Galbūt toks abejingas požiūris į D.Budrevičienės poelgį lemia ir tai, kad nelegalus darbas, muitinių operacijų pažeidimai bei prekyba moters kūnu, gimę kartu su pirmais prekių mainais pirmykštėje visuomenėje, yra jos privalomoji dalis ir neįmanoma šių blogybių įveikti.

Vytautas GULIOKAS

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija