Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pasiryžo suremontuoti bažnyčią

Kun. Saulius Paliūnas prie remontuojamos Linkuvos Švč.M.Marijos Škaplierinės bažnyčios

Mes, tikintieji, norime iš visos širdies padėkoti mūsų klebonui kun. Sauliui Paliūnui, kuris stengiasi aplankyti kiekvieną tikinčią šeimą, padėti palaidoti parapijiečius. O svarbiausia, kad pasiryžo suremontuoti mūsų Linkuvos Švč. M.Marijos Škaplierinės bažnyčią, kuri buvo remontuota prieš 30 metų, kai dar joje dirbo jau Amžinybėn išėjęs kun. Pratkelys.

Kun. S.Paliūnas prieš ketverius metus sutvarkė šventorių, išklojo plytelėmis takus. Dabar tinkuojamos išorinės bažnyčios sienos ir jeigu orai bus gražūs, darbai bus baigti. Kitais metais liks nudažyti bažnyčią. Jeigu bus lėšų, gal ir bažnyčios vidų išdažys, nes sienos patamsėjusios, apipelijusios.

Tyloje skambėti

Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia

Apjuostas ežerų, nedidelis Žaslių miestelis dvelkia praeitim ir senove. Tarp Vilniaus ir Kauno miestų, Neries ir Nemuno upių, Žasliai amžiumi lenkia daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Šį gražų Lietuvos kampelį juosia miškai ir lygumos, o virš jų didingai kyla grakštūs Žaslių Šv. Jurgio bažnyčios bokštai. Tai pagrindinis šio kraštovaizdžio akcentas. Legenda pasakoja, kad ši vieta XX a. pradžioje buvo vadinama Pajautos kalnu. Tyrinėtojai mano, kad iš tiesų čia galėjo stovėti pilis. Dabar žydro ežero veidrodyje spindi bažnyčios bokštai. Joje lankėsi daug iškilių mūsų tautai asmenybių. Čia aukojo pirmąsias šv. Mišias kardinolas Vincentas Sladkevičius. Čia lankėsi didysis mūsų tautos dainius kun. J.Mačiulis-Maironis. Žaslių kraštas padovanojo Lietuvai daug žymių kunigų: Žaslių bažnyčios statytoją, teologijos magistrą, profesorių, lietuvių kalbos įtvirtintoją Žaslių parapijoje kun. Kazimierą Kibelį, istorijos mokslų daktarą, Kauno kunigų seminarijos profesorių Juozapą Stakauską, kardinolą Vincentą Sladkevičių, dabar tėviškai vadovauja Kaišiadorių vyskupijai, rūpinasi parapija, jaunimo ugdymu bei šeimos problemomis vyskupas J.Matulaitis.

Padėka už gerą darbą

Kad ir kada nueisi į Krekenavos bažnyčios klebono kan. Petro Budriūno aukojamas šv. Mišias, visada išgirsi gražiai giedančius chorus. Per Votyvą gieda Krekenavos vidurinės mokyklos, daugiausia IV klasių mokinių chorelis, kuriame būna 10-15 mokinių. Jie gieda ir dūdelėmis padūduoja. Per Sumą jau gieda suaugusieji. Apie 12 moterų ir vyrų chorelio pagrindą sudaro S.Bondzinskienė, M.Krikščiūnienė, Ribikauskienė, Č.Šukys, J.Užkuraitis, V.Žvikas, Krikštonaitis ir kt.

Kauno samariečiai plečia savo veiklą

Vaikų centro vadovė Neringa Dargužienė su vaikais

Kauno samariečiai, remiami Kauno miesto savivaldybės ir partnerių iš Vokietijos Hamburgo ir Visbadeno miestų samariečių, Senamiestyje įkūrė Vaikų dieno centrą „Užuovėja“, kurio vadove tapo Neringa Dargužienė, turinti vadybinį ir medicininį išsilavinimą, dar studijuojanti KTU socialinius mokslus.

Pagrindinis Vaikų dienos centro tikslas – padėti vaikams iš ekonominių, socialinių, psichologinių sunkumų turinčių šeimų. Dabar Vaikų dienos centrą lanko septyni vaikai nuo septynerių iki dvylikos metų. Čia rūpinamasi jų asmenybės poreikiais, kurių negali tinkamai patenkinti vaiko šeima. Vaikai kiekvieną dieną gauna maisto, pagal poreikius ir galimybes jie aprūpinami drabužiais, avalyne, žaislais; gauna knygų, sąsiuvinių, pieštukų ir kt.

Kodėl vieni kitus užmirštame?

Iš mažų, jaunų dienų vieni su kitais labai draugavome, be kitų neapsiėjome. Jaunimas vienas kito neužmiršdavo ne tik šokiuose, bet ir sekmadieniais į bažnyčią atėję. Seniau iš darbo eidami, nors nuvargę, prakaituoti, dainos neužmiršdavo. Vieni dainuoja, kiti, vyresni, armoniką išsinešę kieme polkomis, valsais linksmina. Tada nuovargis nejaučiamas, bet atsigulus tuojau akys pačios užsimerkia. Rytiniam gaidžiui pragydus, skubiai reikia keltis. Vienoms karves melžti, gyvulius šerti, kitų laukia plūgas, akėčios, dalgis. Gyvenimas buvo nelengvas, bet visi juo buvo patenkinti. Suaugę tuokėsi, vaikus augino ir taip pat juos auklėjo.

Skudurinis „radijas“

Sena moterytė eina į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Sakysit, taip ir turi elgtis tikra katalikė. Nemanau, kad ji tikra katalikė, greičiau ją pletkininke pavadintum, nes nesustodama visus apšneka: šita moteris vakar girta šlitinėjo, šitoji visai nežiūri savo vaikų, o šito vyro neseniai mirusi žmona, ir jau begėdis kitą turi. O šita moteris metė savo vyrą ir su kitu gyvena, anas vyras jau su kita moterim vaikštinėja.

Ir ko eiti į bažnyčią, jei ne melstis, o visus apkalbėti terūpi. Toji moteris turi net pravardę – „skudurinis radijas“.

Kunigas – tiltas tarp Dievo ir žmogaus

Sėdim šaltoj kaimo bažnytėlėj, laukiam iš kitos parapijos grįžtančio seno klebono. Kad nebūtų nuobodu laukti, choras pagieda vieną giesmę, vėliau antrą, o kai susiruošia giedoti trečią, sugrįžta mūsų mylimas klebonas. Sušalusios klebono rankos, trina vieną į kitą, šildo kumšty, sušalusios lūpos, todėl sunku suprasti tariamus žodžius. Neprošal būtų jam pailsėti ar pagalbininką turėti. Tik nenori į kaimą eiti jauni kunigėliai.

Esame ne tik turtingi, bet ir laimingi?

Žiūriu į dabartinę Lietuvą ir džiaugsmas apima: laisva, graži, pasipuošusi miestais, automagistralėm, miškais, parkais, sodais, gražiomis gyvenvietėmis su televizijos, net palydovinės, antenomis. Sodybos gražios, prie jų sodeliai, gėlių darželiai, garažai. Parduotuvės pilnos prekių ir pirkėjų. Žodžiu, šalis praturtėjusi, civilizuota, kultūringa, apsišvietusi. Belieka tik ja džiaugtis, ją ginti, dirbti, nepalikti jos, tebūna Lietuva su lietuviais ir vieningai, dorai gyvenanti.

Lietuviai, skatinkime blaivybę

Neturi jokios reikšmės, kas ką vežė, gaudė, šaudė, okupavo ar išvadavo, privatizavo ar prichvatizavo, nes šių linksmybių priežastis puošiama ir laikoma maisto parduotuvėse, o pragaro galybė vis nerimsta. Paskutinis jo išradimas – smuklė su vyskupo M.Valančiaus atvaizdu. Tik nereikia mūsų mulkinti.

Gėris ir blogis – visada greta

Išniekinta rodyklė, žyminti partizanų Petro Jurkšaičio-Beržo ir Julijono Būtėno-Stėvės žūties vietą

Neseniai šakiečiai sukūrė Šakių bendruomenės tinklapį, o dabar jį įdomiai tvarko. Mums, zanavykams, politinių vėjų nublokštiems pokariu į kitas Lietuvos vietas, šis interneto tinklapis tikra atgaiva, nes, jį pažiūrėjęs, retsykiais tarsi pabūni gimtosiose vietose, jauti jų gyvenimo pulsą. Kai kas teigia, kad Lietuvoje viskas blogai ir niekas nepasikeitė. Pasikeitė ir dar kaip pasikeitė! Prieš 25 metus internetu bendrauti su pasauliu būtume negalėję vien dėl politinių priežasčių, jeigu ir būtų buvusios tam techninės galimybės. O dabar galime susisiekti internetu ir su Lukšiais, ir su Lekėčiais.

Kam naudinga tamsa

Didysis Lietuvos švietėjas mužikų vyskupas Motiejus Valančius aiškiai suprato, kad dvarų bravorai, žydų smuklės – pagrindinė kliūtis žmonių švietimui, sveikatai, dorovei, kad smuklės – svarbiausias pagalbininkas stačiatikybei, rusinimui, nulietuvinimui, ubagiškam gyvenimui plisti. Suprato, kad smuklės reikalingos valdovams, norintiems laikyti paklusnias svetimas ir savas tautas. Nuo alkoholio užsnūdusios tautos nenorės šviestis. Sparčiai jų kartos dauginsis ir sparčiai mirs, bet valdovams jų užteks vergiškam darbui.

Kol dar nevėlu

Bažnyčia mus kviečia žengti atsivertimo ir Dievo ieškojimo keliu, atsigręžti į Evangelizacijos šviesą ir sekti tais, kurie ištikimai ėjo pirma mūsų. Kai perskaičiau Birutės Žemaitytės knygą „Viešpaties trupinėliai“, iš jos dienoraščių pajutau misijų darbo kasdienybę, nuovargį, klampojant stepių moliu, čaižant lietui svetimos nakties tamsoje vėjyje einant į nežinią. Juntamas ir gilus atsidūsėjimas: suteik, Viešpatie, jėgų. Juk dėl Tavęs sovietiniais laikais stovėjo prie bažnyčios mokytojai ir neleido vaikų vidun, aiškino, kad Dievo nėra. Dabar tie mokiniai – jau tėvai. Jie sugluminti ir nežino tikro tikėjimo prasmės. Užimti savais ūkininkavimo rūpesčiais, nekreipia dėmesio, kad ir vaikai tolsta nuo Bažnyčios, vis sėdi prie televizoriaus ar kompiuterio. Po 50 metų sovietinės praeities, kada buvo neigiamas tikėjimas, mokytojams reikia įdėti daugiau širdies šilumos kreipiant vaikus tikėjimo linkme.