Atnaujintas 2006 gegužės 24 d.
Nr.39
(1439)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Geležinių užkardų grėsmė sąmonėje ir realybėje neišnyko

Tarptautinė konferencija „Bendra vizija – bendrai kaimynystei“ – išskirtinės svarbos politinis įvykis Lietuvai, Baltijos ir Juodosios jūrų regiono šalims, o taip pat ir visai Europai. Atgarsiai apie šį forumą atskriejo iš visų kontinentų. Keista, nors stebėtis nereikėtų, šiam valstybių vadovų, politikų bei visuomenės veikėjų susitikimui didieji spaudos flagmanai skyrė labai nedaug dėmesio. Jau tapo įprasta aukštosios valdžios skandalams, melagystėms, demaskavimams, nusikaltimams, smurtui, seksui, reklamai užžiebti žalią šviesą. Šiame sraute paskiros žinutės apie Konferencijos darbą paprasčiausiai prašapdavo.

Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, sveikindamas konferencijos dalyvius, kalbėjo: „Šiandieninis mūsų susitikimas nėra atsitiktinis. Iš tikrųjų tai yra galimybė įvertinti ir palengvinti mūsų pastangas stiprinant demokratinį virsmą Europos Rytuose, visų pirma „rožių“ ir „oranžinę“ demokratijas. Tai taip pat yra puiki vieta atgaivinti ir skatinti bendrumo jausmą siekiant bendro tikslo, kurį įkvėpė „Solidarumo“ judėjimas ir kuris grąžino Lenkiją ir Lietuvą į euroatlantinę šeimą. Ši dvasia netgi šiandien skatina mus svajoti ir dirbti kuriant bendrą Europos lemtį.

Šis aukščiausiojo lygio susitikimas ir jo metu vykstanti atvira diskusija dėl demokratinio vienijimosi ateities yra ženklas, kad demokratinė ir klestinti Europa dar toli gražu nėra „užbaigtas reikalas“. Nors demokratinis pasirinkimas yra atviras visoms valstybėms ir tautoms, naujų geležinių užkardų grėsmė sąmonėje ir realybėje neišnyko.

Iš tiesų kartkartėmis vis dar girdime, kad geografinė padėtis, istorija ar religija yra dingstis užverti duris demokratijai. Mus tikina, kad demokratizacija yra ne žmonių laukiamas pokytis, o nepageidautina ir net primesta bendradarbiavimo su Vakarais pasekmė. Esu įsitikinęs, jog dauguma mūsų šį požiūrį visiškai atmeta. Demokratijos plėtra Europos kaimynystėje yra globalios tendencijos, pastebimos visame pasaulyje, dalis“.

Aiškiai įvardytas konferencijos tikslas – kurti bendrą Europos ateitį ne ginklais žvanginant, ne grasinant kaimynams, be šantažo, o pasitardami prie apvalaus derybų stalo.

JAV viceprezidentas Dikas Čeinis savo kalboje konstatavo, kad, „sustiprėjus demokratijai ir išaugus NATO bei Europos Sąjungai, kažkada priešėmis buvusios šalys tapo partnerėmis“, kad „geriausia kaimybė, kurią kokia nors šalis gali turėti, yra demokratiška šalis“. Kam jau kam, o Baltijos šalių atžvilgiu pataikyta į dešimtuką! Seniai žinoma geidžiamybė – demokratiška Rusija natūraliai taptų stabilumo garantu visame regione, ir ne tik jame. Garbusis svečias tai patvirtino: „ Jungtinės Amerikos Valstijos ir visa Europa taip pat nori matyti Rusiją tarp sveikų ir gyvybingų demokratijų. Tačiau šiandien Rusijoje reformų priešininkai stengiasi užbraukti praėjusio dešimtmečio pasiekimus“. JAV viceprezidentas patikino, jog „niekas iš mūsų netiki, kad Rusijai yra lemta tapti priešiška šalimi. Tokia Rusija, kuri vis labiau dalijasi šios bendruomenės vertybėmis, gali būti strateginė partnerė ir patikima draugė mums visiems siekiant bendrų tikslų“. Aiški, nereikalaujanti komentarų mintis.

Maskva į Vilniaus konferenciją, sušauktą Lietuvos ir Lenkijos prezidentų iniciatyva, reagavo isterijos pliūpsniais, šovinistiniais šūkaliojimais, forumo dalyvių išjuokimu ir tiesmukais prezidento V.Putino raginimais ginkluotis. Kodėl Kremlius dalykišką, taikią diskusiją Vilniuje iš tiesų ar tik tariamai vertino agresyviai nusiteikusios Rusijos atžvilgiu? Iki Sovietijos subyrėjimo iš visų okupuotų ar besąlygiškon Maskvos įtakon patekusių šalių Kremliaus adresu girdėdavosi tik liaupsės prievartinei „draugystei“ ir padėkos už „išvadavimus“, totaliai nutylint įvykdytus siaubingus genocido ir karo nusikaltimus. Į šį retorinį klausimą atsakymas žinomas jau trečias šimtmetis. Imperinės politikos kėslai yra tie patys, tik metodai keičiasi. Šiaurės Vakarų kraštas, ir ne tik jis, – Rusijos prarastos valdos, kurias tikimasi kada nors susigrąžinti, t.y. reokupuoti ar paversti vasalinėmis teritorijomis.

Visa Lietuvos istorija Antrosios ir Trečiosios Respublikų metais neginčijamai patvirtina tautos apsisprendimo teisumą gyventi ir tvarkytis savarankiškai. Balandžio 29 dieną Vilniuje vyko VIII Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos suvažiavimas. Šis forumas, lyg ir nujausdamas, kaip reaguos į Vilniaus konferenciją Kremlius, priėmė svarbių dokumentų.

Rezoliucijoje „Dėl Krašto apsaugos savanorių pajėgų“ rašoma: „Lietuvai tapus NATO ir Europos Sąjungos nare, sumažėjo išorinės tiesioginės agresijos grėsmė, tačiau ji neišnyko. Nepakanka žinoti, kad iškilusios karinės grėsmės atveju pradės veikti kolektyvinės gynybos mechanizmas ir Lietuvos kariuomenę parems kitos NATO šalys. Lietuva yra Europos Sąjungos paribio valstybė. Agresijos atveju ji pirmoji patirtų neprognozuojamas sunkias pasekmes. Demokratijos suvaržymai ir imperinių ambicijų raiška Rytų kaimynėse valstybėse kelia rimtą susirūpinimą visiems sąmoningiems piliečiams ne tik dėl galimų provokacijų pasienyje, bet ir dėl kartkartėmis pasireiškiančių vidaus politiką destabilizuojančių reiškinių.

Todėl negalima pritarti Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) tokiam drastiškam mažinimui. Dar 2003 metų pradžioje KASP turėjo apie 10 tūkstančių savanorių bei apie 1800 profesionalų, veikė visos šalies teritorijoje vienuolika mokymo centrų ir tai buvo savanorių pajėgos, vykdančios teritorinę gynybą. Šiandien Krašto apsaugos savanorių pajėgose yra septynios rinktinės, kurias sudaro 7,5 tūkst. žmonių. Mūsų žiniomis, metų pabaigoje bus sumažinta iki 6,5 tūkst.“ Dokumente teigiama, kad „būtina išlaikyti nors tuos 7,5 tūkst. savanorių, atkurti bent šešis mokymo centrus“.

Suvažiavimas atkreipia dėmesį į užsienio šalių praktiką: „ Nei Švedijos, nei Šveicarijos nepalietė Antrojo pasaulinio karo liepsnos, tačiau nacionalinio saugumo reikalams tiek pasaulinio karo, tiek ir taikos metais buvo skiriamas svarbiausias dėmesys. Aktyvi NATO narė Danija, dalyvaudama gynybinės bendrijos veikloje, savo savanorių pajėgų – Home Guard – nenaikina ir net nemažina. Gyvenimas akivaizdžiai parodė, kad savanorių pajėgos stiprina visuomenėje pilietinės savivokos ir atsakomybės už savo krašto likimą jausmus. Lietuva buvo įsipareigojusi skirti krašto apsaugos reikalams ne mažiau 2 proc. BVP. Žiniasklaida teigia, jog faktiškai tenka tik 1,2 proc. BVP, kas sudaro tik 60 proc. įsipareigotos sumos. Jokiais atvejais neturėtų būti taupoma nacionalinio saugumo sąskaita. Savanorių pajėgų išlaikymas nėra finansinė problema. Tai tik biudžeto formuotojų požiūrio į svarbiausią nepriklausomos valstybės nacionalinio saugumo problemą atspindys. Toks požiūris turėtų būti pakeistas“. Suvažiavimas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę, prašydamas imtis siūlomų priemonių padėčiai pataisyti.

Reikėtų pridurti, kad savanorių rinktinėms buvo suteikti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio rinktinių pavadinimai pagal apskritis, kuriose veikė partizanų daliniai: Dainavos (Alytaus aps.), Dariaus ir Girėno (Kauno aps.), Žemaičių 3-ioji (Klaipėdos aps.), Tauro (Marijampolės aps.), Vyčio (Panevėžio aps.), Prisikėlimo (Šaulių aps.), Vytauto (Utenos aps.), Kęstučio (Tauragės aps.) ir Žemaičių 10-oji (Telšių aps.). Panaikinant rinktines išnyksta ir jų pavadinimai, menantys garbingą Tėvynės ir tautos savigynos kovų istoriją. KASP perėmė ne tik partizanų apygardų pavadinimus, bet ir sukauptą laisvės kovų patyrimą, o svarbiausia – Tėvynės meilės ir pilietinės atsakomybės dvasią. Tai ypač vertinga ir neįkainojamai brangi istorinio-pilietinio- kultūrinio paveldo dalis, kurios sunaikinimo atsikūrusioje Lietuvoje neįmanoma pateisinti jokiais finansiniais ar politiniais argumentais. Agresijos atveju savanoriai ir dabar, kaip okupacijos metais partizanai, pirmieji nesvyruodami pakiltų ginti Konstitucijos ir laisvės. Gerbkime žuvusiųjų atminimą ir nežeiskime gyvųjų savanorių orumo.

Edmundas SIMANAITIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija