|
Tauta viską mato ir daro savo išvadas
Šiuo metu reikia skirti nemažai dėmesio politiniams procesams, vykstantiems Lietuvoje, bet kartu iškyla klausimas: kaip pristatyti šalį tarptautinei auditorijai, kol oligarchai ir populistai, susivieniję su sovietine nomenklatūra, vis dar yra valdžioje? Kita vertus, mūsų valstybė mažai tesusijusi su pasaulinės svarbos įvykiais ar procesais, todėl naivu tikėtis sugebėti išlikti nuolatinio dėmesio centre, nebent būtų dar vienas ,,paksogeitas. Tačiau Lietuva turi galimybių įsitvirtinti pasaulyje ir būti vertinama kaip valstybė, turinti savų privalumų. Lėtai, bet užtikrintai kai kurie politikai mėgina diegti kitoniškus standartus ir padaryti atsvarą dabartiniam politiniam spektakliui, kurio dalyviai jau pasiskirstė vaidmenis.
Pilietinės demokratijos frakcija ir valdančioji dauguma nutarė sudaryti susitarimą tarp frakcijų. Įvyko labai paprastas ir aiškus dalykas: visos valdančiosios daugumos srovės vėl sutekėjo į vieną, bet ne dėl piliečių, o postų ir pinigų. Šis faktas kol kas neatkreipė nei politikų, nei politologų dėmesio. Labai greitai atsiskleidė melas apie žmonių ir vertybių gynimą. Kaip anekdotas skamba Viktoro Muntiano ir jo sekėjų noras kovoti už pilietinę visuomenę (beje, pilietinę visuomenę reikia kurti, o ne už ją kovoti, nes jos dar nėra). Socialliberalams pasitraukus į opoziciją, jų deleguota socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė parašė atsistatydinimo pareiškimą, tačiau, pasak neoficialių šaltinių, neatmetama galimybė, kad ji gali palikti savo partiją ir pereiti į poziciją. Tai padėtų išgelbėti vieną postą Vyriausybėje ir leistų A.Brazauskui ramiau atsikvėpti kitų ministrų interpeliacijos atveju.
Socialdemokratai, susidėję su populistais, parodė, kad niekuo nesiskiria nuo Viktoro Uspaskicho darbiečių ar V.Muntiano atskalūnų.
Tauta šitai mato ir daro savas išvadas. Tėvynės sąjungoje visada buvo reali atsvara konjunktūriniam valdymo stiliui, tačiau tai buvo bandoma pristatyti kaip rietenas partijos viduje, o žinant, kokiais pinigais disponuoja kad ir Kėdainių oligarchas, tai nieko nestebina. Šitokius poslinkius sąlygojo nuoširdus neparsidavusios žiniasklaidos ir tam tikrų intelektualų rūpinimasis politiniu skaidrumu, o ne vidiniai kivirčai ar ambicijos, nors daugelis gali interpretuoti būtent šitaip. Juk Lietuvai gero nelinkinčioms jėgoms taip patogu vertybinius dalykus suvesti vien į grupinius konfliktus. Tada realių vertybinių skirtumų nebelieka. Kai tiesa yra naudojama kaip kam patogiau, tuomet viskas galima. Tuomet vertybės lieka tik propagandinės kovos priemonėmis, nesibodint naudoti šmeižtą ir kitas ,,juodųjų technologijų priemones. Kažin ar tai nėra blogiau už atvirą cinizmą bei pragmatizmą, kai bet koks vertybiškumas iš anksto atmetamas ir sekuliarizmas ima viršų.
Tėvynės sąjunga nepabijojo kelti savų problemų viešam, demokratiniam svarstymui, kai ministras pirmininkas buvo ir G.Vagnorius, ir R.Paksas. Socialdemokratai, darbiečiai elgiasi priešingai. Jie bet kokiais būdais bando nuslėpti savo partiečių nusižengimus ir seka senosiomis sovietinės nomenklatūros tradicijomis, kai partijos narys įgydavo imunitetą nuo visuomenės kontrolės ir kritikos.
Retas politikas šiandien išdrįstų pasakyti, kad dirba tik sau. Visi daugiau arba mažiau pretenduoja atstovauti tautai, piliečiams, valstybei. Ar bent jau tam tikrai socialinei grupei. Tačiau žmogus, tauta ir valstybė virsta tiktai priemonėmis, įrankiais kaip ir dorovinės vertybės bei tiesa. Būtent iš tokių nuostatų praeito amžiaus pirmoje pusėje ir kilo fašizmas su visomis raudonomis ir rudomis savo atmainomis.
Tiesos ir dorovės reliatyvumas daugumos amoralių, savanaudžių žmonių priedanga. Kiek žmonių, tiek tiesų šiais laikais gana populiari, tiesiog aprioriškai priimama propagandinė klišė. Nėra nieko patogesnio nei būti pačiam sau tiesa. Šio požiūrio loginį prieštaringumą atskleidė dar senovės graikų filosofas Demokritas, diskutavęs su savo mokiniu Protagoru, kuris, beje, laikomas pirmuoju sofistu: jei viskas yra tiesa, tuomet tiesa ir tai, kad ne viskas yra tiesa.
Taigi loginiu požiūriu, tiesos reliatyvumas pats save paneigia. Tačiau reliatyvistai vadovaujasi ne logika, bet savais interesais. Jiems teisinga tai, kas naudinga. Todėl kalbėti su jais vertybinėmis, loginėmis ar filosofinėmis kategorijomis dažniausiai beprasmiška. Diskusija galima tiktai pripažinus dvi esmines prielaidas: vienos tiesos buvimą ir savo galimybę klysti. Atmetus vieną šių prielaidų, diskusija praranda prasmę. O ciniški pragmatikai net nesiekia išsiaiškinti, kas yra teisus. Jiems tai paprasčiausiai nerūpi.
Štai kodėl, šių žmonių požiūriu, kalti ne jie, kai elgiasi nedorai, o tie, kurie juos už tai kritikuoja. Krėsti šunybes pas mus ne gėda: gėda, kai kas nors apie tai pasako, parašo, pastebi. Kitaip tariant, norisi vienu metu daryti niekšybes ir nebūti niekšu.
Kritikai nenaudingi, vadinasi, neteisūs. Kas nemalonu, tas neteisinga. Viskas pagal išmurkdyto katino psichologiją. Tiktai žmonės, deja, rafinuotesni už katinus. Jie priteršia ne tik kambarius: jie užteršia kitų žmonių sielas, protus, gamtinę ir kultūrinę aplinką. Ir juos išauklėti gerokai sunkiau. Kita vertus, kas atleistina katinui, vargiai gali būti atleistina žmogui, apdovanotam protu, galinčiu skirti gėrį nuo blogio, išvedinėti ir nustatyti objektyvias kategorijas, kriterijus ir principus. Todėl žmogus, besielgiantis kaip gyvūnas, niekada neatsistos viename lygyje su juo. Žmogus gali būti tiktai aukščiau arba žemiau. Kad ir kokios patrauklios būtų natūralistinės teorijos, raginančios grįžti žmones atgal į gamtą, praktiniu lygmeniu jos neišvengiamai tampa rafinuotų žvėrių pasiteisinimu. Ir žvėris, apdovanotas protu, kurį naudoja ne tiesai pažinti, bet gaivališkiems instinktams tenkinti nepalyginti pavojingesnis už tuos žvėris, kurie ginkluoti tiktai ragais, dantimis ir nagais.
Ir pabaigoje citata pamąstymui: Kritiško požiūrio aš visiškai nesmerkiu ir net pageidauju, kad visada šalia būtų grupė, kuri kritikuotų. Bet aš prieš, ir pas mus partijos statute taip yra, kad tai reikia daryti komandos viduje, už uždarų durų (V. Uspaskichas apie buvusį bendražygį V. Muntianą). Analogijas atpažinti palikime kiekvienam skaitytojui savarankiškai.
Dainius VARNAS
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|