Atnaujintas 2006 gegužės 26 d.
Nr.40
(1440)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Turtingi skurdžiai

Pasaulį nuo seniausių laikų kamuoja dilema: ar įmanoma įgyvendinti tokią socialinę lygybę, kada visi žmonės materialiniu atžvilgiu galėtų būti maždaug lygūs. Šią dilemą bandė išspręsti K.Marksas ir F.Engelsas, jais pasekė Leninas ir kiti socializmo utopistai. Deja, jų pastangos buvo bevaisės, nors ir paremtos prievartos būdais. Sunaikinus ar vergais pavertus turtinguosius dėl socialinės lygybės, buvo suduotas skaudus smūgis socialiniam teisingumui. Užgrobti asmeninį turtą – tai atviras ir ciniškas valdžios įteisintas plėšikavimas, užkertantis kelius į asmeninę iniciatyvą, vadinasi, ir į ekonomikos pažangą. Kad taip yra iš tiesų, aiškiai parodė SSRS pavyzdys: asmeninį kapitalą, žemę, gamybos priemones nusavinus ir pavertus valstybine bei visuomenine nuosavybe, ekonomika patyrė neišvengiamą nesėkmę.

Tačiau, žvelgiant iš krikščioniškų pozicijų, negalima sutikti, kad vieni savo turtus milijonais ir milijardais skaičiuotų, o kiti skurstų ir badu mirtų. Juk ir Evangelijoje rašoma, jog „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Mk 10, 25). Tai reikštų, kad milžiniški turtai, kuriuos žmogus stengiasi susikrauti gyvendamas šiame pasaulyje, ne tik laikini, bet ir pražūtingi. Žinoma, nereikėtų šios Evangelijoje pateiktos nuorodos suabsoliutinti. Jei žmogus įgijo didžiulį turtą, susikrovė milijoninį kapitalą teisėtai, nenuskriausdamas, nepaversdamas elgetomis kitų, bet atkakliu darbu, sutelkęs savo sugebėjimus ir išmintį, jei dalį savo turto skiria labdarai ar kitokioms kilnioms idėjoms įgyvendinti ir jei turtas netapo jo žemiškojo gyvenimo tikslu – Dievo akyse jis nėra piktybiškas turtuolis.

Yra toks priežodis: kas daug turi, tas daug ir nori. Dauguma turtuolių praranda saiką, juos kaskart vis labiau slegia rūpesčiai, kuo labiau praturtėti, nusigręžiama nuo socialinės teisybės ir nustumiamos į šalį dvasinės vertybės. Išnyksta jautrumas kitų vargui, nelaimei… Į egoizmą pasinėrusiam turtuoliui jį supančios aplinkos reikalai lieka svetimi. Jis dažniausiai užsisklendžia siaurame egoizmo kiaute, pasidaro gobšus ir savanaudis. Kapitalas jam tampa gyvenimo tikslas.

Man įsiminė vienas atvejis, bylojantis apie turtuolio besaikį vergavimą pinigams. Mito pusbadžiu, vaikščiojo apskuręs, savo buitį susiaurino iki minimumo. O pinigus vis krovė ir krovė. Šviesios dienelės per darbus ir rūpesčius nematė – vis kabinosi už pinigo kaip už kokios panacėjos. Pagaliau už stambias machinacijas pateko į kalėjimą, pinigai buvo konfiskuoti. Štai ir finalas! Šitaip nebūtų įvykę, jei pinigų vergas būtų dažniau pamąstęs, jog į Amžinybę nenusineš nė cento. Anot S.Belou, pinigai apglėbia žmogų gyvenime taip, kaip žemė apglėbia jį po mirties.

Ar tas pinigų vergas savo vargana buitimi neprimena mums pirmykščio žmogaus, o drakono – savo godumu lengvai plyštantiems popierėliams, kurie reikalingi vien normaliems prekybiniams santykiams palaikyti? Dangus už juos, deja, nenuperkamas, veikiau pragaras praplatėja.

Nelengva rasti žmogų, kuris, praturtinęs ir ištobulinęs savo buitį, vienąkart ryžtingai tartų: gana! Įsuktą smagratį ne taip jau paprasta sustabdyti. Gyvenimas pakryptų žymiai geresne linkme, jei ne turtas valdytų žmogų, o žmogus – turtą. Pasidaryti turtų vergu, atiduoti jiems visą savo dėmesį, išmintį ir darbą, taigi visą fizinį ir dvasinį potencialą, nepastebint šalia tvyrančio skurdo, – tai pasmerkimo verta gobšuolio degradacija.

Tenepyksta ant manęs V.Uspaskichas, B.Lubys ir kiti Lietuvos milijonieriai, jei paklausiu: sakykite, ponai, ar nors retkarčiais atsigręžiate į vargo ir skurdo prispaustą žmogų, ar pasidomite, kiek žmonių šiandien nesuduria galo su galu ir yra priversti ieškotis pragyvenimo šaltinio svetur, kiek išmaldai ištiestų rankų gatvėse ir kitur, kiek žmonių, skaudžiai paliestų socialinio neteisingumo, nusižudo? Ar nors vieną procentą iš savo sukauptų milijonų skiriate tam, kad bent kiek būtų sumažintas vargas ir skurdas skubios materialinės pagalbos reikalingiems žmonėms? Kreipiuosi ir į aukštus valdžios pareigūnus: nešaukite taip garsiai, kad padidinote pensijas, kai įkandin ima didėti būtiniausių maisto produktų kainos. Graudu ir pikta buvo klausantis, kai Premjeras gyrėsi, jog per kelerius metus pensijos padidėjo 14 litų (!). Nedejuoja ir nesiskundžia tik tie, kam neskauda.

Kiekvienas žmogus nori gyventi be didelių rūpesčių, turėti santaupų savo ir vaikų ateičiai. Tai natūralus noras, ir jo negalima smerkti. Tačiau toli gražu ne kiekvienas randa saiką savo buitinėms reikmėms tenkinti ir jas tobulinti, lyg būtų užmiršęs, kad šiame žemiškajame gyvenime jis yra tik svečias. Laikas nenumaldomai bėga prie Amžinybės slenksčio. Tik mirties akivaizdoje dvasiškai nuskurdęs turtuolis skaudžiai išgyvena galutinį pralaimėjimą ilgametėje įnirtingoje kovoje dėl materialinės gerovės, dėl ribų nepripažįstančio komforto. Galbūt kai kada susimąsto: jei būtų galima pradėti gyvenimą iš naujo – kitaip tvarkyčiausi. Deja, gyvenimas kiekvienam iš mūsų duodamas tik vieną kartą.

Baisu, kai individas ima vergauti materijai. Bet dar baisiau, kai jis bet kokiomis priemonėmis siekia kuo greičiau pralobti kitų sąskaita, pažeisdamas svarbiąsias dorovės normas. Organizuoti plėšikavimai (mafija), remiantis suktumu, grasinimais, teroru ir žudymais; korupcija, kada net aukšti valdžios pareigūnai, naudodamiesi savo tarnybine padėtimi ir įtaka, leidžiasi paperkami viliojančiomis pinigų sumomis; narkomanijos biznio veržimasis ir kitokios kontrabandos srautai – tai mūsų tautos ir valstybės piktžaizdės. Būtina kuo greičiau ir intensyviau jas šalinti bendromis valdžios ir visuomenės pastangomis. Reikia kuo skubiau išgyvendinti prisitaikėliškumo, partinio bičiuliškumo ir kitas tarpusavio sąsajas, kurių dar pasitaiko kai kuriuose valdžios sluoksniuose. Reikia ryžtingiau kelti viešumon ir griežtai pasmerkti dangstymo, nuolaidžiavimo faktus.

Turtų siekimas vyksta įvairiausiais būdais ir priemonėmis. Žmogus, praradęs dvasinę pusiausvyrą, apmarinęs sąžinę, apsvaigęs nuo šėtoniškų turto vilionių, dažniausiai metasi į nusikaltimų kelią. Ne paslaptis, kad į nešvarų biznį, siekiant lengvo ir greito praturtėjimo, įsivelia net kai kurie aukštus valdžios postus užimantys pareigūnai.

Tad sustokim ir susimąstykim: ar mūsų pilnos rūpesčių dienos ir nemigo naktys nerieda į šiurpią pražūtį?! Aš neraginu grįžti į pirmykščio žmogaus gyvenimą, nesu prieš buitinius patogumus nei prieš pinigines santaupas, tik prieš neteisėtą praturtėjimą, nuo kurio kenčia kiti. Esu prieš tokį praturtėjimą, kuris žmogų padaro visiškai nejautrų kitų vargui, skurdui. Aš prieš tokį praturtėjimą, kuris neranda ribų ir paverčia žmogų dvasios menkysta. Pravartu įsisąmoninti Diogeno mintį, jog malonumų, kaip ir druskos, reikia siekti su saiku.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija