Atnaujintas 2006 gegužės 31 d.
Nr.41
(1441)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kai daina nekibo į atlapus…

Vieni, atpurkšdami alumi, atriaugėdami, springo pseudodžiugesio adrenalijomis ir rodė nykštį: „jėga!“, kiti tylėjo, o treti… liūdime.

Toji agresiją sėjanti, pilvamylių rėkte išrėkta ir, išėjus iš smuklės, kaimynui „į snukį“ siūlanti, bet niekaip (!) širdies nesiekianti, nusileidžiančio žemėn ufonauto, jei būna, agoniją primenanti „euromelodija“ mums svetima. Nė iš tolo netelpa į mūsų Lietuvą. Nes juk ar gali daina vadinti skanduotę. Kuo džiaugtis? Chamų triumfas.

Tai – tik mano nuomonė. Betgi tikrai toje plačiai reklamuojamoje „eurodainoje“ nėra nei melodijos, nei žodžių, nei, pasak satyriko, „nei rimo, nei ritmo, nei prozos geros“. Jokio meno! Tik tūžmas, „prerijų paranoja“. Smūgis beisbolu. Bet… persisotinusiai Europai, ypač jaunajai, meno nereikia. „Menas yra pinigai, „babkės“, – kartoja palangiškis Aivaras. Tada… „gyvenimas yra verslas“, o siela…

„Nekišk man tų knygų, laikraščių, aš neskaitau. Man siela yra tai, ką į pilvą įdedu“, – atsainiai atsižegnojo manęs su nauju glėbeliu savaitinių leidinių pernai Palangos gelbėjimo stotyje ką tik brandos atestatą „pasiėmęs“ Vaciukas, bet, laimė, ne visi tokie.

Gegužės 19-ąją, einant Botanikos parku atsėti žolės vietoj netvarkingųjų batų padarytų „žaizdų“, pasiteiravau lyriškos sielos parko direktoriaus, Jurbarko rajone, Šimkaičiuose, nuo kurių ir Nemunas – ranka pasiekiamas, gimusį Antaną Sebecką, kokia gi jo nuomonė apie šį lietuvišką „eurošedevrą“? „Gaila, kad Eurovizijai ne to reikia: o taip nuostabiai, pameni, Gediminai, yra nuskambėjusi daina apie strazdelį? Europai lietuviškų strazdelių nereikia… Kažin ar reikia poezijos… Žmonės nutolsta nuo šventumo, nuo savo sielos: ar ilgai reikės nemeluotos, kaip mūsų parke, gamtos, balzamu gydančios civilizacijos luošinamas sielas?“ – klausiamai žvelgė savo idealams tvirtai ištikimas A.Sebeckas, apie kurį Palangoje ir nebe paslaptingai sakoma: „Direktoriai parke visi, bet tik Sebeckas visa siela, širdimi atsidavusiai, kaip savo brangiausius namų žmones myli parką, juo rūpinasi, o „direktoriams“ rūpi tik pinigai…“

Pinigai visada pavydūs, dažniausiai agresyvūs „mikrobai“, abejingi jautriasielei poezijai, erdvynams, kuriuose karaliauja gėrį ir grožį tepripažįstanti mylinti siela.

Ar Eurovizijos organizatoriai – beširdžiai, bejausmiai, jei nugalėtojų laurus skyrė vaikus gąsdinantiems „babaužiams“ iš kaimynų šalies? Sprendžiant iš visa ko, ir kitos Europos šalys renkasi „tūsą“, šizofrenišką staugsmą, todėl ir sparčiai chamėjantiems lietuviams pavyko daug ką agresyviai perrėkti, „išdurti“…

Mūsų dainos niekada nekibo ir nekimba į atlapus, o iš mylinčių širdžių šaltiniais sruvenančios vienija lietuviškas širdis, ugdo meilę ir pagarbą lietuvių kalbai, norą šviestis ir šviesti, sąžiningumą savyje, guodžia ir prikelia džiaugsmui.

Jei Euroviziją stebėjo, neabejoju, nuliūdo ir mūsų gerbiamas, po 41-erių metų tebemylimas lietuvių tautosakos profesorius Donatas Sauka, perteikiantis lietuvių tautos dainos sielos žavesį, tuo seniai užbūręs ir abejingesnį Vilniaus universiteto studentą.

Žinau, kad ironiškai ir užjaučiamai į mūsų „eurodainorius“ pažvelgtų ir kiti amžinai garbūs universiteto ir Lietuvos žmonės – Petronėlė Česnulevičiūtė, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Elena Bukelienė, Viktorija Daujotytė-Pakerienė…

Kurdami neturime teisės griauti savosios kalbos namų pamatų. O Europai ar rūpime savąja, viena seniausių pasaulyje, kalba, jeigu visus verčia save išrėkti tik angliškai? Sparčiai žilstančiai rudenėjančiai Europai rūpi tik pigi mūsų darbo jėga. Jai tas pats, kad ten, slavų žemių paribiuose, lieka daug namų be namiškių, nes mūsų vaikai dėl sąžiningo duonos kąsnio, savos valstybės gyventojams abejingos vyriausybės „gegutės“ išstumiami, priversti „globalizuotis“, užmiršti ir artimųjų žmonių veidus, ir lietuvišką kalbą, dainas…

Ar tai – ne naujųjų laikų genocidas? Čia atminties ekrane išnyra jaunadienių bičiuliai, dainoriai filologai iš 1965-1967 metų Stuokynėje – studentų bendrabutyje Vilniuje, Universiteto g. 3, – šviesiai gyvenimo vitraže buvę, todėl dažnai prisimenami literatai, rašytojai Viktoras Brazauskas, Antanas Kalanavičius, Alvydas Pocevičius, Rimantas Kasparas, tebekuriantys Bronius Kašelionis, Petras Dirgėla, Algis Krapavickas, Visvaldas Tebeliškis, Aloyzas Tendzegolskis, Vladas Vaitkevičius, Rimantas Urbonas, – daug daug gerųjų lituanistų idealistų, tarp kurių – ir visad pavasariška Veronika Janulevičiūtė-Pavilionienė, vis žaviai nešami lietuviškų dainų sparnų, – ačiū jai, tėviškės dainai! Aš ja stiprus, kaip mamos-žmonos, kaip vaikų – Margaritos ir Mindaugo – meile.

…Dabar, kai rusai vos rusena,
O anglai – tebeanglinėja,
Prašau iškelti kalbą MANO
Aukščiau visų Europos vėjų.

 

Gaivi, žodinga ir jausminga
Mana kalba, – toks Dievo noras! –
Ji, duona kvepianti, nedingo:
„Dainų dainelė“ eurochoruos
Vis atgaivina savą taką…
Kaip: „…Cykiai, cykiai
Nemunėlis teka“…

 

Gediminas GRIŠKEVIČIUS,
Botanikos parko darbininkas

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija