Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Senus albumus bevartant

Alvydas Semaška

Dambrauskų šeima. Iš kraštų: Leontina ir Pranas Dambrauskai, stovi Petras ir Veronika, ant kelių tėvui sėdi atsiminimų autoriaus būsima mama Elena

(Tęsinys. Pradžia Nr. 43)

Tai buvo laikas, kuomet visuose Rusijos miestuose, ypač prie geležinkelio stočių, valkatavo daugybė beglobių vaikų. Jie buvo vadinami „bezprizornikais“. Vienoje stotyje toks „bezprizornikas“ paprašė mano senelio išmaldos: „Dėdule, duok duonos“. Pasidalijęs su vaiku duonos gabalą, apsirūpinęs vandeniu, P.Dambrauskas nuskubėjo į savo vagoną. Berniukas jį atsekė ir puolė maldauti: „Dėde, nepalik manęs, pasiimk su savimi. Amžinai dėkingas būsiu“. Vaikas lipte prilipo prie nepažįstamo žmogaus. Seneliui pagailo berniuko ir priglaudė jį savo šeimoje, o vėliau ir pamilo kaip savo sūnų. Bildant vagonų ratams, našlaitis papasakojo savo trumpo gyvenimo istoriją.