Atnaujintas 2006 birželio 23 d.
Nr.48
(1448)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

ANTROSIOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DEKLARACIJOS 65-osios metinės

Dviejų ideologijų, kurios rėmėsi teroru ir vykdė genocido politiką, bendrystės abejonių nekelia. Apie tai liudija XX amžiaus istorija. Gensekas ir fiureris. Dvi socializmo atmainos: socializmas, vėliau pasivadinęs komunizmo vardu, ir nacionalsocializmas, abu siekiantys tokių pačių imperinių tikslų. Šie sutapimai anaiptol nėra atsitiktiniai. Jie kyla iš totalitarinių režimų prigimties. Neesminiai „ideologiniai“ nesutapimai tik padeda reljefiškai išryškinti tikruosius -izmų kėslus.

Abu režimai terorą laikė svarbiausiu pertvarkos įrankiu, kuriant „šviesią ateitį“. Pravartu žinoti ir labai nepatartina susipainioti pirmumų sekoje. Hitleris sėmėsi patyrimo iš Lenino ir Stalino teroro praktikos. Stropaus būta mokinio. Gulago patyrimas buvo išradingai pritaikytas nacionalsocialistų užgrobtose teritorijose.

Visi vyresniųjų kartų Lietuvos žmonės, gal ir ne viską tiksliai žinodami, yra gyvieji liudininkai unikalaus, žmonijos istorijoje dar nebuvusio siaubingo mastais ir žiaurumais nusikaltimo žmoniškumui, o ir karo nusikaltimo taip pat. Abiejų minėtų totalitarinių režimų tikslas buvo vienas – pasidalyti Rytų Europos teritorijas ir „išvalyti“ jas nuo nevisaverčių tautų, nuo eksploatatorių, išnaudotojų, buožių...

Abiejų režimų represinės tarnybos žinojo, kokias gyventojų grupes ir pagal kokius požymius priskirti vienai ar kitai naikintinų asmenų kategorijai. Nepamirštant šios trumputės socializmo teorijos ir praktikos santraukėlės, nesunku suvokti, kodėl dviejų socializmo atmainų vadeivos sudarė slaptą suokalbį, žinomą Molotovo-Ribentropo pakto vardu. Taip buvo suplanuota Antrojo pasaulinio karo pradžia ir bendromis agresorių pastangomis nukariauta ir pasidalyta Lenkija. Lietuva galiausiai atiteko sovietams, bet teko, kaip įprasta banditams, tarpusavyje pasiderėti,– už Sūduvą sovietai naciams paklojo 7, 5 mln. auksu.

Po Lietuvos „išvadavimo“ prasidėjo totalinis valstybės struktūrų griovimas, masiniai inteligentijos areštai. Visa tai ir pirmoji didžioji tremtis 1941 metų birželį sukėlė tautoje šoko būseną. Tauta, atkūrusi Nepriklausomybę, sėkmingai išmėginusi savo jėgas valstybės kūrimo darbuose ir entuziastingai plėtojusi kultūrinę-patriotinę veiklą, jau negalėjo pamiršti prarastosios laisvės. Tai kyla iš Dievo duotos žmogaus ir visuomenės prigimties. Tauta negalėjo nesukilti, ji negalėjo nesistengti atgauti smurtu atimtą laisvę, kurti savo žemėje gerovę ir puoselėti kultūros palikimą.

Kai tą birželį ginklu susirėmė abu socializmai, lietuviai sukilo. Sukilo pirmieji ir vieninteliai iš pavergtųjų tautų, išpirkdami tariamą istorinę kaltę, kad laiku nebuvo pasipriešinta įsiveržėliams, ir agresijos faktas liko tarptautinės teisės požiūriu nevienareikšmiai užfiksuotas.

„Birželio sukilimas pasisekė šimtu procentų ne dėl to, kad Lietuvos aktyvistų frontas būtų buvęs ypač gerai susiorganizavęs (...), bet pirmiausia todėl, kad sovietų režimas ir jo praktikuotas raudonasis teroras verste vertė krašto gyventojus griebtis ginklo ir vyti sovietinius įsibrovėlius lauk…“ – rašė plk.K.Škirpa.

Laikinoji Vyriausybė 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją paskelbė „atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. (...) Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais ir socialinio teisingumo pagrindais“.

Nusikaltimo bendrininkus, kaip įprasta grobikų-plėšikų gaujose, sieja baimė būti demaskuotiems ir priverstiems stoti teisingumo akivaizdoje. Abu „socialistiniai“ režimai iki pat savo gėdingo bankroto (nacionalsocializmas žlugo 1945 metais, o Sovietija sugriuvo 1991-aisiais) kategoriškai laikėsi nusikalstamo slaptojo Molotovo-Ribentropo suokalbio sąlygų. Rudasis okupantas po šešių savaičių nutraukė Laikinosios Vyriausybės veiklą.

Buvo mėginta 2000 metais nacionalinės teisės aktu paaiškinti Respublikos visuomenei ir visam pasauliui, kad „1941 m. birželio 23 d. ginkluotas Lietuvos gyventojų sukilimas buvo nukreiptas ir prieš sovietinę, ir būsimą nacistinę okupaciją, todėl okupuojančiai Vokietijai nepripažinus Lietuvos Laikinosios Vyriausybės, patriotinės organizacijos ėmė veikti pogrindyje prieš nacių režimą, (...) kad 1941 m. birželio 23 d. ginkluotas Lietuvos sukilimas ir per Kauno radiją paskelbtas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ išreiškė tautos valią atmesti sovietų okupaciją ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Seimas 2000 metais siekė ištaisyti istorinę ir moralinę skriaudą Tėvynės gynėjams – Birželio sukilėliams. Parlamentarai apsvarstė komitetuose ir priėmė „Įstatymą dėl 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimto ir paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinimo Lietuvos valstybės teisės aktu“.

Deja, tuomet šis įstatymas neįsigaliojo, bet ir nebuvo atšauktas. Ne šio rašinio tikslas nagrinėti nacionalinės teisės kluptelėjimo priežastis. Tačiau žinant, prisimenant ir skaudžiai suvokiant, kad tik suomiai, turėdami kariuomenės vadą K.Manerheimą, ginklų ugnimi pasitiko agresorių; kad tik mažoji Islandija, šalis, neturinti nė vienos balistinės raketos, po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, pirmoji išdrįso pripažinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, kai pasaulio galingieji, dairydamiesi į Kremlių, mindžikavo vietoje, reikia susiprasti, kad pirmiausia mes patys turime gerbti save ir išlikti orūs tautos ir valstybės istorijoje. Jei jaučiamės esą teisūs, atsikratykime nepelnytos gėdos ar baimės jausmo. Nepriklausoma valstybė negali negerbti savo istorijos ir savo gynėjų – sukilėlių, žuvusių ir likusių gyvųjų, kurie pamažu baigia išeiti į Amžinybę. Bet ne ši aplinkybė turi lemti sprendimą, o pilietinės atsakomybės savivoka. „Pakibęs“ įstatymas turėtų būti greta svarbiausių nacionalinės teisės aktų.

Respublikos prezidentas Valdas Adamkus Lietuvos radijo 80-ųjų metinių proga taip pat prisiminė tą istorinį įvykį: „Birželio 23-ioji diena, 10 valanda ryto. Ji jaudina dar ir šiandien. Tuomet, kai Lietuvos radijo bangomis skambėjo valstybės himnas, skelbiantis Lietuvai, kad atkuriama nepriklausoma valstybė. Galbūt tai buvo tik trumpas laikotarpis, tačiau jis nebuvo pamirštas. Panašius jausmus daugelis išgyvenome po 1991-ųjų sausio 13-osios, okupantams užgrobus televiziją. Atrodė, kad visa Lietuva nuščiuvo ir palinko prie radijo imtuvų, klausydama laisvės balso ir telkdamasi tolesnei kovai. Tai – iškilūs momentai mūsų bendros istorijos, kurios dalyvis ir kūrėjas buvo ir yra Lietuvos radijas“.

Pastarojo meto įvykiai ir sumaištys Seime ir Vyriausybėje akivaizdžiai rodo, kad budėjimas laisvių sargyboje negali susilpnėti, o demokratija turi gebėti ginti savo pasiekimus. Birželio sukilimo istorija yra pamokanti. Praėjusį šimtmetį Lietuvos valstybės nepriklausomybė buvo skelbiama tris kartus. Turime šansą kolektyvinėmis pastangomis XXI amžiuje išvengti ketvirtojo karto...

Edmundas Simanaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija