Atnaujintas 2006 birželio 28 d.
Nr.49
(1449)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šventė, skleidusi dvasios šviesą

Zita OSTERIENĖ

Poetės Nijolė Morkūnaitė
ir Gabija Vilėniškienė
prie Tabarišių bažnyčios
Drąsučio Vilėniškio nuotrauka

Dainuoja Algirdas Svidinskas

Šįkart būsiu atvira kaip niekad. Ką tik pargrįžusi iš Poezijos pavasarėlio Ringauduose, tiesiog ryte surijau šio įspūdingo renginio vedėjos Gabijos Vilėniškienės-Bulanavičiūtės man padovanotą eilėraščių knygelę „Visas pasaulis – tai tik siauras tiltas“. Tai bent jėga! „Visą savo gyvenimą nesuvokiau trijų dalykų: amžiaus, laiko ir pinigų. Matyt, niekada jų neturėjau ir neturėsiu“, – taip trumpai prisipažįsta poetė G.Vilėniškienė-Bulanavičiūtė. O italas poetas ir vertėjas Antonino Izzo iš Milano apie šią taurią moterį sako šiltai ir taikliai: „Nėra lengva kalbėti apie meno žmogų, tegalima tik apibrėžti tą kūrinijos begališkumą mūsų varganame pažinime. Nes meno žmoguje yra tas Aukščiausiojo begalybės paveldas, iš kurio jis ateina ir iš kurio mes ateiname.

Poetėje, apie kurią su nepaprastu malonumu turiu kalbėti, ta begalybė yra labai užakcentuota. Joje gyva savo pradžios ieškanti dvasia, kuri amžinai nori suprasti ir perteikti visa, kas gimsta joje, tarytum norėdama atrasti savo kūrinių dvasios platumoje slypintį pradą. Ji pajėgė plunksna išreikšti save pačią ir visomis spalvomis atspindėti Dieviškąją Meilę visiems, kurie prisiartina prie jos“.

Birželio 16-osios vakaro ramuma. Širdžiai mielame Ringaudų kampelio prieglobstyje, prie Tabariškių bažnytėlės ir kiek tolėliau šventumu alsuojančių kapinaičių, saulėtą šokį šoka žeme dar besiridinėjanti saulė. Šviežiai nupjautoje pievelėje besipuikuojančią didelę senovinę pavėsinę iš vienos pusės apsikabinęs glaudžiai išsikerojęs lazdynas ir išmintingas šimtametis lietuviškas beržas, iš kito šono – linksma ir jauki amžinai žaliuojančių pušaičių alėja. Kiekvieną, ateinantį pasižiūrėti ir pasiklausyti Poezijos pavasarėlio, čia pat sutinka pievelėje „besiganančios“ akinamai baltos moksleivių padarytos labai tikroviškos avelės ir įvairių atspalvių ant žolytės mažumėlę prigulusios pailsėti saulės. Už keliasdešimt metrų kantriai stovintis balta drobule dengtas ilgų ilgiausias stalas įpareigotas priimti ir pavaišinti kiekvieną šventės dalyvį. Iš visų pusių apjuostas galingų medžių, prieš šį grožį atsimuša susikaupęs tvenkinukas, tarsi nors šitaip malšindamas susirinkusiųjų troškulį. Dar akimirka, kita ir trys plačių suolų nutįsusios pilnutėlės eilės bei vaikų kapelijos „Šaipokai“ (vadovas – Dalius Ivanauskas, Ringaudų kultūros centro meno vadovas) užtraukta daina skelbs šventės pradžią. Čia pat iš mokinių rankų paleistas gyvų balandžių būrys tarsi simbolizuos ir perteiks skaitomų eilėraščių svarbą ir nemarumą – begalinę meilę savo kraštui, rūpestį dėl Lietuvos išlikimo, amžiną padėką Viešpačiui.

Tabariškių Kristaus Karaliaus bažnytėlės kunigas Jordanas Kazlauskas nuoširdžiai pasidžiaugė, kad Poezijos pavasarėlis Ringauduose tradicinis – jau šeštas birželis kasmet iš eilės. Anot dvasininko, sparnuotu žodžiu pasidalyti – tai širdies atgaiva kiekvienam, paskendusiam kasdieniuose rūpesčiuose, tai tikėjimas prasmingumu, ką mes darome su Visagalio pagalba.

Skambiai per laukus nuvilnijo jauniausios šventės poetės Viktorijos Eimutytės, Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos šeštokės, posmai apie gėrį ir grožį savo kraštui, apie žmogaus ir gamtos sąlytį. Visi vaikystėje esame buvę kūrėjai: rašėme eilėraščius, kūrėme dainas ar pasakas, piešėme ar lipdėme – kiekvienas savaip stengėmės išlieti savo fantaziją, perteikti kitam tai, kas nesutelpa širdyje. Kartu su vaikyste dažnai žmogui išnyksta ir kūrybinė jėga, baigiasi ir nuostabus, vaivorykštės spalvomis žėrintis pasaulis, kartais, žiūrėk, kažko trūksta, panūstame šviesesnio, gražesnio gyvenimo. Betgi visa tai – mūsų pačių rankose! Iš visos širdies jaunajai poetei Viktorijai linkiu niekad nepristigti kūrybinės galios. Ši mergaičiukė – tai lietuviško žodžio puoselėjimo viltis.

Malonus siurprizas publikai: vyriausioji šventės dalyvė Ringaudų kaimo gyventoja Janina Giedraitienė, jau perkopusi 80-metį, jaudinančiai dalijosi prisiminimais apie skaudų išlikimą tremtyje, ten atšvęstas savo vestuves. Ir tik retkarčiais jos veidas nušvisdavo prisimenant, kaip su vyru valgė dalydamasi vienu šaukštu. Dabar gi žemiškų silpnybių valdomo žmogaus dvasia greitai sumenksta pasinėrus į vartotojišką daiktą pasaulį, kuris ilgainiui nustelbia tauriausius žmogiškus jausmus. Tuomet atsiveria kelias pykčiui, pavydui, susvetimėjimui, išdavystei. Kas gi lieka iš mūsų tarpusavio santykių? Ši garbinga poetė daugiausia savo posmų yra paskyrusi brangiai Lietuvai.

Viešnia iš Garliavos Gražina Mitkutė, Sibire taip pat išsikankinusi daugybę metų, susirinkusiems išdidžiai priminė, kad šią Tabariškių bažnyčią statė ir gražino jos senelis. Už tai, kad įveikė sunkias gyvenimo lygtis, kad rado jų sprendimus, garbi poetė dėkojo Dievui. Spalio 12-ąją minėsianti savo 80-metį ir lygindama tai su Lietuvos radijo jubiliejumi, poetė G.Mitkutė vieną iš savo eilėraščių dedikavo „Bėdų turgaus“ šeimininkei Editai Mildažytei: „Jūs stebinat pasaulį, ne tik mus, jūsų indėlis neįkainojamai brangus. Jūsų vedama laida – stebuklu verčiama“.

Kun. Algirdas Petras Kanapka iš Marijampolės vaizdžiai pasakojo apie žmonių gyvenimą dykumoje. Tenykščiai gyventojai nuolat meldžia lietaus; debesys aptraukia dangų, pradeda lyti, o lietus žemės taip ir nepasiekia. Kai kurių žmonių tikėjimo karštis irgi nepasiekia Dievo. Atsivežęs savo eilėraščių knygelę „Iš manojo credo“ ir paskaitęs „Pasiryžimą“, „Didįjį šeštadienį“, „Tikslą“, dvasininkas pavergė klausytojų širdis tobulu sąlyčiu su Aukščiausiuoju, giliu dvasinių išgyvenimų pajutimu.

Kaip didžiulę dovaną poezijos šventė pasitiko garliavietę vaikų numylėtą poetę Zitą Gaižauskaitę, čia aktyviai dalyvaujančią jau ne pirmą kartą; Danguolę Barkauskienę su dviem dukromis, atvykusias iš Babtų, su skambančia gitara ir daina apie mamą; seserį Renatą, kazimierietę, vaikų globėją, debiutuojančią šioje šventėje ir pritariant gitara deklamavusią miniatiūrų ciklą „Vietovardžiai“; Liną Navickaitę-Greičiuvienę su savo kūrybos eilėraščiais „Mamos „prisikėlimas“, „Saulėlydžio taurė“, „Nerimas“.

Taip pat Vytautą Čepliauską, dalyvaujantį jau nuo pat pirmojo Poezijos pavasarėlio Ringauduose, su savo poezijos knyga „Atsiverk į mane“; Aldoną Monkutę-Korsevičienę, sukurtas poezijos knygas vadinančią savo vaikais ir nuolat dėkojančią Kūrėjui, kad gali rašyti apie tai, ką mato, ką girdi; garbaus amžiaus poetą Povilą Šerną su eilėraščiu „Šiluvoje“; Teresę Varnagirienę, pasivadinusią Pievų Smilga, su eilėmis apie Aukščiausiąjį; Albiną Slavicką, 1977 metais su Bražinsku parašiusį patriotinę dainą „Einu per žemę, žiedlapiais nusėtą“; Nijolę Morkūnaitę, visą gyvenimą praleidusią su vaikais ir jiems rašančią; Vytautą Naraškevičių, drąsiai teigiantį, kad pats Jėzus Kristus yra didžiulis poetas, kalbantis metaforomis; poetus Ramūną Steponavičių, Marytę Akmantavičiūtę-Kavaliauskienę bei Lingvydą Krivicką.

Su didžiuliu žavesiu ir nuoširdžiu atsidavimu pertraukėlėse tarp skaitomų eilėraščių įsiliedavo folklorininkas kantri (country) muzikos dainininkas Algirdas Svidinskas. „Esu įsitikinęs, kad didžiausia vertybė, suteikta žmogui, yra bendravimas“, – neslėpė džiaugsmo poetas, išleidęs kompaktinį savo dainų diską. Kulautuvoje jis kasmet organizuoja dainuojamosios poezijos festivalius „Akacijų alėja“. Liepos 8-ąją visi maloniai kviečiami į šį festivalį. Pritariant jo pirštų virkdomai gitarai, krūtinę skrodė jausmingai atliekamos A.Svidinsko dainos: „Lietuviai“, „Emigrantai“, „Lietus, „Svajonių traukinys“ ir kitos.

Kiekvienas vakaro pasibuvime sparnuotu poezijos žodžiu dalijęsis poetas buvo pamalonintas gėlių puokšte, Lellote knyga „Gyvenimo problemos sprendimas“ ir geltonas vaško vilties žvakele. Tariu ačiū Poezijos pavasarėlio Ringauduose organizatoriams: Ringaudų bibliotekos bibliotekininkei Vilijai Mitkuvienei, Lietuvos žemės ūkio universiteto Dvasinio centro puoselėtojui kun. J.Kazlauskui, Ringaudų kultūros centro vadovei Dianai Petkuvienei ir šventės sielai G.Vilėniškienei-Bulanavičiūtei. Poetė meistriškai, it burtų lazdele pamojus, ištirpdė ore lengvai tvyrančią įtampą ir susikaustymą, kiekvieną poetą pristatydavo taikliausiais žodžiais. Jos nuoširdus bendravimas su šventės senjorais pakerėjo ir papirko visus dalyvius. Gaila, kad toks didis meno žmogus savo talentą jau dvylika metų atiduoda Italijai. O kaip jos nuolat reikėtų čia, tėvynėje! Manau, apie šią įvairiapusę ir taurią asmenybę pavyks parašyti vėliau.

Taigi užuot plūkęsi, kaip prašmatniau užpildžius namų erdvę ar skanesnį kąsnį burnon įsidėjus, neprošal būtų dažniau pamąstyti, ką vieni kitiems galime duoti, kuo pradžiuginti, pagelbėti, kaip sušildyti ir nuraminti vieni kitus.

Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija