Atnaujintas 2006 birželio 30 d.
Nr.50
(1450)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Stabilizacijos“ bacilos

Petras KATINAS

Nereikia dar kartą priminti, kad okupacijos dešimtmečiai paliko gilius neišdildomus pėdsakus ne tik daugelio Lietuvos žmonių likimuose, bet ir protuose. Ir praėjus šešiolikai atkurtosios nepriklausomybės metų nė kiek nemažėja bjaurių kolaboravimo, istorijos falsifikavimo, melo ir padlaižiavimo okupantams bacilų. Bet kitaip ir būti negali, nes, kaip šiomis dienomis pažymėjo publicistas Tomas Viluckas, kuriam tribūną suteikė, nepabūgęs nemalonių, dienraštis „Lietuvos žinios“, Lietuvos desovietizacija dar neįvyko. „Čia slypi visas spektras mūsų visuomenę kamuojančių problemų, kurios savo metu neatlikus radikalių, bet reikalingų žingsnių dabar prasiveržė su baisia jėga ir sprogo. Pavyzdžiui, tiek atkuriamoji Aukščiausioji Taryba, tiek po jos sekę Seimai nesiryžo imtis ryžtingos liustracijos, kuri darbą sovietinės valdžios struktūrose būtų paskelbusi ne nuopelnu, bet kolaboravimu. Vertėtų prisiminti Japoniją, kurioje po Antrojo pasaulinio karo buvo beveik dviem dešimtmečiams uždrausta imperatoriaus valdininkams dirbti valstybės tarnyboje. Lenkai planuoja kažką panašaus dabar, o mūsų „chameleonai“ didžiuojasi savo spalvinga oda...“ („Lietuvos žinios“, 2006 06 22). Dar reikėtų pridurti, jog ir Latvijos Seimo sprendimas paviešinti kolaborantų ir KGB šnipų bei informatorių pavardes rodo, kad net ir tautiniu požiūriu margoje šalyje vyksta desovietizacijos procesai. Beje, tiems procesams pritaria ir gana nemaža dalis Latvijos rusakalbių, ypač inteligentijos atstovų. Tačiau atrodo, kad Lietuvoje šis balsas liks tyruose šaukiantis. Juk, pradedant A.Brazausku, baigiant visais kandidatais į būsimuosius 14-osios Vyriausybės premjerus, Seimo pirmininkus ir jo pavaduotojus, visi didžiuojasi įgavę didelės patirties bei išminties mokydamiesi partinėse mokyklose ar dirbdami LKP bei komjaunimo centro komitetuose. O ką jau kalbėti apie mūsų aukštųjų mokyklų profesorius, kurie auklėja ir moko nepriklausomos Lietuvos jaunimą!

Šioje srityje pastaruoju metu ypač reiškiasi Lietuvos istorikai. Ne visi, žinoma, bet tie, kuriems nomenklatūrinė valdžia suteikia tribūną. Antai Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Liudas Truska, besidedantis dideliu nacių nusikaltimų tyrimo specialistu, minint 1941 metų birželio sukilimo 65-ąsias metines, kalbėdamas per Nacionalinį radiją, ne tik sumenkimo to sukilimo dalyvius ir jo aukų atminimą, bet ir beveik žodis žodin pakartojo savo mokytojų sovietinių „istorikų“ J.Žiugždos, R.Šarmaičio, G.Zimano ir panašių istorijos klastotojų bei kolaborantų teiginius. Pasak L.Truskos, sukilimo organizatoriai – Lietuvos aktyvistų frontas – buvo vos ne hitlerinės Vokietijos gestapo įrankis, o sukilime dalyvavo vien tik radikalieji elementai iš visų Lietuvos politinių jėgų. L.Truska taip pat suniekino ir 1941 metų Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo prof. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio, K.Škirpos memuarus, kuriuose nušviečiami to meto įvykiai. „Liaudis“, anot L.Truskos, nedalyvavo sukilime, pats sukilimas buvusi klaida, o jo vadovai pademonstravo „politinį aklumą“. Netgi iš aršiausių dabar valdžioje esančių politinių nomenklatūrininkų neteko girdėti panašių vertinimų. Ir tokie žmonės su profesorių vardais (beje, gautais nepriklausomybės metais) rengia nepriklausomos Lietuvos pedagogų kadrus! Beje, sunku būtų patikėti sklindančiomis kalbomis, kad tokie profesoriai yra papirkti ne tik dideliais Zurofo pinigais, bet ir dar didesniais Maskvos pinigais.

Kai dėl „liaudies“ nedalyvavimo 1941 metų įvykiuose, tai net „pažangieji“ mūsų išeivijos istorikai ir to meto įvykių vertintojai, irgi mėgstantys savaip interpretuoti tragiškus 1940-1941 metų įvykius, nedrįsta taip atvirai tyčiotis iš iškiliausių mūsų tautos patriotų. Tiesa, tie išeivijos „pažangieji“, tokie kaip Tomas Remeikis, – pas kurį svečiuodavosi ir jo buvo mielai priimamas toks komunistinių laikų veikėjas, „Tėviškės“ draugijos, o iš tiesų KGB padalinio vadovas Vytautas Kazakevičius, – irgi dėsto, kad 1941 metų birželio antroji pusė buvo net baisesnė nei baisieji 1941 m. birželio 14 d. trėmimai ir bolševikų vykdytos žudynės. Tačiau tas pats T.Remeikis dar 1985 metais „pažangiuose“ išeivijos „Akiračiuose“ rašė apie JAV žvalgybos archyvuose aptiktą pranešimą iš Lietuvos, datuotą 1941 m. rugpjūčio 7 d. Štai kas buvo rašoma tame pranešime: „Lietuvių tautos fizinio naikinimo pradžia, ypatingai išryškėjusi visu savo plikumu 1941 metų birželio 14 dieną (t.y. trėmimų pradžia – P.K.), kiekvieno lietuvio sąmonėje buvo sukėlusi tokių reakcijų ir tokio siaubo, kad visas kraštas tomis nelaimės dienomis nežinojo nė į ką besišaukti, nė kaip besigelbėti. Tokios visuomenės panikos nebuvo sukėlęs tautoje nė vienas karas. Visiškos desperacijos apimtas, lietuvis jautėsi esąs kažkokio neišperkamo prakeikimo lydimas, visų paniekintas ir išduotas, apleistas ir prievartaujamas, kankinamas ir žudomas – galima surašyti šimtą panašių žodžių, vis tiek nenusakysi to siaubo, kurį sukėlė paskutinieji bolševikinio teroro aktai Lietuvoje. Tą jausmą bent iš dalies gali nusakyti šitokie epizodai: pirmąją rusų-vokiečių karo dieną per pamaldas kunigams sugiedojus suplikacijų posmą „nuo bado, maro, ugnies ir karo saugok mus, Viešpatie“, minia daugelyje Lietuvos bažnyčių to posmo arba neatkartojo, o kai kur improvizuojamu būdu tą maldos dalį perfrazavo čia pat žodžiais „už šiandieninį karą prieš bolševikų vergiją ačiū Tau, Viešpatie...“ („Akiračiai“, 1985 m., Nr. 7).

Tad kodėl gi tokie istorikai kaip L.Truska (ir ne jis vienas) ėmė faktiškai kartoti sovietinės propagandos štampus? Štai vienas jų tuose pačiuose „Akiračiuose“ (2006 m., Nr. 4) bando teisinti dar vieną Stalino saulės nešėją, kolaborantą, „liaudies rašytoją“ Antaną Venclovą, kuris esą prieš savo mirtį... praregėjo ir net sudvejojo „dėl savo pasirinkto kelio teisingumo“. Beje, tokios publikacijos apie aršiausių kolaborantų ir tautos išdavikų priešmirtinius praregėjimus dabar tapo ypač madingos. Tai dar vienas visuomenės mulkinimo ir istorijos klastojimo elementų (arba, kaip dabar moderniai vadinama, viešųjų ryšių akcija), ištrauktų iš tos pačios komunistinės skrynelės, kaip ir pompastiškai paminėtas bei surežisuotas Lietuvos socialdemokratų partijos 110 metų jubiliejus. Kai dėl praregėjimo, tai prie tokių nepriskirsi pirmiausia neva pasitraukusio A.Brazausko ir jo vadovauto LKP centro komiteto bendražygių bei bendraminčių. Juk ne kokie samdyti plunksnagraužiai, o jis pats gyrėsi, kaip 50 metų statė Lietuvoje šviesų komunizmo rūmą. Tebestato ir dabar. Ypač sau. Seimui nepatvirtinus jo pasiūlyto įpėdinio Zigmanto Balčyčio kandidatūros, partijos lyderis nekeičia savo pozicijos. Toliau nurodinėja ir tvarko valstybės reikalus. Užuot ramiai plaukiojęs jachta, krapštęsis savo dvaruose ir sodybose ar žmonos viešbutyje, medžiojęs šernus ir stirnas, pagaliau gyvenęs ramų ir sotų pensininko gyvenimą, kaip buvo žadėjęs, toliau nesudėdamas bluosto pluša savo nomenklatūros labui ir gerovei, vadindamas tai stabilumo išsaugojimu. Atrodo, kad pensininkas Nr. 1, nepaisydamas pralaimėjimo Seime, neatsisako idėjos ir antrą kartą siūlyti parlamentui tą pačią Z.Balčyčio kandidatūrą. Žinoma, tai Prezidento reikalas siūlyti naują Premjerą, tačiau A.Brazauskui tai lengvai įkandamas riešutas. Ne pirmą kartą buvęs pirmasis sekretorius nori priversti visus šokti pagal savo dūdelę. Tiesa, šį kartą dėl savo protežė Z.Balčyčio A.Brazauskas gali susidurti su kitu partijos šulu – krašto apsaugos ministru G.Kirkilu. Jis jau beveik atvirai pretenduoja tapti 14-osios Vyriausybės ministrų kabineto galva. G.Kirkilas leido suprasti, kad jo vadovaujamai mažumos Vyriausybei pritartų ir Tėvynės sąjunga su sąlyga, kad joje nebūtų uspaskichininkų ir paksininkų.

Bet negalima atmesti ir dar vieno varianto. Visiškai susiskaldžiusiame Seime neradus bendros kalbos dėl naujojo Premjero, ir laikinąja vadinama Z.Balčyčio vadovaujama Vyriausybė gali išlikti net iki 2008 metų Seimo rinkimų. Toks variantas, atrodo, patenkintų ir „darbiečius“. Juk tokiu atveju visi jų ministrai, netgi V.Prudnikovas su sveikatos rūpintojėliu Ž.Padaiga išliktų savo kėdėse. Nesvarbu, kad Briuselyje paskelbtame Europos sveikatos paslaugų indekse Lietuva tarp visų 25 ES šalių užima paskutiniąją vietą. Tai patenkintų ir apipešiotos valdančiosios koalicijos parlamentarus, kurie net bijo pagalvoti apie pirmalaikius Seimo rinkimus – tokios jau šiltos vietos jiems tapo nepakeičiamomis. Taigi visa ši vyriausybinė košė gali virti iki begalybės. Nesvarbu, kad sosto įpėdinis laikinasis premjeras Z.Balčytis jau ėmė aimanuoti, jog, iki rudens nesuformavus stabilios ir dirbančios Vyriausybės, galėsime pamiršti ir apie eurą, ir apie Šengeno zoną bei kitus svarbius valstybei dalykus. Apie tai, kad išliks ta pati archajiška sovietinė sveikatos apsauga, išliks tas pats kelią į KGB bylas užkirtęs Archyvų įstatymas, net neprasidėjusių liustracijos procesų numarinimas, išliks labiausiai besiskirianti ir labiausiai gerianti, besižudanti ir avarijose, ir užsineriančių sau kilpą ant kaklo tauta, – apie tai laikinasis Premjeras, pretenduojantis tapti ir nuolatiniu, net neužsimena. Taigi leista suprasti, kad ta „stabili ir dirbanti“ gali būti tiktai naujoji – senoji nomenklatūrinė valdžia. Nieko nepadarysi. Taip jau nurodė visų pensininkų pensininkas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija