Atnaujintas 2006 birželio 30 d.
Nr.50
(1450)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kuo naikinsime abejingumą?

Sovietinės okupacijos metais Lietuvos ir kitų pavergtų tautų piliečius, paverstus beteisiais prievartinio bei alinančio darbo vergais, labai vargindavo ne tik šaltis ir alkis, bet ir milijonai uodų, mašalų, o barakuose – blusos, utėlės ir blakės. Šie parazitai bei atvangos ir be gailesčio čiulpė iš nelaimingų vergų paskutinius kraujo lašus, siurbė ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų likučius. Daug metų tęsėsi šis be galo įkyrus parazitų puolimas prieš nelaimingus vergus. Daug metų nudvasėję ir suįžūlėję kalėjimų ir konclagerių viršininkai bei prižiūrėtojai tyčiojosi iš beteisių vergų kančių. Skaitai per stebuklą išlikusių gyvų kankinių prisiminimus – ir plaukai šiaušiasi, šiurpuliai nusrovena kūnu: nejaugi galima šitaip begėdiškai ir beširdiškai tyčiotis iš vergo, kenčiančio ne tik šaltį, badą, alinantį darbą, bet ir sadistų žiaurumą bei parazitų puolimą.


Nesuprantu

Nesuprantu, kaip jaučiasi tie žmonės, kurie sovietmečiu lietuvius trėmė, šantažavo, kankino, žudė, o dabar dedasi esą Lietuvos patriotai. Gali būti, kad vieni tapo komunistais ir išdavikais siekdami karjeros, kiti prisidengdami, slėpdamiesi už komunisto vardo dirbo laisvai Lietuvai, kiek leido (tokių yra ir dabar, bet jie dirbo okupantams). Tačiau buvo ir Lenino, Stalino sekėjų, komunistais tapo iš idėjos, kuriems ji – pagal širdį, sąžinę, protą. Mane stebina tie, kurie iš idėjos anksčiau kovojo prieš nepriklausomą Lietuvą, o dabar lyg niekur nieko, paslėpę savo praeitį archyvuose, sakosi dirbą Lietuvai. Man jais sunku tikėti, aš jų bijau.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija