Atnaujintas 2006 liepos 7 d.
Nr.52
(1452)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Sergėkitės netikrų pranašų...

Evangelijoje pagal Matą yra labai prasmingi žodžiai: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai...“ (Mt 7,15) Šie žodžiai kuo puikiausiai apibūdina kai kuriuos mūsų tautiečius, kurie taip ir stengiasi apgauti kitus, pasinaudoti jų geranoriškumu, patiklumu. Tokių „netikrų pranašų“ buvo gausiai sovietmečiu, yra jų ir dabar, kai Lietuva nusimetė okupantų jungą, tapo laisva ir nepriklausoma.

Pastaruoju metu, kai plačiai atsivėrė sienos tarp valstybių ir nebeliko „geležinės uždangos“, lietuviai keliauja į svečias šalis, daug užsieniečių atvažiuoja ir Lietuvon. Ir pradėjo ryškėti tokia tendencija, kad kai kurios lietuvės žūtbūt stengiasi ištekėti už užsieniečio, ne vienas lietuvis jaunuolis renkasi sau į žmonas taip pat ne savo tautietes, bet užsienietes. Dažnai tokios santuokos būna „dėl išskaičiavimo“, tik „dėl akių“. Viską lemia pinigai, turtas, aukštesnis pragyvenimo lygis, geresni uždarbiai ir pan., tad ir stengiamasi sukurti šeimą su kitos valstybės piliečiu ar piliete, kad būtų galima apsigyventi kitoje šalyje. Nepagalvojama, kad gali būti sunku įleisti šaknis ten, kur visai kitokia kultūra, kitokie papročiai, kad vedybos ne iš meilės, o „dėl išskaičiavimo“ negali atnešti laimės. Todėl daug tokių netvirtai „sukurptų“ šeimų išyra, ir lietuviams tenka grįžti be laimės, šeimos, turtų į gimtuosius namus.

Lietuvoje per įvairius televizijų kanalus pastaruoju metu rodoma daug laidų būtent apie panašaus likimo šeimas, kada buvo daug svajota, tikėtasi, tačiau iš tokių vedybų nieko gero neišėjo. Tačiau pasakojama ir apie tokias šeimas, kurios yra laimingos ir gyvena kur nors Amerikoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ar net... Afrikoje. Tokios TV laidos, gausiai iliustruoti nuotraukomis pasakojimai tiesiog skatinte skatina mūsų jaunimą ieškoti sau „antrųjų pusių“ toli nuo gimtųjų namų. Dažnas pasiryžęs ne dėl meilės ir ištikimybės, o dėl materialinių vertybių išsižadėti net savo tėvynės, kalbos, artimųjų, pilietybės ir kurti šeimą su bet kokiu žmogumi, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų, sveikas ar ligotas, tamsiaodis ar šviesaus gymio...

Neseniai važiuodamas autobusu atsitiktinai nugirdau dviejų moterų pokalbį. Tos dvi jaunos moterys, matyt, dalijosi gyvenimišku „patyrimu“. Viena pasakojo savo „nuotykius“, patirtus Amerikoje, lankantis pas gimines. Ta moteris vis pyko, kad giminaičiai jai pirko menkavertes dovanas, nedavė „kišenpinigių“. „Tai aš pati tuos seniokus „melžiau“, jų kišenes, pinigines pakratydavau. Geruoju nedavė, tai pinigėlių pati pasiimdavau ir visko, ko tik norėjau, prisipirkau – kikeno šnekioji moteriškė. – Aš vaidinau, kad labai myliu tuos senius, tai jiems padariau neblogą įspūdį. Jie ir vėl mane pakvietė atvažiuoti. Žadu vykti su visa šeima. Gal sūnui pavyks ten įsidarbinti. O gal jis liks viso senių turto paveldėtoju? Tada tai jau pagyventume...“

Pasak jos, Amerikoje gyvena daug turtingų išeivių, kurie neturi artimų giminių arba su jais nepalaiko jokių ryšių. O tokie žmonės jau nusenę, beveik gyvenimo saulėlydžio sulaukę. Labai patogu apie tokius senukus „apsisukti“. Iš tos moters lūpų buvo galima išgirsti ir tai, kad labai pravartu apsimesti, jog atstovauji kokiai nors labdaringai organizacijai ar kokiam fondui (pavadinimų galima prigalvoti visokių) ir rinkti aukas invalidams, našlaičiams vaikams ir t.t. Tautiečiai tokiems dalykams yra jautrūs ir pinigus aukoja. Retai kada ir dokumentų, pažymų pasiteirauja. Važiuojant galima ir kokių popierių nusivežti – juk kompiuteriu visokių blankų, pažymų galima išspausdinti, antspaudų pasigaminti irgi ne problema… O tie, kurie iškalbingesni, gali lietuviams ir kokią paskaitėlę paskaityti, bendruomenių susirinkimuose pakalbėti, konkrečios paramos paprašyti susitikus su išeiviais akis į akį, taip pat pasitelkus vietinį radiją, laikraštį. Ar maža kam reikia pinigų – ir ligoninėms, ir bažnyčioms, ir knygų leidybai, ir kitokiems dalykams. Savo bendrakeleivei pašnekovė kažką pradėjo šnabždėti į ausį, o toji vis linkčiojo galva ir kalbėjo: „Tikrai, tikrai galima pabandyti. Reikės taip ir padaryti. Gerai, kad mane užvedei ant kelio…“

Iki Kauno dar buvo likęs geras gabalas kelio, tačiau tos keleivės pritilo, lyg pradėjo snausti. Tačiau neilgai trukus tarp jų vėl užsimezgė pokalbis. Dabar jau daugiau šnekėjo kita moteriškė, tiesa, ji daugiau klausinėjo, o ta plepioji keleivė atsakinėjo. Aiškiai matėsi, kad klausinėti pradėjusi rausvaplaukė rengėsi keliauti į Ameriką ir viskuo domėjosi. Nei manęs, nei kitų keleivių, kurie taip pat buvo priversti klausytis svetimų pokalbių, nesudomino vizų tvarkymo reikalai, bilietų kainos, muitinės procedūros ir kiti panašūs dalykai. Tačiau negalėjo nesudominti „patarimai“, kaip „apsukti galvas“ tautiečiams. Taigi ta „amerikietė“ atliko dar lyg ir kokios piršlės vaidmenį. Ji tiesiog primygtinai siūlė būtinai susirasti kokį turtingą našlį arba senbernį ir su juo susidraugauti. Reikia būti meiliai, mandagiai, patraukliai, drąsiai ir nesikuklinti, pačiai užkalbinti vyriškius, paklausti kokio nors mažmožio. Be abejo, kas nors ir panorės pabendrauti, pasikalbėti, susipažinti. „Svarbu per daug neplepėti, nesakyti visos tiesos apie save, savo šeimą, galima kai ką ir pameluoti. Kad tautiečiai neišsigąstų, neatsisakytų draugystės. O kai užsimegs nuoširdi draugystė, kai širdis bus užkariauta, tada jau nebaisu, kad kas nors ir paaiškės. Tuomet reikia sugebėti laiku pasakyti: „Kas buvo – pražuvo, dabar pradedu kitą gyvenimo kelią…“ Dar monotoniškai gaudžiančio autobuso salone girdėjosi patarimai, kaip prisivilioti vedusį vyrą, kaip jį „atmušti“ nuo šeimos. Pasirodo, tai padaryti irgi nebūna sudėtinga, nes ilgus dešimtmečius praleidę Amerikoje tautiečiai būna labai pasiilgę naujų pažinčių, naujų moterų, ypač jaunesnių. Kaip paaiškėjo iš tų „naudingų patarimų“, geriausia būtų susipažinti su garbaus amžiaus vyrais, dar geriau – su ligotais, sunkiai bevaikščiojančiais senukais. Svarbu, kad su tokiu „apsiženytum“ ir kad jis dar spėtų užrašyti visą turtą. Paslaugysi tokį paliegusį vyrelį ir netrukus tapsi našle. Ir ne bet kokia, o turtinga. Tada jau gali spjauti į Lietuvą ir lietuvius, linksmai pagyventi, ieškoti sau tinkamo turtingo užsieniečio…

Vis dėlto buvo koktu klausytis tokių kalbų ir darėsi liūdna, kad kažkam tikriausiai bus lemta toje tolimojoje Amerikoje gerokai nukentėti nuo panašios veidmainės ir savanaudės. Prisiminiau neseniai matytą televizijoje siužetą apie vieną lietuvę moterį, kuri, nuvykusi į Ameriką, suardė šeimą, paviliojo gerokai už save vyresnį žmogų, garsų profesorių. Toji moteris dabar vėl gyvena Vilniuje, prabangiame bute, didžiuodamasi pasakoja apie pasisekusį savo gyvenimą, pavykusią santuoką su garbaus amžiaus ir turtingu žmogumi. Ji nė kiek nesisieloja dėl to, kad sugriovė kitą šeimą, išskyrė žmones, sugadino jų likimus. O televizijos laida buvo tarsi reklama kitoms panašioms moterims, kad reikia važiuoti Amerikon, griauti šeimas, ieškoti sau vyrų ir kurti sau laimingus „lizdelius“. Tačiau buvo keista išgirsti apie tai, kad tos moters vyras, dabar jau visai nusenęs ir ligotas, liko Amerikoje, o jinai sugrįžo gyventi Lietuvon. Toji moteriškė visą laiką kalbėjo apie meilę, ištikimybę tam išeivijos lietuviui, ne kartą pabrėžė, kad tekėjo už jo iš meilės. Tad kaip suprasti tai, kad ligotas senukas paliekamas ilgam kažkieno globai Amerikoje, ji pati įsikuria Lietuvoje ir net nekalba apie grįžimą pas vyrą? Man asmeniškai (gal ir kitiems TV žiūrovams) atrodė, kad moteriškė labai gražbyliavo, tiesiog apsimelavo ir ketina grįžti atgal į JAV gal tik tuomet, kai mirs jos vyras ir jinai paveldės didelius turtus…

Likimo vingiai įvairiais keliais iš gimtojo krašto po platųjį pasaulį išblaškė tautiečius. Jie patyrė be galo daug vargų, sunkumų, teko išlieti gausybes sūraus prakaito, reikėjo darbuotis įvairiuose nelengvuose darbuose, gal net aukoti darbui visą laisvalaikį, poilsio dienas. Viskas, ką išeivijos lietuviai turi, nenukrito jiems iš dangaus, veltui niekas nieko nedavė. Tai uždirbta, pasiekta prakaitu, per vargus, sunkumus. O dabar štai atsiranda visokių lengvo pinigo mylėtojų, veltėdžių, tikrų „tranų“, kurie gviešiasi į svetimą turtą, nori pasistatyti savo laimės pilį ant svetimos laimės griuvėsių, pasirengę bet kokiais būdais apgauti kitus.

Štai kodėl išeivijos lietuviams reikėtų itin pasisaugoti „netikrų pranašų“. Tokių apgavikų, prisiplakėlių pilna visose šalyse. Tačiau lietuvius ypač vilioja Amerika, nes čia gyvena itin daug tautiečių, be to, daugeliui Amerika asocijuojasi kaip svajonių išsipildymo, laimės ir gerovės kupina šalis.

Vytautas BAGDONAS

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija