Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Neblaivią tautą lengviau valdyti

Paveikslas, išleistas blaivystės įvedimui paminėti

Mus pasiekia žinios, kad su kiekviena Seimo, Vyriausybės kadencija vis daugiau valdžioje esančių eruditų, intelektualų, inteligentų pasisako už „samagonkės“ legalizavimą. Ir kaip matyti iš fakto Kaune, Laisvės alėjoje, net dar nelegalizavus „samagonkės“ gamybos, jau veikia Barščio restoranas, kurį savininkas „pavedė globoti“ mūsų gerbiamam vyskupui Motiejui Valančiui. Įeinančius į restoraną laimina vyskupas. Ne kipšas iš pragaro, ne nuskuręs „samagonščikas“ šiam prestižiniam restoranui tiekia „samagonkę“, kurią meiliai pavadino samane, bet šiam verslui pasiruošęs stambus dvarininkas. Žinant, kad šį restoraną lanko Kauno miesto intelektualai, inteligentai, jie šį verslą palaiko ir tikisi legalizuoti. Matyt, jiems, kaip Adomui ir Ievai, uždraustas vaisius saldesnis, negu neseniai pagarsėjusi Renatos kavutė su brendžiu. Dėl to ir patys pačių išleidžiamus ir saugomus įstatymus ignoruoja.

Žinau, jog jau daug metų naujuose dvaruose viešai verdamas 10-12 laipsnių alus. Paprastai alus susifermentuoja tik iki 7 laipsnių. Vadinasi, kad pasiektų 10-12 laipsnių, reikia įpilti kaukolinio. Ar ne tokį sovietmečiu pardavinėdavo „rašalą“, kuris dažydavo nosis mėlynai. Taigi valdžia ir inteligentai, intelektualai kuria sau palankią situaciją, kad žmonės ir toliau taip balsuotų ir sakytų: „Prie ruso buvo geriau“, „Nusipelnėme gyventi geriau“, „Tvarka bus“, „Mes žinome ir mokame valdyti valstybę“. Ar jie, diegdami tą madą, nenužudė tūkstančius jaunų talentų? XIX-XX amžiai Lietuvoje buvo švietimo amžiai. Daktaras Leonas Petkevičius rašė: „Tik toks žmogus nusipelno garbingo inteligento (intelektualo, erudito – J.B.) vardo, kuris darbuojasi liaudies naudai, stengiasi kelti jos gerovę ir kultūrą, visa širdimi atsiliepia į visus jos vargus. Žmonės, kurie mokyti ir kurie savo mokslu liaudžiai nešviečia, stovi žemiau už kiekvieną tamsuolį, nes, įgijęs tokią brangenybę, niekais ją leidžia, naikina“.

Kaip neprisiminti daktaro nuopelnų leidžiant baudžiauninko sūnų Poviliuką Matulionį į mokslus, kuriuos jis baigęs tapo žymiu miškininku, mokslininku...

Knygnešys Jurgis Bielinis, važinėdamas su knygomis ir užtikęs kur smalsų vaiką, tėvus ragindavo: „Tik leiskite tą vaiką į mokslus, iš jo išeis žymus žmogus“. Taip Petriukas Avižonis tapo garsiu daktaru, mokslininku...

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, rašytoja, Adolfo Šapokos mokytoja, rašė: „Atimk iš tautos istoriją, jos asmenybę sumenkink, ir tauta išsigims“. Jos pastūmėtas A.Šapoka surinko faktus, parašė „Lietuvos istoriją“, iš kurios mokėsi Antrosios Lietuvos Respublikos dauguma jaunuolių – jie buvo patriotai ir jų tada niekas nevadino idiotais, kaip dabar vadina mus.

Mane patį, grįžusį iš sovietinės armijos, po šešerių metų pertraukos mokytis pastūmėjo Ulevičius, buvęs politinis kalinys, mokęsis Politechnikume. Ačiū jam. Ir aš ne vieną skatinau mokytis...

Siūlau „XXI amžiaus“ skaitytojams susipažinti su A.Šapokos „Lietuvos istorijos“ ištraukomis, kuriose matosi žalingi ir netgi valstybei pragaištingi mūsų didikų, tuomečių politikų, įpročiai. 1696-1774 metais Žečpospolitą su rusų generolų ir pasiuntinių pagalba valdė karaliai Fridrichas Augustas ir jo sūnus Fridrichas Augustas III, Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Dar patvirkusio girtuoklio karaliaus Augusto II laikais didikai, o nuo jų ir bajorija išmoko tik puotauti ir girtauti. Iškilo girtuokliavimo kultas: didikai ir bajorija tarp savo šeimos brangenybių turėjo su įvairiomis iškilmėmis susijusių taurių: jei iš jų kada nors buvo gėręs koks karalius, tai taurės buvo laikomos kaip ypatingos šventenybės pagarbioje vietoje. Kai kurie didikai tokių taurių parodymui svečiams buvo išgalvoję net specialų ceremonialą. Tarpe bajorijos garsėjo ypač tie, kurie galėjo daugiausia išgerti ir nepasigerti. Per kiekvieną puotą šeimininko pareiga buvo žiūrėti, kad nė vienas svečias negalėtų išeiti namo, tarnų nepalaikomas. Nebuvo jokio kultūrinio intereso, jokių kultūrinių pramogų.

Seimeliai. Politinis gyvenimas ėjo seimeliuose. Čia buvo sprendžiama, kuris didikas yra galingesnis ir kurio laukia nemalonumai iš seimo ar tribunolo pusės. Todėl didikai stengėsi patraukti į savo pusę daugumą bajorijos. O ją patraukti tebuvo galima tik protekcijomis ir nuolatinėmis puotomis savo dvaruose. Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės plikbajorių, nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir, svarbiausia, turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą – kardą, kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to, kuris gerai užmokėdavo, nuomonei paremti. Į seimelius tokių plikbajorių atsigabendavo visi didikai, ir todėl seimeliai buvo nuolatinių muštynių vieta.

Seimelio vaizdai, aprašyti daugelio ano meto žmonių, tiesiog šiurpūs. Kiekvienas didikas ir stipresnis bajoras nusiųsdavo į okolicas vežimų ir atsigabendavo keletą dešimčių ar keletą šimtų plikbajorių. Jiems iš anksto būdavo pažadama po kokį auksiną ar du ir, be to, duodamas visiškas išlaikymas seimelio metu. Todėl jie važiuodavo triukšmingai garbindami juos vežantį didiką. Atvežti jie tuojau būdavo sutalpinami iš anksto pasamdytose smuklėse ir šiaip jau patalpose. Taip pat iš anksto atgabentos virtuvės pagamindavo jiems valgyti, nes nuskurę plikbajoriai visada būdavo alkani ir tikrai sočiai pavalgydavo tik seimelio metu. Tuojau prasidėdavo jų valgydinimas ir girdymas. Čia pat didiko agentai, o kartais net ir jis pats, visiems duodavo instrukcijų, kaip turi seimely elgtis, ko laikytis ir kieno nurodymų klausyti.

Visas būrys išgriūdavo į miestelį, lydėdamas savo vadą, einantį padaryti vizitų sau lygiems ponams. Dažnai didelė dalis suvirsdavo į patvorius išsimiegoti, o likusieji kartais pakeliui sutikdavo savo vado priešą, einantį su tokiuo pat būriu: žodis po žodžio susipešdavo, išsitraukdavo kardus ir puldavo vieni kitus. Ir, žiūrėk, vienas pasigesdavo ausies ar nosies, kitas nebevaldydavo rankos, o kai kurie net ir gyvybės netekdavo. Paties seimelio metu muštynės kardais taip pat būdavo paprastas dalykas. Reikėdavo tik vadams susikirsti, kam nors tarti įžeidžiamą žodį – įžeistojo palydovai tuojau čiupdavo kardus, ir žudynės būdavo neišvengiamos.

Visą seimelio laiką nesiliaudavo girtuokliavimas; ypatingai jis įsismagindavo seimelio darbams pasibaigus. Mat prieš darbus didikų agentai stengdavosi neleisti plikbajoriams pasigerti, nes tuomet jie nieko negalėtų padėti. Bet, seimeliui pasibaigus, plikbajoriai būdavo taip vaišinami, kad ilgai atsimintų. Todėl po seimelio ateinančią naktį jų būdavo pilna pusgyvių ne tik visose palėpėse, bet ir visuose patvoriuose. Dažnas ten sušaldavo ir galą gaudavo, o dar dažniau juos pusgyvius apdorodavo visokie vagys ar blaivesni draugai. Rytą dažnas pasigesdavo kardo, kepurės, švarko, batų ar ko kito. Tada nukentėjusieji puldavo prašyti savo pono pagalbos. O šis, jau iš anksto žinodamas, kad taip bus, turėdavo atsivežęs vežimus apnešiotų ir krautuvėse pripirktų įvairiausių rūbų, kuriuos bematant išdalindavo. Jei kam nepakakdavo rūbų, tam išmokėdavo pinigais ar, kaip ypatingą malonę, kartais duodavo kokį nors savo daiktą. Bet jei taip nukentėjusių vadas seimely nieko nelaimėdavo arba būdavo priešingos partijos priverstas pabėgti, tai nieko negaudavo nė nukentėję. Jiems tekdavo laukti kito seimelio ir tikėtis savo poną apginti. Todėl, seimeliui pasibaigus, girtuokliavimas trukdavo dar keletą dienų. Į namus tas iš jų greičiau grįždavo, kuris greičiau prasigerdavo ir greičiau išsipagiriodavo. Vežti jų niekas namo nebeveždavo, nes ponui būdavo nebesvarbu, kada jie grįš.

Gaila, kad mūsų laikų žmonės, o ypač politikai, jau pamiršo įvairias moralines aplinkybes, kurios vesdavo į mūsų didžios valstybės žlugimą. Taip pat galima priminti ir kitą ištrauką iš vėlesnių laikų, kaip sėkmingai galima kovoti su tautą apėmusia girtuoklyste. Knygos ištrauka iš Valančiaus laikų – kovos už blaivybę ir švietimą.

Blaivybės brolijų įkūrimas. Lietuvoje nuo seno buvo ypatingai įsigalėjęs girtuokliavimas ne tik tarp bajorijos, bet ir tarp valstiečių. Visi dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo bravorus, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose. Jos buvo statomos dvarininkų ir išnuomojamos žydams. Girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai verste versdavo savo valstiečius gerti, reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų tam tikrą kiekį degtinės. Tai buvo savotiškas mokestis.

XIX a. vidury popiežiaus Pijaus IX paraginti, viso pasaulio dvasininkai ėmė skelbti blaivybę. Lietuvoje didžiausią pasisekimą ji turėjo vyskupo Valančiaus valdomoje Žemaičių vyskupystėje (jis vyskupavo 1850-1875 m.; prieš jo vyskupavimą, 1849 m., Žemaičių vyskupystė buvo padidinta, prie jos buvo priskirtos 93 Vilniaus vyskupystės parapijos – Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalos dekanatai). Vyskupo raginama, kunigija tapo uoliausia blaivybės platintoja; ji surašinėjo žmones į blaivybės brolijas. 1858 m. pradėtas darbas greit išsiplėtė, ir dauguma tikinčiųjų pasižadėjo niekad nebegerti. Vyskupo prašomi, raginami, o kartais ir spiriami, dvarininkai ėmė uždarinėti smukles ir bravorus. Pasisekimas buvo toks didelis, jog kai kuriose parapijose blaivybės brolijos nariais pasidarė net 97 proc. visų gyventojų. Pajuto tą ir iždas, nes staiga sumažėjo degtinės pajamos. 1859 m. iždas buvo apskaičiavęs iš Kauno gubernijos gauti nuo degtinės 948056 rublius, o tegavo vos 53156 rublius. Vilniaus gubernijoje degtinės pajamos kad ir sumažėjo, bet ne taip labai: ten buvo tikėtasi 929305, o gauta 336781 rublis. Aiškus dalykas, kad valdžia jau vien dėl to turėjo atkreipti dėmesį į blaivybės brolijas. Bet aukštoji valdžia nesipriešino blaivybei. Prieš blaivybę ėjo tik tie, kurie dėl jos nustojo savo pelno, ypač žydai ir jų palenkti žemesnieji valdininkai, kurie ir brolijose norėjo atrasti politinę veiklą.

Blaivybės brolijų suvaržymai. Jau iš pat pradžių Vilniaus generalgubernatorius ir Kauno gubernatorius buvo pradėję kabinėtis prie vyskupo ir kunigų, drausdami blaivybės brolijas, nes tada buvo uždraustos visos draugijos. Tačiau vyskupas nemetė savo gražaus darbo. Jis aiškinosi, kad brolija nesanti draugija, o vien tik religinis susibūrimas. Kai administracijos organai su tuo nenorėjo sutikti, tai vyskupas aiškinosi, kad tai pagaliau nesanti jokia organizacija, kad Bažnyčia tuo būdu tik mokanti tikinčiuosius dorai gyventi. Tada blaivybės priešai ėmė kelti kunigams bylas už tai, kad jie esą prievarta verčia dėtis į brolijas, kad gąsdina nepriimsią geriančiųjų mirusių į kapus, neduosią jiems išrišimo, nekrikštysią jų vaikų, nedarysią jungtuvių ir t.t. Kadangi tokių atsitikimų iš tikro pasitaikydavo, tai vyskupas su tomis bylomis turėjo nemaža vargo. Todėl jis ragino kunigiją būti atsargesnę. Tačiau vyskupas nesiliovė kiekviena proga raginęs tikinčiųjų nebegerti: ragino gyvu žodžiu, ragino savo viešaisiais laiškais ir blaivybės skatinamaisiais raštais. Jis net buvo sumanęs tam tikslui leisti specialų laikraštį Pakeleivingą, bet negavo leidimo.

Blaivybės priešininkų patraukti, valdininkai veikdavo prieš blaivybę, dėdamiesi iždo interesų ir valdžios autoriteto saugotojais. Tačiau jiems ilgai nesisekė, nes centro valdžia ir net pats caras buvo pagyręs blaivybę. Todėl beveik visos bylos dėl blaivybės pasibaigdavo vyskupo laimėjimu, ir kunigai dėl to nenukentėdavo. Administracijai spiriant, blaivybės brolijų narių surašinėjamosios knygos buvo nustotos vesti, tačiau blaivybė dėl to nė kiek nesusilpnėjo. Patys parapijonys daug kur ėmė bausti apylinkės girtuoklius, o blaivybei paminėti statė kryžius ir paminklus. Vyskupas, susiartinęs su šviesesniais dvarininkais, vertė juos panaikinti visas smukles. Kai kuriose apskrityse tatai buvo nutarę padaryti net bajorų suvažiavimai. Šitaip buvo iki pat 1863 m. sukilimo, kada Muravjovas uždraudė visokius susibūrimus.

Blaivybės platinimo uždraudimas. Norėdamas išnaikinti visas nuo rusų valdžios nepriklausomas organizacijas, Muravjovas pranešė vyskupui Valančiui, kad kiekvienas kunigas, išdrįsęs organizuoti ar palaikyti blaivybės broliją, būsiąs baudžiamas pirmą kartą 100, o antrą kartą 200 rublių ir būsiąs atiduotas karo teismui: esą brolijose slaptai susiburią revoliucionieriai, iešką visokių kelių prieiti prie visuomenės. Vyskupas buvo priverstas perspėti kunigiją, kad brolijų nebekurtų, o blaivybę skelbtų tiktai bažnyčiose, mokydami doros. Tačiau rusų valdininkai generalgubernatoriaus įsakymą ėmė aiškinti daug plačiau ir užvesdavo kunigams bylas po kiekvieno žodžio, pamoksle pasakyto prieš girtybę. Bylų varginami, kunigai nutilo kalbėję apie blaivybę, ir ji ėmė nykti. Jos priešai pasirūpino, kad būtų paskelbti valdžios įsakymai dėl degtinės prekybos; būdavo aiškinama, kad gerti ne tik galima, bet ir reikia. Tuo būdu dingo didelis tautos blaivinimo darbas; o patsai brolijų panaikinimas sudavė skaudų smūgį tautos organizuotumui: po jų uždraudimo ilgą laiką Lietuvoje nebebuvo jokių organizacijų.

Kova su girtybe buvo iš naujo pradėta tik 1908 metais, įkūrus Blaivybės draugiją, kuri ir dabar tebeveikia.

Galima daryti nelinksmas analogijas: jei anais laikais svetimtaučiai priešai ragino gerti alkoholį, tai dabar mūsų politikai ir intelektualai savo pavyzdžiu, savo valia ir netgi liberaliais įstatymais primeta mums girtuoklystę. Galbūt taip jie siekia negražaus tikslo – užvaldyti mūsų šalies turtus.

Jurgis BIELINIS,
LSDS tarybos narys

© 2006 „XXI amžius“