Atnaujintas 2006 liepos 7 d.
Nr.52
(1452)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuvos vyskupai žvelgia iš Vatikano

 

Neseniai baigėsi Romoje vykęs Lietuvos vyskupų vizitas Ad Limina. Tai kas penkeri metai vyskupams privalomas vizitas, kurio metu, susitikę su Šventuoju Tėvu, vyskupai pateikia ataskaitas apie savo vadovaujamų vietos Bažnyčių būklę. Vatikano radijui vyskupai pasakojo savo įspūdžius.

 

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pasakoja apie vyskupijos aktualijas

Rimantas Norvila

Rengiantis vyskupijos Eucharistiniam kongresui, jūs dar pernai, spalio mėnesį, Romoje atstovavote Lietuvos vyskupams eucharistiniame kongrese.

Jau apie pusantrų metų man tenka artimai susidurti su eucharistine tematika. Nusprendus rengti Eucharistinį kongresą, kaip Vyskupų Konferencijos delegatas vykau į Romą. Iš tikrųjų eucharistinė tematika, gvildenta Sinodo metu, labai pravertė rengiantis kongresui.

Kai Vilkaviškyje buvo švenčiamos trys eucharistinio kongreso dienos, viena jų buvo skirta Vilkaviškio vyskupijos jaunimui; Lietuvos Vyskupų Konferencijoje jūs esate atsakingas už jaunimo sielovadą.

Jau daug metų tenka daugiau rūpintis jaunimo sielovada. Kai dirbau Kauno arkivyskupijoje, ten organizavome jaunimo sielovados centrą, kuris pirmasis Lietuvoje iš struktūriškai veikiančių jaunimo sielovados centrų sėkmingai įsitraukė į vyskupijos jaunimo sielovadą. Ta patirtimi dalijomės ir su kitomis vyskupijomis. Pirma iš didesnių iniciatyvų buvo Lietuvos jaunimo dienos, vykusios Šiauliuose. Dabar rengiamės jaunimo dienoms, kurios vyks kitąmet Klaipėdoje. Rūpinamės ministrantų sielovada, organizuojame įvairius renginius, konferencijas, jaunimo dienas, įtraukdami dekanatus, parapijas.

 

Apie pokyčius Telšių vyskupijoje pasakoja Telšių vyskupas Jonas Boruta

Jonas Boruta

Per šitą laikotarpį daug padirbėta normalizuojant besirengiančiųjų Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui katechezę. Anksčiau aukštesnėms klasėms rengėme gerų tikybos mokytojų, tačiau su tikėjimo pagrindais supažindindavo pradinių klasių mokytojai. Iš mokyklos visą klasę atvesdavo į bažnyčią per Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramento šventę, ir daugiau tie vaikai į bažnyčią nebeateidavo. Kai ėmėme atskirti šiuos dalykus, iš pradžių buvo pikta reakcija, kodėl vaikai turi dar eiti ir į parapiją. Bet po kelerių metų pastebimai atgijo parapinė katechezė.

Lietuvos Vyskupų Konferencijoje buvo susirūpinta pagerinti pasirengimą Santuokos sakramentui. Parengiamieji trijų mėnesių kursai Šeimos centre daug kur sutrumpėjo, nebuvo sutvarkyti ir juridiniai dalykai. Kitas žingsnis – kaip palydėti katechetine ir evangelizacine programa suaugusiuosius. Jei tai pavyktų pakeisti, galėtume sakyti, kad daug padaryta.

Lietuvoje gana tragiška šeimos padėtis. Paskutiniai oficialiai paskelbti 2002 metų duomenys apie šeimą mus šokiravo – 70 proc. Lietuvoje sudaromų santuokų subyra. Sunku tikėtis, jog tokia šeima bus židinys, kuriame perduodamas tikėjimas. Vaikai lieka lyg našlaičiai, kyla vaikų ir jaunimo nusikalstamumo problemų.

Kita problema – socialinė sritis. Dirbantys žmonės priversti dirbti viršvalandžius, be šventadienių, už mažą atlyginimą. Sovietmečiu buvo profsąjungos, kurios gynė valdžios interesus, bet jos dabar nepopuliarios; kai kurios dar likusios egzistuoja kaip priedai prie partijų, jos suaktyvėja tik prieš rinkimus. Reikia skatinti žmones burtis ir juos ginti, užmegzti normalų dialogą tarp darbdavių ir dirbančiųjų. Tai sena bažnytinio socialinio mokslo tiesa, su kuria būtina supažindinti ir visuomenę.

 

Apie pokyčius vyskupijoje pasakoja Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas

Jonas Kauneckas

Po paskutinio Ad Limina vizito mes įsteigėme sielovados centrą, suremontavome Marijonų vienuolyno patalpas. Vyskupijos kurija buvo įsikūrusi nedideliame namelyje, o dabar turime trijų aukštų pastatą, galime normaliai dirbti. Savo pirmtakui vyskupui Juozapui Preikšui esu labai dėkingas, kad jis vienas pirmųjų įsteigė tokį centrą ir net apie 20 darbuotojų išlaikė vyskupijos lėšomis. Dar dabar kai kurios vyskupijos tiek neišlaiko.

 

Per tuos ketverius metus aplankiau beveik visas bendruomenes. Kur kokia kaimo bendruomenė yra įrengusi koplyčią, tai stengiuosi nuvykti, bet, nors jau penktas sezonas, vis tiek visų aplankyti nespėsiu. Per vasarą aplankau apie 50 bendruomenių.

 

Buvo įdomu, kiek katalikų nekrikštija savo vaikų. Surinkau iš rajonų duomenis, kiek gimsta vaikų. O kunigai pateikia statistiką, kiek pakrikštija per metus. Apie 80 proc. Lietuvos gyventojų per gyventojų surašymą užsirašė katalikais. Bet radau, jog pakrikštijama 90 proc., ne 80 proc. vaikų. Vadinasi, net dalis tų, kurie neužrašė savęs katalikais, krikštija vaikus. Tai rodo, kad žmonės sąmoningiau pradeda žiūrėti į tikėjimą.

Ataskaitoje apie tikybos dėstymą mokykloje išryškėjo tendencija: nors vyskupijoje aktyvių katalikų yra vos 10-15 proc., vaikų iš katalikiškų šeimų net 80 proc. lanko tikybos pamokas. Nors jie ne kiekvieną sekmadienį ateina į bažnyčią, tačiau bent kelis kartus per metus 80 proc. žmonių ateina į bažnyčią. Vadinasi, jie ryšių visai nenutraukia.

Paaiškėjo, kad 80 proc. šeimų kalbama apie tikėjimą. Ne visi tėvai sugeba atsakyti į vaikų klausimus, tada juos siunčia pas kunigus, tikybos mokytojus. Apie 80 proc. atlieka išpažintį, nors gal tik kartą per metus, kiti – per laidotuves, atlaidus. Nors tėvai gal nutolę nuo tikėjimo, vis tiek rūpinasi, kad į vaikų klausimus būtų atsakyta; jiems svarbu, kad būtų meldžiamasi, kad išpažinties eitų. Daugelis bent retkarčiais meldžiasi su vaikais. Prieš metus gyventojų apklausos rodė, jog vos 15-18 proc. jaunimo tikėjimą priskiria prie vienos pagrindinių vertybių. Šiemet Delfi.lt daryta apklausa rodė, kad jau 48 proc. tikėjimą laiko svarbia vertybe.

 

Žiniasklaida populiarumu buvo smarkiai pralenkusi Bažnyčią, nes kilo daug skandalų, nors jie dažnai buvo sugalvoti žurnalistų. Bažnyčia tarp visų institucijų buvo nukritusi į penktą vietą. Šiemet Bažnyčia iškilo į pirmą vietą, o žiniasklaidos reitingas nukrito. Todėl dabar žiniasklaida labai susidomėjo būtent Bažnyčia. Kai vyksta vyskupijos šventė, Eucharistinis kongresas, spauda dabar stengiasi ką nors parašyti, nes pamatė, kad, niekindama Bažnyčią, nekelia savo populiarumo.

 

Apie vyskupų vizitą pasakoja Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis

Juozapas Matulaitis

Laikas greitai bėga, ir mes stengiamės jį, kiek leidžia jėgos ir supratimas, skirti Dievo garbei. Džiaugiamės, kad nepriklausomybės metais buvo įkurti ir sėkmingai dirba katechetinis, šeimos, jaunimo centras, Caritas.

Vatikane vizitas Ad Limina prasidėjo Devintinių švente, Šventasis Tėvas aukojo šv. Mišias. Tai buvo dvejopas išgyvenimas – džiugu, kad dalyvavo daug kardinolų, vyskupų, kunigų, daugybė įvairiausių tautybių žmonių, teko matyti net dvi lietuviškas vėliavas, kita vertus, reikėjo Viešpaties Jėzaus ir atsiprašyti, kad ir mūsų tautoje yra daug pakrikštytų katalikų, tačiau ne visi brangina tikėjimą. Šių dienų sekuliarizacija labai veikia pasaulį ir visus žmones, taip pat ir tikinčiuosius.

 

Šiaulių vyskupas ir Lietuvos kariuomenės ordinaras Eugenijus Bartulis pasakoja apie Šiaulių vyskupijos ir kariuomenės ordinariato aktualijas

Eugenijus Bartulis

Šventasis Tėvas yra labai nuoširdus, nepaprastai gilus, jis leidžia veikti Dievui per save. Nepaprasta jo ramybė, troškimas bendrauti, kad Dievas veiktų per jį, kaip per įpėdinį žemėje. Bendravome 15 minučių, Popiežius prisiminė Kryžių kalną. Kalbėjomės apie vyskupijos kunigus, klierikus. Sakiau, jog yra labai daug gerų šeimų. Popiežius patarė, kad ir kunigai turi daugiau bendrauti su šeimomis, nes tik artimas ryšys gali prikelti naujam meilės ir tiesos gyvenimui. Kai žvelgiu į vyskupijos kunigus, džiaugiuosi jais ir viliuosi, jog dabartiniai Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai išaugs į tvirtus tikėjimo vyrus ir sugebės perteikti džiugią Evangelijos Naujieną. Mano viltys sudėtos į kunigus, vienuolius ir kartu į pasauliečius.

Įvairiose kongregacijose, Pasauliečių taryboje mums pabrėžė, kad svarbu įtraukti į veiklą pasauliečius, suaktyvinti jų gyvenimą, jog jie irgi būtų džiugūs Evangelijos liudytojai kasdienybėje.

Iš tiesų turiu tarsi dvi vyskupijas – tai Šiaulių vyskupiją ir visos Lietuvos kariuomenės ordinariatą, kuris yra nepaprastai svarbi misija. Mūsų kapelionai stengiasi gerai atlikti savo pareigas. Mes susitinkame su jaunais vyrais, Lietuvos ateitimi, kurie bus šeimų tėvai, gal kai kurie pasuks pašaukimo keliu, taps kunigais. Lietuvos kariuomenės vyrams labai reikia dvasingumo, atsakomybės.

 

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko, Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus įspūdžiai apie pasibaigusį vizitą

Sigitas Tamkevičius

Džiaugėmės galimybe apsilankyti Romoje, melstis prie apaštalų kapų, aplankyti Šventąjį Tėvą, įvairias kongregacijas. Visi vyskupai labai laukė šio vizito, net septyneri metai praėjo nuo paskutinio tokio vizito. Per tą laikotarpį Prisikėlimo šventovė prisikėlė naujam gyvenimui, Šiluvoje įkurtas dvasinis centras, Kauno kunigų seminarijoje – propedeutinis kursas.

Per šį laikotarpį kunigų dėmesys savo darbui tikrai buvo didelis. Nors daug žmonių išvažiuoja į užsienį, bet esu tvirtai įsitikinęs, kad kokybiškai mes paaugome. Per Velykas, Kalėdas pastebime, jog atsiranda jaunų žmonių, sąmoningų katalikų. Pastebime teigiamų tikybos mokymo rezultatų. Per tuos metus atsirado ir veiklių pasauliečių.

Deja, dažnai mums vadovauja tie, kurių mąstysena sena, dar sovietmečio, jie vaidina ar bando būti laisvi, bet tokie nėra. Bažnyčia saugo, gina ir skleidžia krikščioniškąsias vertybes, kurios kiekvienai visuomenei yra reikalingos, nes valstybė gali būti statoma tik ant sveikų pamatų.

 

Apie vizitą Vatikane įspūdžiais dalijasi Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Audrys Juozas Bačkis

Koks yra Lietuvos vyskupų vizito pagrindinis rezultatas?

Svarbiausia tai, kad užmezgėme didesnę bendrystę su Šventuoju Tėvu. Susitikimuose ir privačiuose pokalbiuose Šventasis Tėvas uždavė konkrečių klausimų, buvo proga atverti savo širdis. Apsilankę kongregacijose, gavome aiškių atsakymų, gairių, nurodymų. Šeimos taryboje daug kalbėjome apie visas šeimos problemas; Tikėjimo doktrinos kongregacijoje patarė, kaip vyskupai turėtų elgtis apsireiškimų atvejais, Kulto ir sakramentų kongregacija patarė dėl liturgijos dalykų; su Katalikiško auklėjimo kongregacija aptarėme Teologijos fakulteto, seminarijų, kolegijos Romoje veiklą. Dažniausiai mums sakė: jūs esate vyskupai, tai jūsų atsakomybė, nelaukit, kad kas iš aukščiau spręstų.

Šventasis Tėvas labai šiltai mus priėmė, ypač pabrėžė darbą su šeimomis – tai viena iš gairių; manau, jis apie tai kalbėjo atsižvelgdamas į iš mūsų vyskupų ataskaitų susidarytą vaizdą.

Mums trukdo dirbti žiniasklaidos spaudimas. Lietuvos radiju galima pasidžiaugti, bet televizija labai paveikta Vakarų pasaulio, globalizacijos, joje nebe pokalbiai, dialogai svarbu, o tik ginčai siekiant suniekinti kitą. Mes turime keletą autoritetingų žmonių, kurie pasisako televizijoje ar spaudoje; politikoje irgi matau jaunų žmonių, krikščionių, kurie norėtų, kad šeimos politika būtų rimta, o socialinė politika būtų teisingesnė. Gal ateityje kai kurie jų taps atsakingais naujais vadovais. Atsiranda ir verslininkų, kuriems rūpi ne tik pinigai, bet ir žmonių darbo, gyvenimo sąlygos, gerovė, teisingumas.

Reikia aktyvių pasauliečių, kurie gintų katalikiškas pozicijas. Štai Lietuvoje įsikūrusi tėvų organizacija, kuri gali viešai ginti savo pažiūras ir sakyti: mes norime auklėti vaikus pagal savo principus, mums ne viskas priimtina, mes norime lytinio ugdymo, kuris paremtas dorove, o ne biologiniu aspektu. Žmonės darosi sąmoningesni. Svarbu ugdyti tokią pasauliečių kartą, kuri užsidegusi skleistų Evangeliją mūsų krašte. Aš matau prošvaisčių, gražių dalykų; nors dabar Lietuvoje jaučiama krizė, bet tai tik ženklas, kad ieškoma kažko naujo ir politinėje sferoje.

Kita svarbi problema – socialinio teisingumo klausimas. Trūksta profsąjungų, kurios gintų darbuotojų interesus, kurios būtų ne tik palikimas iš sovietmečio. Jau atsiranda žmonių, kurie domisi šiuo reikalu. Dabar žmogus jaučiasi nesaugus, todėl sutinka dirbti ir šešis mėnesius be algos, kad tik neprarastų darbo, bijo kovoti už savo teises.

Darbo sąlygos, būstas - viskas šeimai svarbu. Reikia žmonėms padėti eiti tuo keliu. Jau atsiranda įmonių, kuriose jautresnė valdžia sudaro tinkamas darbo sąlygas, suteikia galimybę augti, kvalifikuotis ir pan. Yra prošvaisčių ir toje srityje.

Parengta pagal Vatikano radiją

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija