Lietuvos vyskupai žvelgia iš Vatikano
Neseniai baigėsi Romoje vykęs Lietuvos vyskupų
vizitas Ad Limina. Tai kas penkeri metai vyskupams privalomas vizitas,
kurio metu, susitikę su Šventuoju Tėvu, vyskupai pateikia ataskaitas
apie savo vadovaujamų vietos Bažnyčių būklę. Vatikano radijui vyskupai
pasakojo savo įspūdžius.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pasakoja
apie vyskupijos aktualijas
|
Rimantas Norvila
|
Rengiantis vyskupijos Eucharistiniam kongresui,
jūs dar pernai, spalio mėnesį, Romoje atstovavote Lietuvos vyskupams
eucharistiniame kongrese.
Jau apie pusantrų metų man tenka artimai susidurti su eucharistine tematika. Nusprendus rengti Eucharistinį kongresą, kaip Vyskupų Konferencijos delegatas vykau į Romą. Iš tikrųjų eucharistinė tematika, gvildenta Sinodo metu, labai pravertė rengiantis kongresui.
Kai Vilkaviškyje buvo švenčiamos trys eucharistinio kongreso
dienos, viena jų buvo skirta Vilkaviškio vyskupijos jaunimui; Lietuvos
Vyskupų Konferencijoje jūs esate atsakingas už jaunimo sielovadą.
Jau daug metų tenka daugiau rūpintis jaunimo sielovada. Kai
dirbau Kauno arkivyskupijoje, ten organizavome jaunimo sielovados
centrą, kuris pirmasis Lietuvoje iš struktūriškai veikiančių jaunimo
sielovados centrų sėkmingai įsitraukė į vyskupijos jaunimo sielovadą.
Ta patirtimi dalijomės ir su kitomis vyskupijomis. Pirma iš didesnių
iniciatyvų buvo Lietuvos jaunimo dienos, vykusios Šiauliuose. Dabar
rengiamės jaunimo dienoms, kurios vyks kitąmet Klaipėdoje. Rūpinamės
ministrantų sielovada, organizuojame įvairius renginius, konferencijas,
jaunimo dienas, įtraukdami dekanatus, parapijas.
Apie pokyčius Telšių vyskupijoje pasakoja Telšių
vyskupas Jonas Boruta
|
Jonas Boruta
|
Per šitą laikotarpį daug padirbėta normalizuojant
besirengiančiųjų Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui katechezę. Anksčiau
aukštesnėms klasėms rengėme gerų tikybos mokytojų, tačiau su tikėjimo
pagrindais supažindindavo pradinių klasių mokytojai. Iš mokyklos
visą klasę atvesdavo į bažnyčią per Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo
sakramento šventę, ir daugiau tie vaikai į bažnyčią nebeateidavo.
Kai ėmėme atskirti šiuos dalykus, iš pradžių buvo pikta reakcija,
kodėl vaikai turi dar eiti ir į parapiją. Bet po kelerių metų pastebimai
atgijo parapinė katechezė.
Lietuvos Vyskupų Konferencijoje buvo susirūpinta pagerinti pasirengimą Santuokos sakramentui. Parengiamieji trijų mėnesių kursai Šeimos centre daug kur sutrumpėjo, nebuvo sutvarkyti ir juridiniai dalykai. Kitas žingsnis kaip palydėti katechetine ir evangelizacine programa suaugusiuosius. Jei tai pavyktų pakeisti, galėtume sakyti, kad daug padaryta.
Lietuvoje gana tragiška šeimos padėtis. Paskutiniai oficialiai paskelbti 2002 metų duomenys apie šeimą mus šokiravo 70 proc. Lietuvoje sudaromų santuokų subyra. Sunku tikėtis, jog tokia šeima bus židinys, kuriame perduodamas tikėjimas. Vaikai lieka lyg našlaičiai, kyla vaikų ir jaunimo nusikalstamumo problemų.
Kita problema socialinė sritis. Dirbantys žmonės priversti dirbti viršvalandžius, be šventadienių, už mažą atlyginimą. Sovietmečiu buvo profsąjungos, kurios gynė valdžios interesus, bet jos dabar nepopuliarios; kai kurios dar likusios egzistuoja kaip priedai prie partijų, jos suaktyvėja tik prieš rinkimus. Reikia skatinti žmones burtis ir juos ginti, užmegzti normalų dialogą tarp darbdavių ir dirbančiųjų. Tai sena bažnytinio socialinio mokslo tiesa, su kuria būtina supažindinti ir visuomenę.
Apie pokyčius vyskupijoje pasakoja Panevėžio
vyskupas Jonas Kauneckas
|
Jonas Kauneckas
|
Po paskutinio Ad Limina vizito mes įsteigėme sielovados
centrą, suremontavome Marijonų vienuolyno patalpas. Vyskupijos kurija
buvo įsikūrusi nedideliame namelyje, o dabar turime trijų aukštų
pastatą, galime normaliai dirbti. Savo pirmtakui vyskupui Juozapui
Preikšui esu labai dėkingas, kad jis vienas pirmųjų įsteigė tokį
centrą ir net apie 20 darbuotojų išlaikė vyskupijos lėšomis. Dar
dabar kai kurios vyskupijos tiek neišlaiko.
Per tuos ketverius metus aplankiau beveik visas
bendruomenes. Kur kokia kaimo bendruomenė yra įrengusi koplyčią,
tai stengiuosi nuvykti, bet, nors jau penktas sezonas, vis tiek
visų aplankyti nespėsiu. Per vasarą aplankau apie 50 bendruomenių.
Buvo įdomu, kiek katalikų nekrikštija savo vaikų.
Surinkau iš rajonų duomenis, kiek gimsta vaikų. O kunigai pateikia
statistiką, kiek pakrikštija per metus. Apie 80 proc. Lietuvos gyventojų
per gyventojų surašymą užsirašė katalikais. Bet radau, jog pakrikštijama
90 proc., ne 80 proc. vaikų. Vadinasi, net dalis tų, kurie neužrašė
savęs katalikais, krikštija vaikus. Tai rodo, kad žmonės sąmoningiau
pradeda žiūrėti į tikėjimą.
Ataskaitoje apie tikybos dėstymą mokykloje išryškėjo tendencija: nors vyskupijoje aktyvių katalikų yra vos 10-15 proc., vaikų iš katalikiškų šeimų net 80 proc. lanko tikybos pamokas. Nors jie ne kiekvieną sekmadienį ateina į bažnyčią, tačiau bent kelis kartus per metus 80 proc. žmonių ateina į bažnyčią. Vadinasi, jie ryšių visai nenutraukia.
Paaiškėjo, kad 80 proc. šeimų kalbama apie tikėjimą. Ne visi tėvai sugeba atsakyti į vaikų klausimus, tada juos siunčia pas kunigus, tikybos mokytojus. Apie 80 proc. atlieka išpažintį, nors gal tik kartą per metus, kiti per laidotuves, atlaidus. Nors tėvai gal nutolę nuo tikėjimo, vis tiek rūpinasi, kad į vaikų klausimus būtų atsakyta; jiems svarbu, kad būtų meldžiamasi, kad išpažinties eitų. Daugelis bent retkarčiais meldžiasi su vaikais. Prieš metus gyventojų apklausos rodė, jog vos 15-18 proc. jaunimo tikėjimą priskiria prie vienos pagrindinių vertybių. Šiemet Delfi.lt daryta apklausa rodė, kad jau 48 proc. tikėjimą laiko svarbia vertybe.
Žiniasklaida populiarumu buvo smarkiai pralenkusi
Bažnyčią, nes kilo daug skandalų, nors jie dažnai buvo sugalvoti
žurnalistų. Bažnyčia tarp visų institucijų buvo nukritusi į penktą
vietą. Šiemet Bažnyčia iškilo į pirmą vietą, o žiniasklaidos reitingas
nukrito. Todėl dabar žiniasklaida labai susidomėjo būtent Bažnyčia.
Kai vyksta vyskupijos šventė, Eucharistinis kongresas, spauda dabar
stengiasi ką nors parašyti, nes pamatė, kad, niekindama Bažnyčią,
nekelia savo populiarumo.
Apie vyskupų vizitą pasakoja Kaišiadorių vyskupas
Juozapas Matulaitis
|
Juozapas Matulaitis
|
Laikas greitai bėga, ir mes stengiamės jį, kiek
leidžia jėgos ir supratimas, skirti Dievo garbei. Džiaugiamės, kad
nepriklausomybės metais buvo įkurti ir sėkmingai dirba katechetinis,
šeimos, jaunimo centras, Caritas.
Vatikane vizitas Ad Limina prasidėjo Devintinių švente, Šventasis Tėvas aukojo šv. Mišias. Tai buvo dvejopas išgyvenimas džiugu, kad dalyvavo daug kardinolų, vyskupų, kunigų, daugybė įvairiausių tautybių žmonių, teko matyti net dvi lietuviškas vėliavas, kita vertus, reikėjo Viešpaties Jėzaus ir atsiprašyti, kad ir mūsų tautoje yra daug pakrikštytų katalikų, tačiau ne visi brangina tikėjimą. Šių dienų sekuliarizacija labai veikia pasaulį ir visus žmones, taip pat ir tikinčiuosius.
Šiaulių vyskupas ir Lietuvos kariuomenės ordinaras
Eugenijus Bartulis pasakoja apie Šiaulių vyskupijos ir kariuomenės
ordinariato aktualijas
|
Eugenijus Bartulis
|
Šventasis Tėvas yra labai nuoširdus, nepaprastai
gilus, jis leidžia veikti Dievui per save. Nepaprasta jo ramybė,
troškimas bendrauti, kad Dievas veiktų per jį, kaip per įpėdinį
žemėje. Bendravome 15 minučių, Popiežius prisiminė Kryžių kalną.
Kalbėjomės apie vyskupijos kunigus, klierikus. Sakiau, jog yra labai
daug gerų šeimų. Popiežius patarė, kad ir kunigai turi daugiau bendrauti
su šeimomis, nes tik artimas ryšys gali prikelti naujam meilės ir
tiesos gyvenimui. Kai žvelgiu į vyskupijos kunigus, džiaugiuosi
jais ir viliuosi, jog dabartiniai Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai
išaugs į tvirtus tikėjimo vyrus ir sugebės perteikti džiugią Evangelijos
Naujieną. Mano viltys sudėtos į kunigus, vienuolius ir kartu į pasauliečius.
Įvairiose kongregacijose, Pasauliečių taryboje mums pabrėžė, kad svarbu įtraukti į veiklą pasauliečius, suaktyvinti jų gyvenimą, jog jie irgi būtų džiugūs Evangelijos liudytojai kasdienybėje.
Iš tiesų turiu tarsi dvi vyskupijas tai Šiaulių vyskupiją ir visos Lietuvos kariuomenės ordinariatą, kuris yra nepaprastai svarbi misija. Mūsų kapelionai stengiasi gerai atlikti savo pareigas. Mes susitinkame su jaunais vyrais, Lietuvos ateitimi, kurie bus šeimų tėvai, gal kai kurie pasuks pašaukimo keliu, taps kunigais. Lietuvos kariuomenės vyrams labai reikia dvasingumo, atsakomybės.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko, Kauno
arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus įspūdžiai apie pasibaigusį vizitą
|
Sigitas Tamkevičius
|
Džiaugėmės galimybe apsilankyti Romoje, melstis
prie apaštalų kapų, aplankyti Šventąjį Tėvą, įvairias kongregacijas.
Visi vyskupai labai laukė šio vizito, net septyneri metai praėjo
nuo paskutinio tokio vizito. Per tą laikotarpį Prisikėlimo šventovė
prisikėlė naujam gyvenimui, Šiluvoje įkurtas dvasinis centras, Kauno
kunigų seminarijoje propedeutinis kursas.
Per šį laikotarpį kunigų dėmesys savo darbui tikrai buvo didelis. Nors daug žmonių išvažiuoja į užsienį, bet esu tvirtai įsitikinęs, kad kokybiškai mes paaugome. Per Velykas, Kalėdas pastebime, jog atsiranda jaunų žmonių, sąmoningų katalikų. Pastebime teigiamų tikybos mokymo rezultatų. Per tuos metus atsirado ir veiklių pasauliečių.
Deja, dažnai mums vadovauja tie, kurių mąstysena sena, dar sovietmečio, jie vaidina ar bando būti laisvi, bet tokie nėra. Bažnyčia saugo, gina ir skleidžia krikščioniškąsias vertybes, kurios kiekvienai visuomenei yra reikalingos, nes valstybė gali būti statoma tik ant sveikų pamatų.
Apie vizitą Vatikane įspūdžiais dalijasi Vilniaus
arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis
|
Audrys Juozas Bačkis
|
Koks yra Lietuvos vyskupų vizito pagrindinis
rezultatas?
Svarbiausia tai, kad užmezgėme didesnę bendrystę su Šventuoju Tėvu. Susitikimuose ir privačiuose pokalbiuose Šventasis Tėvas uždavė konkrečių klausimų, buvo proga atverti savo širdis. Apsilankę kongregacijose, gavome aiškių atsakymų, gairių, nurodymų. Šeimos taryboje daug kalbėjome apie visas šeimos problemas; Tikėjimo doktrinos kongregacijoje patarė, kaip vyskupai turėtų elgtis apsireiškimų atvejais, Kulto ir sakramentų kongregacija patarė dėl liturgijos dalykų; su Katalikiško auklėjimo kongregacija aptarėme Teologijos fakulteto, seminarijų, kolegijos Romoje veiklą. Dažniausiai mums sakė: jūs esate vyskupai, tai jūsų atsakomybė, nelaukit, kad kas iš aukščiau spręstų.
Šventasis Tėvas labai šiltai mus priėmė, ypač pabrėžė darbą su šeimomis tai viena iš gairių; manau, jis apie tai kalbėjo atsižvelgdamas į iš mūsų vyskupų ataskaitų susidarytą vaizdą.
Mums trukdo dirbti žiniasklaidos spaudimas. Lietuvos radiju galima pasidžiaugti, bet televizija labai paveikta Vakarų pasaulio, globalizacijos, joje nebe pokalbiai, dialogai svarbu, o tik ginčai siekiant suniekinti kitą. Mes turime keletą autoritetingų žmonių, kurie pasisako televizijoje ar spaudoje; politikoje irgi matau jaunų žmonių, krikščionių, kurie norėtų, kad šeimos politika būtų rimta, o socialinė politika būtų teisingesnė. Gal ateityje kai kurie jų taps atsakingais naujais vadovais. Atsiranda ir verslininkų, kuriems rūpi ne tik pinigai, bet ir žmonių darbo, gyvenimo sąlygos, gerovė, teisingumas.
Reikia aktyvių pasauliečių, kurie gintų katalikiškas pozicijas. Štai Lietuvoje įsikūrusi tėvų organizacija, kuri gali viešai ginti savo pažiūras ir sakyti: mes norime auklėti vaikus pagal savo principus, mums ne viskas priimtina, mes norime lytinio ugdymo, kuris paremtas dorove, o ne biologiniu aspektu. Žmonės darosi sąmoningesni. Svarbu ugdyti tokią pasauliečių kartą, kuri užsidegusi skleistų Evangeliją mūsų krašte. Aš matau prošvaisčių, gražių dalykų; nors dabar Lietuvoje jaučiama krizė, bet tai tik ženklas, kad ieškoma kažko naujo ir politinėje sferoje.
Kita svarbi problema socialinio teisingumo klausimas. Trūksta profsąjungų, kurios gintų darbuotojų interesus, kurios būtų ne tik palikimas iš sovietmečio. Jau atsiranda žmonių, kurie domisi šiuo reikalu. Dabar žmogus jaučiasi nesaugus, todėl sutinka dirbti ir šešis mėnesius be algos, kad tik neprarastų darbo, bijo kovoti už savo teises.
Darbo sąlygos, būstas - viskas šeimai svarbu. Reikia žmonėms padėti eiti tuo keliu. Jau atsiranda įmonių, kuriose jautresnė valdžia sudaro tinkamas darbo sąlygas, suteikia galimybę augti, kvalifikuotis ir pan. Yra prošvaisčių ir toje srityje.
Parengta pagal Vatikano radiją
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
© 2006 XXI amžius
|