Atnaujintas 2006 liepos 14 d.
Nr.53
(1453)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Tegul Žemaičių žemė giesmes gieda, tegu iš džiaugsmo ašaros jai rieda“

Irena Petraitienė

Popiežius Benediktas XVI šventina
Žemaičių Kalvarijos ir Šiluvos
Bazilikų Dievo Motinos paveikslų karūnas
„L’Osservatore Romano“ nuotrauka

Maldininkų procesija po Kalvarijas

Žemaičių Kalvarija, birželio mėnesį pelniusi Krikščioniškos Šeimos Karalienės šventovės titulą, o jos Bazilikos altoriaus stebuklingojo Švč. M.Marijos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslo karūna, pirmą kartą sulaukusi popiežiaus Benedikto XVI pašventinimo, šiemetiniams Didiesiems atlaidams liepos 1-12 dienomis suteikė ypatingą dvasinio atsinaujinimo nuotaiką.

Naujas istorinio ir dvasinio pažinimo puslapis

Kęstaičiai, kur 1866 metais rusų caro įsakymu griaunant katalikų bažnyčią, žemaičiai, ją gindami, parodė herojišką ryžtą ir atkaklumą, per visas atlaidų dienas rytais sulaukdavo Telšių vyskupo Jono Borutos vizito. Ant kalvelės pastatytas kryžius ir išlikę šventovės akmenys kvieste kviečia į atlaidus besirenkančius maldininkus, pirmiausia atėjus čia ir sukalbėjus „Viešpaties angelą“, vieningu būreliu 12 kilometrų traukti į Žemaičių Kalvariją, prisimenant savo krašto ir jo žmonių tikėjimo išbandymų istoriją ir dėkojant už šimtmečiais patirtą Viešpaties pagalbą. Šiai ganytojo diegiamai tradicijai pritarę tikintieji, tarp jų Lietuvos kariuomenės ir savanorių būriai, praėjusiais metais buvo atėję nusilenkti Kęstaičių bažnyčios gynėjams. Nors šiemet dėl susiklosčiusių aplinkybių rytais maldininkų būrelio čia nėra, tačiau vyskupas laikosi savo pasiryžimo būtent Kęstaičiuose rytmetine malda pradėti atlaidų dieną. Tai yra didžiulės prasmės ritualas, nes ir vieno asmens, juolab gausios katalikų bendruomenės ganytojo, malda yra tarsi seno atstatymo ir naujo kūrimo pamatas.

Netoli Kęstaičių yra Panų kalnas, menantis švedų karo nelaimes ir simbolizuojantis jaunystės skaistumą. Prasminga, jog būtent šioje, savo orumą gynusių mergaičių žūties vietoje, pirmąją, jaunimui skirtą atlaidų dieną, vyskupas J.Boruta aukojo šv. Mišias. Tarp pusės tūkstančio susirinkusių jaunųjų žemaičių buvo nemažai tokių, kuriems Panų kalnas atvertė naują istorinio ir dvasinio pažinimo puslapį. Nors 1978 metais kalno kalva, ant kurios stūksojo medinė koplytėlė, buvo buldozeriu su žeme sulyginta, tačiau aukos dvasios niekas negalėjo užgesinti. Žmonės čia paslapčia statė kryžius, o Atgimimo metais atstatė naują, su meile puoselėjamą koplyčią, ir dabar viskas čia alsuoja įkvepiančiu sakralumu. Todėl čia pat, po medžiais, buvo teikiamas Susitaikinimo sakramentas bei rikiuojamasi žygiui į Žemaičių Kalvariją.

Tą vakarą senoji Bazilika prie klausyklų seniai nebuvo mačiusi tokios daugybės susikaupimu paženklintų jaunų veidų. Tris valandas jaunimo išpažinčių klausęs kunigas Andrejus Sabaliauskas sakė, kad jautėsi laimingas, galėjęs būti jaunų širdžių atsivėrimo ir naujo, gal ne vienam pirmojo susitikimo su Jėzumi liudininku. Šis spontaniškai ištryškęs jaunimo dvasinis troškulys Žemaičių Kalvarijos istoriją nagrinėjančiam kunigui Andrejui priminė tuos prieškario laikus, kai žmonių sausakimšame šventoriuje esančią klausyklą su kunigu, būdavo, aplinkinių kaimų vyrai ant rankų atokiau į pievas nusineša ir atlikę išpažintis vėl atgal parneša…

Gyva liaudiškojo maldingumo tradicija

Pro aukštai iškeltus „bromus“ (vartus), kuriuos tris dienas, rengiantis atlaidams, šventoriuje tujomis pynė parapijos moterys, į Kryžiaus kelią „Kalnus“ giedodami būriais ir būreliais traukė Parapijų dienos (Sumai vadovavo mons. Gintaras Grušas), Žemdirbių dienos (Sumai vadovavo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis), Katechetų ir tikybos mokytojų dienos (Sumai vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila) maldininkai.

„Nuo pradžios šešioliktojo amžiaus lig mūsų gadynės žemaičiai gebėjo ir geba vaikščioti į atlaidus. Užvis nori eiti į Didžiąją Kalvariją“, – rašė M.Valančius, 1848 metais savo „Žemaičių vyskupystės“ antrojoje dalyje aprašęs Žemaičių Kalvarijos, kaip šventovės, „iškilimą per storonę“ vyskupo Jurgio Tiškevičiaus. Keliauti į Jeruzalę ir lankyti šventąsias vietas, kuriose Kristus kentėjo ir mirė, tikintiesiems buvo sunku. Norėdamas tai palengvinti, gavęs leidimą iš Šventojo Sosto, vyskupas J.Tiškevičius įrengė Kryžiaus kelią. Kaip rašė vyskupas M.Valančius ir kaip vaizdingai atlaidų dieną pasakojo kun. A.Sabaliauskas, vyskupas J.Tiškevičius pats apėjo Gardų kalnus, išrinko vietas, kur ketino statyti koplyčias, pats išmatavo, suskaičiavo žingsnius vienos nuo kitos, kad jų būtų tiek, kiek kentėdamas žengė Kristus. Kai koplyčios buvo pastatytos, vyskupas, pats eidamas takais nuo vienos prie kitos, barstė iš Jeruzalės atvežtą žemę.Visas Viešpaties kančios koplyčias vysk. J.Tiškevičius pavedė dominikonams ir įpareigojo juos skelbti Kristaus kančią ir prisikėlimą. Dominikoniškasis (20 stočių) Kryžiaus kelias Žemaičių Kalvarijoje – tai vieta, kur tikintysis, kopdamas nuo kalvelės ant kalvelės, gali įsijausti į Atpirkimo aktą, dvasiškai ir bent mažumėlę fiziškai išgyventi Kristaus kelionę į Golgotą.

Pasak kunigo Andrejaus, Dievas duoda žmonėms galimybę pajusti Kristaus kančią, kartu einant ir kartu giedant. Šią gyvą, liaudiškojo maldingumo formą kun. A.Sabaliauskas pavadino Kristaus eiliuotos Evangelijos perdavimo folkloro būdu. Įvairūs XVII-XIX amžių šaltiniai liudija, kad žemaičiai giedamas (šaukiamas) katalikiškas giesmes palydėdavę senoviniais muzikos instrumentais: kanklėmis, birbalais, lamzdžiais, būgnais, mediniais trimitais. Nors instrumentai kito, tačiau pati muzikavimo tradicija, giesmių ir instrumento pritarimo melodijos stilius išsaugotas iki šių dienų.

Kaip Žemaičių Kalvarijos „Kalnų“ giedojimas yra įsitvirtinęs žemaičių gyvenime, papasakojo vyskupas J.Boruta. „Kalnai“ giedami budėjimo per laidotuves metu, minint mirimo metines, taip pat Gavėnios trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadienio popietėmis tikinčiųjų namuose susirinkus kaimo ar gatvės kaimynams, ypač Didįjį penktadienį ar Didįjį šeštadienį, budint prie Kristaus Kapo. Yra parapijų, kur kaimų bendruomenėse „Kalnai“ giedami per Adventą, siekiant jį išgyventi kaip atgailos, atsivertimo, pasitaisymo laikotarpį, suprantant tai, kad pasitaisyti geriausias akstinas – meilės pajautimas, kaip esi Viešpaties mylimas, o „Kalnų“ giesmės padeda tai pajusti. Be to, „Kalnų“ baigiamosios giesmės skirtos stebuklais garsėjančiam Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslui pagerbti, yra kupinos džiaugsmo ir vilties: Tegul Žemaičių žemė giesmes gieda, tegu iš džiaugsmo ašaros jai rieda: globa Marijos kas dieną lydi, meilė jos didi.

Rengiantis Mariologijos kongresui

Šalia bazilikos šventoriaus esančiame V.Borisevičiaus kunigų seminarijos propedeutinio kurso pastate, kur prieškariu buvo įsikūrę vienuoliai marijonai, 1928 metais įvyko pirmosios įkurtos Telšių vyskupijos kunigų rekolekcijos. Pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, norėdamas atgaivinti tai, ką caro valdžia buvo sunaikinusi, daug pastangų dėjo, kad jo pavedimu marijonų aptarnaujama Žemaičių Kalvarija kiltų ir keltų tikinčiuosius. J.Staugaičio įpėdinis vyskupas Vincentas Borisevičius buvo pirmasis vyskupas nuo vysk. J.Tiškevičiaus laikų, kuris kartu su tikinčiaisiais eidavo į Kryžiaus kelią, prie kiekvienos Viešpaties kančios koplyčios, kaip ir šiuose atlaiduose, maldininkus laimindamas iš Liublino dominikonų 1646 metais gauta tikrojo Šv. Kryžiaus relikvija, įdėta į sidabrinį, gražiai išdabintą relikvijorių.

Kunigų ir ministrantų dieną (Sumai vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas) dalyvavo ir Telšių vyskupas emeritas Antanas Vaičius, sovietiniu laikotarpiu patyręs nemažai valdžios spaudimo dėl Žemaičių Kalvarijos atlaidų populiarumo, taip pat būdavo maldininkų būrio vedliu, o vėliau vienu aktyviausių dvasinio atgimimo žadintojų. Beje, vyskupo J.Borutos nuomone, dar mažai tyrinėtas ir aptartas Žemaičių Kalvarijos vaidmuo sovietmečio laikų dvasinio, religinio ir tautinio pasipriešinimo ugdymui: „ Atgimimo, ypač blokados metų leidiniai, laikraščiai mūsų akyse gelsta, blanksta, nyksta, sovietmečio persekiojimus atlaikiusių kovotojų karta iškeliauja į Amžinybę. Netrukus, jei nesukrusime, turėsime skaudžią mūsų netolimos praeities pažinimo problemą“.

Kunigų diena, pažymėjo vyskupo generalvikaras prelatas dr. Juozas Šiurys, buvo tam tikra įžanga, rengiantis liepos 23 dieną prasidėsiančiam Telšių vyskupijos mariologijos kongresui, kuriam impulsą davė Švč. M.Marijos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslo vainikavimas Popiežiaus vainiku. (Pagal popiežiaus Benedikto XVI įgaliojimą vainikavimo apeigas spalio 8 dieną atliks Telšių vyskupas J.Boruta). Šio stebuklingu laikomo Žemaičių Kalvarijos Bazilikos altoriuje esančio XIX amžiaus paveikslo įrėminimas atkartoja Laterano bazilikos baptisterijos altoriaus freskos „Santa Maria ad Fontem“ įrėminimą XVII amžiuje. Matyt, Žemaičių Kalvarijos dominikonai XIX a. pradžioje žinojo savojo paveikslo ryšį su Romos Laterano baptisterijos freska. Šie ir kiti M.Marijos kulto garbinimo reikšmės klausimai ir jo atspindėjimai bus aptariami būsimame kongrese, o didieji atlaidai riedėjo pagal numatytą, prasmių kupiną vagą.

Kitą, valstybingumo – Mindaugo karūnavimo dieną (Sumai vadovavo Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas) iš Kryžiaus kelio sugrįžusiems maldininkams vysk. J.Boruta pranešė džiugią žinią, jog Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Didžiuoju Vyčio kryžiaus ordinu apdovanojo garbingo atminimo vyskupą kankinį Pranciškų Ramanauską. Ganytojo rankose aukštai iškeltas žmonėms parodyti garbingas, iš Vilniaus parsivežtas apdovanojimas simboliškai įprasmino J.Preikšo pamoksle iškeltą Dievo ir Tėvynės idėjos jungtį.

Vienintelė Krikščioniškų Šeimų Karalienės šventovė

Liepos 1-9 dienomis vykstant Pasaulio šeimų susitikimui Valensijoje (Ispanija), Lietuvos šeimos liepos 8-9 dienomis susitiko Žemaičių Kalvarijoje, Švč. M.Marijos Apsilankymo atlaiduose, ir kartu meldėsi Krikščioniškų Šeimų Karalienės titulą gavusioje Bazilikoje (šeštadienio Sumai vadovavo Liepojos vyskupas Vilhelmas Lapelis, sekmadienio – Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis).

Lietuvos šeimų susitikimo tema – „Tikėjimo perdavimas šeimoje“, devizas – „Vienybėje su Visuotine Katalikų Bažnyčia melskimės už savo ir viso pasaulio šeimas“. Telšių vyskupijos šeimos centras buvo parengęs katechezę „Sakramentai – ypatingi tikėjimo perteikimo momentai“, Vilniaus šeimos centras parengė dvi katechezes: „Sekmadienis. Eucharistija“ ir „ Švenčiausioji Mergelė Marija“. Visomis atlaidų dienomis atskirų vyskupijų šeimos centrai buvo parengę ir vedė katachezes šeimoms. Lietuvos krikščioniškų šeimų susitikime būta jaudinančių liudijimų ir malonių bendrystės momentų. Taip pat vilties, jog dabar, kai Lietuvoje yra Krikščioniškų Šeimų Karalienės šventovė, tokie susitikimai taps ne tik tradiciniai, bet ir, kaip pažymėjo laiške vyskupams popiežius Benediktas XVI, tęsiantys „jau pradėtas pastangas, žmogiškų ir religinių vertybių pagrindu ugdyti sužadėtinius ir jaunas šeimas“.

Krikščioniškos šeimos ir vieningos Dievo tautos tema buvo tęsiama užsienyje gyvenančių lietuvių dieną (Sumai vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius) ir Motinų dieną (Sumai vadovavo Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis).

Esi laiminga, žeme Kalvarijos, kuriai apreikšta sopuliai Marijos ir Jėzaus kančios prie kelių ir vietų, kraujas kur lieta, – buvo giedama paskutinę atlaidų dieną, kuri skirta Žemaičių Kalvarijos parapijai. Žemaičių Kalvarijos šventovė, pažymėjo Telšių vyskupas J.Boruta, kurios svarbiausi elementai – Bazilika, stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ir Kryžiaus kelias – Kalnai, yra unikali šventovė, per savo beveik 400 metų istoriją traukdavusi ir tebetraukianti tūkstančius maldininkų, dar nėra pakankamai ištirta ir įvertinta kitų Lietuvos ir pasaulio šventovių kontekste. Šventovė, įaugusi žemaičių gyvenimo kasdienybėn, vargų ir tremties dienas nušvietusi, priespaudos metais griauta, naikinta, bet tikinčios liaudies apginta ir išsaugota, su meile atnaujinama ir puoselėjama dabar, laisvės dienomis. Kiekvienas Žemaičių žemės krikščionis katalikas, pasak ganytojo, apie Naująją Jeruzalę – Žemaičių Kalvarijos šventovę – gali kartu su senaisiais izraelitais kartoti 137 psalmės žodžius: Jeigu, Jeruzale, tave aš užmirščiau, mano dešinė tenuvysta. Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis, jeigu tavęs neatminčiau, jeigu tu man brangesnė nebūtum už visus džiaugsmus, Jeruzale mano.

Ričardo Šaknio nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija