Atnaujintas 2006 liepos 21 d.
Nr.55
(1455)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vienykimės, kad neprarastume, ką iškovojome

Norėčiau kalbėti apie Lietuvos kataliko atsakomybę valstybės kontekste. Šią temą panagrinėti manęs paprašė monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Manau, kad nėra geresnių gairių katalikui kaip Dešimt Dievo įsakymų. Laikydamiesi jų, taip išliksime savo tėvynės patriotais.

Liepos 6 dieną šventėme Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną. Šiandien susirinkome pagerbti tų mūsų tautiečių, kurie, gindami tą valstybę, kurią Mindaugas kūrė, paaukojo savo gyvybes. Jie laikėsi Dievo įsakymų, mylėjo savo artimą, gerbė teisingumą, negeidė to, kas nepriklausė jiems, jie gynė savo tautiečių laisvę. Jie yra mums geriausias pavyzdys sekti.

Sovietinės diktatūros ir ateizmo metais Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo bene vienintelė žmogaus vertės ir laisvės saugotoja. Tik po bažnyčios skliautais lietuviai galėdavo pasijausti esą Dievo vaikai ir tikėjimas įkvėpdavo juos vienokiu ar kitokiu būdu priešintis komunistinei propagandai, sustiprindavo jų viltį atgauti savo ir tautos laisvę. Jau šešiolika metų gyvename laisvoje Lietuvoje ir tikrai turime kuo džiaugtis ir būti dėkingi. Tačiau dar turime ir daug ko mokytis, o ypač teisingai rinktis, nes svarbiausias demokratijos bruožas yra pasirinkimo laisvė. Bet yra ir kita šio medalio pusė – kiekvienas pasirinkimas turi savo pasekmes. Demokratinėje bendruomenėje atsakomybė yra neišvengiama. Todėl kiekvienas savo kasdienybėje, nesvarbu, kad ir kokį postą užimtume ar kokiam socialiniam sluoksniui priklausytume, privalome atsakyti už savo elgesį ir kokius principus išpažįstame. Privalome šiandien apsispręsti, kokioms vertybėms teiksime pirmenybę: ar esame pasirengę kovoti su savanaudiškumu, pavydu ir mums visiems būdingos negatyvios prigimties pažabojimą? Ar nustosim skųstis ir pradėsim džiaugtis?

Mane stebina kai kurių politikų pasisakymai, kad turime pamiršti praeities nuoskaudas ir dirbti kartu Lietuvos labui, lyg komunizmo aukos nedirba Lietuvos labui ir pernelyg daug puola buvusius kolaborantus ir stribus.

Manau, yra atvirkščiai. Atkūrus nepriklausomybę dori lietuviai nepuolė keršyti, ieškoti nusikaltėlių ir pristatyti juos į teismą. Jūs troškote laisvės, teisingumo, orumo, o ne keršto. Nė vienas išdavikas nebuvo sušaudytas ar uždarytas už grotų iki gyvos galvos. Yra net atvejis, kai pripažintas teismo kaltu už žmogžudystes, stribas buvo baustas lygtinai ir šiandien vaikšto laisvas.

Manau, kad buvę kolaborantai, kagėbistai, stribai bei komunistinė nomenklatūra, galvodami, kad lietuvio atlaidumas yra silpnybė, pradėjo grįžti prie jiems įprastų juodų darbų. Jūs tikėjotės atgauti ne tik laisvą ir nepriklausomą tėvynę, bet ir teisinę valstybę, gerbiančią visus piliečius, nepriklausomai nuo jų materialinių išteklių. Taip, atgavome laisvę, kurią mes branginame, o buvę kolaborantai ja naudojasi meluodami, vogdami ir papirkdami žmones, kad galėtų toliau grobti. Bet besaikis gobšumas juos sukiršino, ir šiandien matome Darbo partijos byrėjimą, jų vadovą slapstantis Rusijoje. Populiarumas tų, kurie atvedė mus prie beviltiškumo ribų, smunka. Darbo partijos seniūnė, komentuodama jos lyderio neištikimybę žmonai, sako: „Kol bus vyrai, bus tokios problemos“, kitaip sakant, viskas normalu, kol yra žmonės. Jis parodė neištikimybę ir savo partijai. Tai ne krikščionio požiūris į gyvenimą. Darbo partija žlugs, bet ar ne keista, kad jau atsiranda kitas „geradarys“, kuris įkūrė naują partiją, kad galėtų ir toliau mulkinti naivius piliečius, kaip tai padarė LDDP, persivadinusi socialdemokratais? Kiek ilgai turėsime tai toleruoti? Ar negalime įtikinti savo kaimynus, savo draugus atsakingai žiūrėti ne tik į šiandieninę padėtį, bet ir Lietuvos vaikų ateitį? Nėra lengvų atsakymų į per amžius žmoniją varginančius klausimus, bet juos spręsti galime ir privalome paeiliui.

Esame saugiausi, kaip niekada mūsų istorijoje, nuo išorinių karinių grėsmių, tačiau viduje esame pažeidžiami. Turime vienytis kaip ir Sąjūdžio laikais, kad neprarastume, ką iškovojome.

Tos vertybės, kurias mūsų partizanai puoselėjo, lieka mums brangios. Tie principai, kurie buvo jų gairės, lieka mūsų gairės. Iš tėvų, iš artimųjų ir mokytojų išmokome gerbti artimą, išmokome mylėti tėvynę, turime pareigą tą mūsų patirtį perduoti ir jaunajai kartai, nes nemažai mūsų jaunimo neturėjo progos patirti tos teigiamos aplinkos, kurioje mes augome. Teko kalbėtis su jaunais intelektualais, kurie diskutavo apie gyvenimo vertybes, ir pastebėjau, kad kai kurie supranta tik materialinę gerovę. Turime padėti jiems atrasti krikščioniškąsias vertybes. Tik mes, pavieniui ir kartu, galime pakeisti mums nepriimtiną padėtį. Mes esame demokratinės valstybės šeimininkai, mes įgaliojame Vyriausybę, suteikiant jai teisę, tvarkyti valstybės reikalus ir todėl esame atsakingi ateinančiom kartom už tai, ką jiems paliksim.

Partizanai gerai suprato, kad teks kovoti nelygiomis sąlygomis su komunistų partijos šalininkais, okupantais, bet jie nepasidavė beviltiškumui. Jie nepasidavė net ir tada, kada žvelgė mirčiai į akis. Jie žuvo, kad Lietuva nepražūtų. Šiandien turime puikias sąlygas užtikrinti laisvę visiems laikams. Mums nereikia aukoti savo gyvybes, tik reikėtų truputį laiko, kantrumo, nuoširdumo savo kaimynui ir sumanumo, kaip įtikinti ir kitus. Turime padėti vieni kitiems kovoti prieš blogį, nesvarbu, ar jis liečia mus tiesiogiai, ar tik kitus.

Mes turime būti aktyvūs piliečiai, susibūrę į bendrijas, talkindami vieni kitiems, kovodami su neteisingumu. Tik tada atkursime tokią Lietuvą, kad ateinančios kartos bus mums dėkingos, ir taip pagerbsime tuos, kurie paaukojo savo gyvybes, kad mes galėtume džiaugtis laisve.

Gen. Jonas KRONKAITIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija