Atnaujintas 2006 liepos 26 d.
Nr.56
(1456)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Neišdainuotos mūsų dainos

Jonas Kazimieras Burdulis

Choro „Sodžius“ meno vadovė
ir dirigentė Regina Maleckaitė

Choras „Sodžius“

Į choro „Sodžius“ koncertą, kuris šiemet atšventė savo 25 metų jubiliejų, mane pakvietė mokslo draugas Petras, su kuriuo susitikome nelinksma proga, – mokslo draugei mirus. Mokslus baigėme jau seniai, visi turime savo gyvenimą, savo rūpesčius, o paskaitos, į kurias anais laikais vakarais po darbo skubėdavome, jau seniai pasimiršo...

Negausi publika susirinko į Lietuvos medicinos bibliotekos salę, kur choras ir repetuoja. Po koncerto choro vadovė Regina Maleckaitė ir jo veteranas Mykolas Usonis papasakojo apie choro koncertinę veiklą, repeticijas, choristų nuoširdų darbą. Choristai, kurių dauguma yra dirbantys, po darbo atskuba du kartus per savaitę, nes dainuoti rečiau negalima – dainuoti priderėtų kasdien, tačiau mėgėjų chorui tai būtų jau pernelyg sunki našta.

Chorinis dainavimas, sakė choro vadovė, Lietuvoje pamažėle tampa retenybe. Jau dabar koncertuojančių chorų belikę gal pora – trejetas dešimčių. Kiti sunyko, nebeliko entuziazmo, išsiskirstė. O sovietmečiu kiekviena stambesnė įmonė, įstaiga, privalėjo turėti savo meno saviveiklą ir ją globoti („šefuoti“, būdavo sakoma anuomet). Visos tos saviveiklos koncertuodavo ir varžydavosi tarpusavyje. Nugalėtojams buvo skiriami prizai ir premijos (pagal anuometinius standartus šimtas rublių – nemaži pinigai!). Autobusai, drabužiai, uniformos – viskuo pasirūpindavo „šefai“. Tad dainuojančiųjų nepritrūkdavo.

„Laikams pasikeitus, teko patiems pasirūpinti ir koncertiniais drabužiais, ir autobusams lėšų patiems ieškoti, ir be „šefų“ pagalbos apsieiti. Tiesa, ir mūsų laikais mecenatų pasitaiko, bet tai jau veikiau išimtis, o ne taisyklė. Iš pradžių vyrų ir moterų ansambliai dainavo atskirai, kiekvienas turėjo ir savo repertuarą. Abu ansambliai glaudėsi Kolūkių statybos projektavimo institute. Jo direktorius P.Puišys ir pats kažkada dainavo vyrų ansamblyje, todėl gerai suprato chorui iškylančius rūpesčius. Todėl jis chorui visada mielai padėdavo. Pirmasis vyrų kvarteto pasirodymas įvyko 1974 metais. O 1981-aisiais iš abiejų ansamblių susiformavo mišrus choras, kuris dainuoja ir dabar. Tie metai buvo mūsų choro biografijos pradžia, nuo tada dalyvaujame konkursuose, koncertuojame“, – sako choro veteranas Mykolas Usonis.

Choristai – įvairių profesijų žmonės: statybininkai, inžinieriai, medikai, pradėję dainuoti studijų laikais ir mokyklų ansambliuose. Jeigu anksčiau vadinamajai meno saviveiklai buvo skiriamas valdžios dėmesys, tai dabar tokio reiškinio praktiškai jau nebėra, – yra tikras, savarankiškas liaudies menas. Žmonės dainuoja ne todėl, kad laikosi kažkada funkcionierių išleistų direktyvų, o todėl, kad jaučia meilę menui, mėgsta dainuoti. Vis dėlto žmonės keičiasi – vieni neišlaiko reguliarių repeticijų, kitiems sunku dainavimą suderinti su darbu, nes vadovė choristams kelia gan didelius reikalavimus, antraip nebūtų įmanoma pasiekti meistriškumo.

Choro vadovė pasakojo, jog, pradėjusi vadovauti chorui, ėmė plėsti repertuarą, jos nepatenkino dainų sąrašas, skirtas valdiškoms apžiūroms:

„1986 naujiesiems metams išmokome Šuberto „Vokiškas mišias“. Dainavome žvakių šviesoje, vokiškai. Atėjo direktorius, partorgas ir visiems labai patiko, nes nieko panašaus jie nebuvo girdėję. Kitais metais išmokome ir padainavome Kalėdų giesmių. Po truputį atėjo pripažinimas, tapome žinomi. Netrukus buvome pakviesti į Punską, mūsų prašė pagiedoti šv. Mišias lietuvių kalba. Mes jas paruošėme per dvi savaites, visi dirbome labai draugiškai. Viskas pavyko labai gerai, sugrįžę pradėjome su nauja programa važinėti po Lietuvą.

Vėliau, pasikeitus laikams, kai kurie choristai mus paliko, liko tikri dainos mylėtojai, entuziastai. Pradžia buvo sunki: dainuoti kvietėme visus draugus ir pažįstamus. Nieko viliojančio choristams pasiūlyti negalėjome. Pagaliau susiformavo dabartinis žmonių kolektyvas. Jie ne tik aukoja savo laiką repeticijoms ir koncertams, bet savo chorą dar išlaiko ir finansiškai, moka atlyginimą man, choro vadovei, aukoja savo pinigus koncertinėms kelionėms, kai jų pritrūksta iš rėmėjų. Taigi galutinai pasijutome esą savarankiški, nebeliko jokios globos, dainuoti ir gyventi tapo kur kas sunkiau. Teko ieškoti, kur prisiglausti, kur galėtume repetuoti“.

Man pasiteiravus, ar negauna paramos iš Kultūros ministerijos, Mykolas liūdnai šyptelėjo: „Vieną kartą paprašėme ir nusiraminome, nes mūsų prašymą lengva ranka atmetė ir patarė kreiptis savivaldybėn, o savivaldybės Kultūros departamentas nepajėgus padėti visiems, kurie paramos reikalingi. Štai šiemet skyrė mūsų chorui tūkstantį litų. Už tokius pinigus pasisamdėme autobusą vienai kelionei, bet daugiau mažai ką įstengsime. Buvome pakviesti giedoti Marijampolės bažnyčioje, tai, už kelionę sumokėjus 630 litų, iš tos paramos mažai kas teliko. Na, bet ir tai gerai, mes dėkingi ir už menkiausią paramą.

Liūdna apie tai kalbėti, – sakė Mykolas. – Bet vis dėlto reikia pripažinti, jog Lietuvos Vyriausybė neturi valstybinės kultūros politikos: nematyti jokios strategijos, nėra prioritetinių veiklos krypčių. Tuo tarpu kultūra nėra verslo objektas, jai būtina valstybės parama, dar daugiau, reikalinga kultūros globa ir išskirtinis dėmesys, nes dabar kultūra tiesiog merdi. To nematyti – nusikaltimas tautos dvasiai. Kad UNESCO dainų šventes pripažino kultūros paveldu, chorams lengviau gyventi nepasidarė. Tai tėra tik parengiamasis akcentas Kultūros įstatymui paruošti ir priimti. Reikia pastebėti, kad Lietuvoje dainų šventės vyksta jau aštuoniasdešimt dvejus metus, o Latvijoje – penkiasdešimčia metų ilgiau. Latvijoje pirmoji dainų šventė įvyko prieš šimtą trisdešimt dvejus metus. Tad nesunku suprasti, kodėl latviai jau turi ne tik Kultūros, bet ir Dainų švenčių įstatymą. Mums dar neaišku, kiek tokio įstatymo teks laukti.

Lietuvoje yra gana daug muzikos mokyklų. Labai gerai, kad vaikus moko muzikuoti. Tačiau po dešimties metų mokymosi muzikiniu atžvilgiu gerai paruošti jauni žmonės tarsi pasimeta, jų darbas ir jų talentas lieka nereikalingi, jie žmonių neužkrečia meile muzikai, meile dainai. Nesikuria nauji chorai, labai daug chorų, iš šiltnamio sąlygų atsidūrę nedraugiškoje aplinkoje, nustojo dainuoti, išsiskirstė.

Dabar Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kultūra formuojasi klubiniu principu, kai meno mėgėjai susiburia į klubą, jį išlaiko ir juo rūpinasi, nes tai yra jų dvasinis poreikis, jų saviraiška. Mūsų kolektyvas kaip tik toks ir yra. Mūsų visuomenė dar neturi aiškiai išreikštų dvasinių poreikių, jų dar reikia laukti, iki jų reikia užaugti. Tenka tik apgailestauti, kad aukščiausiuose Lietuvos sluoksniuose, kaip atrodo, nėra žmonių, kuriems tai būtų suprantama, kuriems tai rūpėtų“.

M.Usonis pasakojo, jog buvo apstulbęs, kai Latvijoje, viename bažnytkaimyje, pamatė vietinį keturiasdešimties asmenų chorą. Greta direktoriaus dainavo virėja, abiturientas, ir visų veiduose švietė pasididžiavimas savo choru. Tad netenka spėlioti, kuri – latvių ar lietuvių – yra dainuojanti tauta.

Vilniuje yra apie keturis tūkstančius saviveiklininkų – šokėjai, choristai, dramos mėgėjai. Jiems visiems Vilniaus savivaldybės Kultūros departamentas skiria penkiasdešimt tūkstančių litų per metus, vienam žmogui tenka dvylika – trylika litų. Su tokiais pinigais ne ką tenuveiksi.

Choro vadovė R.Maleckaitė papasakojo, jog į keliones Lietuvoje choras dažniausiai vyksta nuosavais choristų automobiliais. O keleiviai sudeda pinigus benzinui.

Laimė, chorą paremia Cingų labdaros fondas. Cingai yra JAV lietuviai, kurie įsteigė fondą Rytų Lietuvos švietimo ir kultūros programai vystyti. Fondo pirmininkas – Jonas Endriukaitis, valdybos narys – akademikas Zigmas Zinkevičius. Fondas daugiausia remia mokyklas, joms nuperka knygų, muzikos instrumentų, paremia gabius studentus.

Man paklausus, ar keičiasi choro repertuaras, vadovė atsakė: „Jeigu nuolat neatnaujintume repertuaro, tai choristų neišlaikyčiau. Choristai, būdami tikri entuziastai, nori ne tik dainuoti, bet ir ugdyti savo meistriškumą. O to pasiekti galima tik kaskart išmokstant naujų, sudėtingesnių dalykų. Ir taip visą laiką. Tai ir teikia dainavimui įdomumo, patrauklumo, neleidžia sustoti, skatina augti. Aš stengiuosi parinkti tokį repertuarą, kuris tiktų įvairiems atvejams. Šiuo metu daugiausia koncertuojame bažnyčiose. Koncertmeisterio neturime, dainuojame a cappella. Dainuojame įvairiuose renginiuose, dalyvaujame dainų šventėse.

Iš pradžių bendravome su užsienio šalių chorais. Užsieniečiams buvo įdomu mus priimti pas save, kol jie neatvykdavo į Lietuvą mūsų paklausyti. Keisdavomės koncertais su prancūzais, latviais. Dabar tokių mainų nebepasitaiko, nes nėra kam jų suruošti. O važiuoti galėtume bet kur, reikia tik turėti lėšų“.

Man pasiteiravus, kokie artimiausi choro ateities planai, vadovė atsakė, jog dabar ruošiasi chorų apžiūrai, kurią ruošia Lietuvos kultūros centras. Artimiausiu metu turi giedoti per šv. Mišias Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje, kurioje kasmet gieda vieną ar du kartus, birželio mėnesį giedojo Giedraičių ir Dubingių bažnyčiose. Neretai po pamaldų šventoriuose dainuoja žmonėms, kurie mielai klausosi lietuviškos muzikos. Choras stengiasi dainuoti ten, kur reikia žadinti lietuvybę, pavyzdžiui, dainavo atlaiduose Sudervėje, Visagine.

Koncertų sėkmė, kaip ir parapijos gyvenimas, labai daug priklauso nuo klebono. Mano pašnekovai geru žodžiu minėjo Marcinkonių ir Kabelių parapijas aptarnavusį kun. G.Stanevičių, kuris stengėsi atpratinti žmones nuo nesaikingo svaigalų vartojimo laidotuvėse ir skatino verčiau kiekvieną į laidotuves atnešti nors po vieną gėlės žiedą.

Visagine savivaldybė kultūros namų salę laikinai atidavė bažnyčiai. Iš pradžių žmonės į pamaldas nenorėjo ateiti. Joje pradėjo tarnauti jaunas kunigas V.Rapalis. Vėliau jis Visagine pastatė naują bažnyčią. Klebonas ėjo pas žmones, lankė juos namuose ir kiekvieną kvietė ateiti į pamaldas, subūrė jaunimo orkestrėlį. Taip pagyvėjo ir pastoracinis darbas. Kai choras pirmą kartą atvažiavo koncertuoti, rado jau gražiai susibūrusią parapiją. Su veikliais klebonais chorui malonu ir lengva bendrauti.

„Tenka tik apgailestauti, kad jaunosios kartos auklėjime Dievui vieta nenumatyta. Išorinio pasaulio blizgesys nugali geras tėvų intencijas. O ir tos pačios intencijos neretai nėra nuoširdžios. Apsileidimas dvasiniame gyvenime luošina sielą, tikėjimas tautoje vos rusena. Jauni žmonės pradeda gyventi tik savo malonumui, šeimą išstumia naujoviška partnerystė, gimstamumas nukrito žemiau leistinos ribos, mūsų tauta baigia išmirti, išsiskirstyti po pasaulį, išsigimti. Jos kultūra taip pat pradeda merdėti“, – su nuoskauda kalbėjo R.Maleckaitė.

Ilgai pasakojo vadovė ir veteranas apie savo chorą. Nuoširdžiai žavėjausi jų ir visų choristų pasiaukojimu. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kaip reikia du kartus per savaitę, likus laiko nuo savęs ir šeimos, lankyti repeticijas, važinėti su koncertais, visa tai savo lėšomis išlaikyti, išsaugoti savo tikslą ir nuolat jo siekti – tarnauti žmonėms, tarnauti tautai, jos kultūrai ir jos savasčiai.

Choras kviečia ir mielai priima visus norinčius dainuoti. Tačiau tikrų chorinio dainavimo mylėtojų dabar yra labai nedaug, juos sunku surasti, reklamai taip pat reikia lėšų, ir gana nemažų. Ta proga choro vadovė paprašė mūsų laikraštį pakviesti dainos mylėtojus prisijungti prie choro ir kartu dainuoti Lietuvai. M.Usonis būsimus choristus kviečia jam skambinti (tel. 8 5 212 36 11 arba 8 612 324 33), Kartkartėmis chorui reikia nuolat atsinaujinti, jam reikia naujų žmonių, reikia bendraminčių. Dainuokime kartu!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija