Atnaujintas 2006 liepos 26 d.
Nr.56
(1456)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Politinė sausra Lietuvoje

Kai nėra lietaus, žemė apmiršta. Keletas iškritusių vandens lašų greitai viską pakeičia į gera. Gamtoje viskas paprasta ir aišku, tačiau politikoje viskas kitaip, bent jau Lietuvoje. Palikę politologams vertinti tai, kas dabar vyksta, pabandykime likti žiūrovu, ieškotoju, kasdien susiduriančiu su faktų visuma, kuriuose, be abejonės, yra kažkas iliuzoriška.

Jeigu norime turėti aiškų supratimą apie politinius įvykius, turime įsivaizduoti dvi priešiškas visuomenės stovyklas – tai du kovotojai, kurie stengiasi nugalėti vienas kitą. Visiems gerai žinoma pirmoji šių kautynių fazė: Sąjūdis laimėjo, komunistai nustumti į istorijos užkampį. Tačiau netrukus, formuojant pirmąją atstatytos valstybės vyriausybę, „gintarinės ledi“ (K.Prunskienės) pašonėje buvęs CK sekretorius randa šiltą vietelę ir tampa vicepremjeru.

Manipuliuojant tautos vienybės idėja į naujai besikuriančios valstybės struktūras priimama dirbti vis daugiau aktyviai su okupacine valdžia kolaboravusių žmonių. Ko vertas Paleckių šeimoje iš kartos į kartą besitęsiantis kolaboravimas! Kad ir kaip būtų gaila, bet nepriklausomybininkų pergalė palaipsniui virto pralaimėjimu: Sąjūdžio frakcijos susiskaldymas ir triuškinantis Seimo bei Prezidento rinkimų pralaimėjimas renovuotai komunistų partijai LDDP.

Tačiau, mano galva, šis kataklizmas buvo nuostabiai parengtas ir įvykdytas. Šmeižto kampanijos prieš Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį davė tokį rezultatą, kurio tikriausiai nesitikėjo net didžiausi komunistinės praeities šlovintojai. LDDP pritrūko kelių balsų, kad turėtų konstitucinę daugumą Seime. Šioje vietoje reikėtų stabtelėti ir akyliau pažiūrėti į kautynių lauką ir kovos pasekmes. Būtent tada komunistinė nomenklatūra galutinai įsitvirtino visuose aukščiausiuose valstybės tarnautojų postuose. Jau tada jiems tapo nesvarbu, ar jie laimės ateinančius rinkimus, ar ne. Nes valstybę valdys jie ir valdys taip, kaip jiems reikia, o ne tautai.

Jie reikšmingus valstybės įvykius (įstojimą į NATO ir ES) sugebėjo paversti mažai garbės ir šlovės turinčiais dalykais, palikdami juos kyšių, žemės grobimų, skandalų šešėlyje. Reikia pabrėžti, kad šis procesas kėlė pasipiktinimą demokratiškai nusiteikusiems žmonėms. Tuo netruko pasinaudoti su Rusijos verslininkais ir su specialiosiomis tarnybomis susiję „gelbėtojai“ R.Paksas ir V.Uspaskichas.

Taigi ši veikla yra pasikėsinimas į tai, kas svarbiausia, – žmogaus teises ir laisves. Tauta negreitai pradėjo suprasti, kad šie valdžios atstovai – klastingi ir pusiausvyros netekę žmonės, priklausantys saikingųjų sukčių rūšiai. Ši rūšis yra pati pavojingiausia, nes joje yra daug sunkiai atpažįstamos veidmainystės.

Tai nereiškia, kad, progai pasitaikius, jie nebūtų galėję įsisiautėti kaip V.Mažonas. Bet tai atsitikdavo labai retai. Kadangi juose liepsnoja gilios neapykantos žaizdras, kadangi jie iš tų žmonių, kurie amžinai keršija, kurie visus aplinkinius kaltina dėl visų savo nesėkmių ir tartum jų pretenzijos būtų pagrįstos, yra visada pasirengę suversti ant pirmo pakliuvusio visą savo gyvenimo nusivylimų ir negandų krūvį. Vienas tai darė praradęs Prezidento postą, kitas – pakliuvęs į teisėsaugos akiratį.

Blogiausia yra tai, kad jie savo nesėkmes ir neapykantą permeta ant tikrai padorių ir darbščių Lietuvos žmonių, kurie praranda pasitikėjimą sakančiais tiesą politikais. Ieškoma naujo gelbėtojo, kuris kažką padarys. Šis užburtas ratas sukasi nuo tada, kai politikos/ekonomikos veikėjai pamatė, jog paprasčiau sukurti vienadienes partijas ir jomis pasinaudojant įgyti daugiau turto ir įtakos, negu sekti Europos demokratinėmis tradicijomis ir nuosekliai korporatyviniu pagrindu dirbti su tvirtus vertybinius pamatus turinčiomis politinėmis jėgomis.

Pasižvalgius po spaudos puslapius atrodo, kad tarnavimo idėja visiškai svetima dabartinės valdžios vyrams ir moterims. Skandalas seka skandalą, bet kur visų šių plačiai nušviečiamų blogybių priežastys? Kodėl mes nerandame aukso vidurio, kuris įprastas Vakarų demokratijoms? Juk nieko nuostabaus, kad į valdžią ateina nekompetentingi populistai. Taip pasitaiko ir tradicinėse demokratijose. Tačiau jie greitai būna demaskuojami, ir rinkėjai savo valia daugiau nelipa ant grėblio antrą kartą.

Kur reikėtų ieškoti išminties, kuri padėtų išsivaduoti iš šio užburto rato? Šventasis Raštas yra šis šaltinis. Žinoma, sekuliaristinė mąstysena trukdo politikams tai daryti. Daugelis nenori atrodyti „šventakupriais“, silpnais ir įsivaizduoja, kad patys yra labai protingi ir išmintingi. Tad kam ieškoti kažko, kas parašyta labai seniai?

Vakarų valstybių parlamentarų kalbose dažnai girdime Biblijos citatas. Manau, mūsų Tėvynėje tai taip pat kada nors taps gero tono ženklu. Tačiau kol kas nelieka nieko kita, kaip deklaruoti faktą, jog nomenklatūrininkai ir dinastiniai kolaborantai yra apsukresni. Sakoma, laikas išgydo visas žaizdas. Tačiau ar iš tikrųjų tai geriausias vaistas siekiant sveikatos Lietuvos valstybei? Ar kiekvienas mūsų nesame gydytojas?

Grįžtant prie straipsnio pradžioje pateiktos alegorijos apie du kovotojus kyla klausimas: ar, patyrus laikiną pralaimėjimą, verta sudėti ginklus? Kiekviena pilietiško gyvenimo diena siūlo daug progų aktyviam žmogui prisidėti prie postkomunizmo naikinimo Lietuvoje. Ne laikas, pilietinis aktyvumas yra tikrasis vaistas. Kovoti verta!

Dainius Varnas

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija