Atnaujintas 2006 rugpjūčio 4 d.
Nr.58
(1458)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Turtinga Gegužinės praeitis

Kazimieras Dobkevičius

Poetas Robertas Keturakis dar Sąjūdžio aušroje, 1989 metais, mums priminė, kas yra brangintina ir gerbtina: „Tegu palenktos amžinam atminimui vėliavos tik akimirką paliečia žuvusiųjų veidus, tegu jos išdidžiai pakyla, apgaubdamos Lietuvos laisvės kovotojų rikiuotę, nutviekstą ryto saulės, tegu apgaubia rugiapjūtės lygumas, kur dunkso gubosna sustatyti rugiai, ir vėjas, užgavęs spindinčius akuotus, užgauna ir amžinam poilsiui greta karstų suguldytus laisvės kovotojus, tegu mergaitės rankos, dedančios ant partizano kapo gėles, padeda ir visų mūsų priesaiką – atsiklaupti prieš Tėvynę, Motiną ir Laisvę, tegu motinų veidai vis pateka mums kaip saulės, primindamos, kokios aukos pareikalavo iš jų Lietuva ir pasaulis.

Mūsų atminties laukas toks didelis, kad jame gali sutilpti pati didžiausia viltis: kol esame kartu ir jaučiame skaudančią Tėvynės širdį, niekas iš mūsų negalės išplėšti valios būti savimi savo protėvių žemėje“.

Gražu, kai, Lietuvai atkūrus savo valstybės nepriklausomybę, patriotų pastangomis stengiamasi surinkti į vieną vėrinį kaimo, bažnytkaimio, miestelio, parapijos, vyskupijos istoriją, sudaryti kovotojų rezistentų, tremtinių, politinių kalinių sąrašus, įvardyti geradarius ir piktadarius. Toks pavyzdys yra penkiolika kilometrų nuo Kaišiadorių esantis Gegužinės bažnytkaimis. Vieta graži, kitados čia buvę daug miškų, o juose – daugybė gegučių. Nuo jų kildinamas ir vietovės pavadinimas. Dabartinė mūrinė miestelio bažnyčia statyta 1852 metais iš kampuotų laukų akmenų. Ramų, kūrybingą šių apylinkių (ir visos Lietuvos) gyvenimą sujaukė sovietų okupacija. Ir būtina kiekvienu atveju nepamiršti tų mūsų tautos kančių.

Jau pirmaisiais okupacijos metais (1940-1941) bolševikai skaudžiai naikino mūsų tautą. Gegužinės krašte okupantai nužudė labai daug žmonių. Kaišiadoryse, prie Girelės miško, sovietai jau antrąją karo dieną (1941 m. birželio 24 d.) sušaudė Merkinės kleboną kun. Andrių Juknevičių, gimusį 1882 metais. Dar po dviejų dienų Skaruliuose sovietų sadistai nužudė tris kunigus: Skarulių kleboną kun. P.Vitkevičių, Veprių kleboną kun. B.Vėgėlę bei Vilnijos krašto kunigą Z.Stankevičių. Kur ėjo raudonojo maro kariai, ten ir žudė. Gretimoje Palomenėje 1941 m. birželio 27 d. buvo nužudyti kun. Jonas Tutinas, vargonininkas Pranas Ivanauskas ir jo žmona Janina. Lomeniuose kareiviai ir vietiniai sovietų aktyvistai žiauriai nužudė tris brolius Ambrazevičius: Vincą, Joną ir Antaną. Palaidojo brolius, suvyniotus į drobulę, be karstų, visus į vieną duobę Lomenių kapinėse. Tuomet šiame miestelyje buvo nužudyti ir Grenda Jurgis su sūnumi.

Labai daug žmonių iš Gegužinės išvežta į Sibirą. 1941 m. birželio 14 d. iš šio kaimo išvežta 16 žmonių, 1945 m. gegužės 23 d. – 24 žmonės, 1948 m. gegužės 22 d. – 55 žmonės. Po metų, 1949 m. kovo 25 d., – 20 žmonių, o 1951 metais – septyni asmenys.

Nereikia užmiršti, kad šiame krašte gana aktyviai veikė Lietuvos partizanai rezistentai. Yra sudarytas keturiasdešimt vieno kovotojo sąrašas. Žinomos daugelio jų palaidojimo vietos, išskyrus legendinio partizanų vado Kazimiero Daraškevičiaus-Papūgos, kurį 1946 metais NKVD sušaudė Vilniuje. Tarp nužudytųjų – Krivonių klebonas kun. Adolfas Stasinevičius, 1949 metais nužudytas Vilniaus kalėjime. Daugelio nužudytųjų tos pačios pavardės – Čiurinskų, Kinderevičių, Paulauskų, Suslavičių, Taparauskų, Žvirblių – brolių, tėvo, sūnaus. Partizanų ryšininkų, rėmėjų sąraše – trisdešimt penkios pavardės. Daugelis jų jau mirę. Labai ilgas politinių kalinių sąrašas – net aštuoniasdešimt keturi žmonės, kurie beveik visi žuvę. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma nužudytųjų – uolūs katalikai. Bus gražu, kai visų Gegužinės parapijos nukentėjusių žmonių pavardės bus surašytos ir įamžintos bažnyčioje.

Paminėtinos ryškesnės Gegužinės asmenybės. Tai kun. Stasys Pupalaigis (1887 08 20-1967 01 16), baigęs Žaslių rusišką pradžios mokyklą ir Trakų keturklasę mokyklą, įstojęs ir 1910 metais baigęs Peterburgo kunigų seminariją. Vikaravo Peterburgo katalikų parapijose. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse tapo Tomsko katalikų parapijos klebonu. Klebonijoje priglaudė ir išlaikė žymųjį lituanistą prof. Kazimierą Būgą, tuomet dirbusį Tomsko universitete. Kun. S.Pupalaigis įstojo į tą universitetą, studijavo filologiją. Valdžią užgrobus komunistams, pateko į jų nagus. Laimingai ištrūkęs su prof. K.Būga grįžo į Lietuvą ir tęsė studijas Kaune. Išlaikęs egzaminus, buvo paskirtas Aukštadvario progimnazijos, dvimečių mokytojų kursų ir vasarinių mokytojų kursų direktoriumi. 1928 metais paskirtas Gegužinės klebonu su užduotimi pabaigti bažnyčios statybą. Tą užduotį garbingai įvykdė. 1934 metais tapo Kretingos pranciškonų gimnazijos direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki 1945 metų. Komunistams gimnaziją uždarius, išvyko į Žarėnus. Buvo jau altaristas, bet sovietų valdžiai parūpo išvežti jį į Sibirą. Grįžęs iš tremties glaudėsi Papilės bažnyčioje kaip altaristas. Jos šventoriuje ir palaidotas.

Dar vienas Gegužinės šviesuolis – mokytojas Konstantinas Bajerčius (190310 24-1946 12 08), kilęs iš Šakių apskrities, Plokščių valsčiaus, Pajotijų kaimo. Turėjo devynis brolius ir seseris. Daug vargo, kol išsimokslino. Susirgo džiova, tik pasveikęs galėjo toliau dirbti mokytoju. 1924 metų rudenį paskirtas Gegužinės mokyklos vedėju. Nors buvo tik 21-erių, tapo kaimo siela ir šviesa. Išvystė plačią visuomeninę ir švietėjišką veiklą. Pats buvo literatas. 1927 metais iš Gegužinės išvyko į Žiežmarių pradžios mokyklą. Nesutarė su į valdžią atėjusiais tautininkais, su jais konfliktavo ir už tai šešerius metus praleido Varnių koncentracijos stovykloje. Grįžęs skurdo, bet studijavo filologiją VDU Kaune. Prieš pat karą persikėlė į Alytų. Dirbo Kalesnykų pradžios mokykloje. Vėliau – Alytaus mokyklų inspektoriumi. Įsteigus Alytuje mokytojų seminariją, tapo jos dėstytoju. Ir vėl buvo šviesos skleidėju, švyturiu. Bolševikams okupavus Lietuvą tapo partizanu (slapyv. Garibaldis), nors gyveno legaliai. Deja, 1946 m. gruodžio 7 d. buvo suimtas ir, tardant Alytaus kalėjime, jau kitą dieną po suėmimo buvo užmuštas.

Lietuvos partizanų vadovybė 1950 metais K.Bajerčiui po mirties suteikė Laisvės kovotojo karžygio vardą. 1988 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metu jį apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Kaišiadorių rajono taryba Zūbiškių pagrindinę mokyklą pavadino K.Bajerčiaus vardu, o tų pačių metų rudenį, lapkričio 20 dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu K.Bajerčių apdovanojo Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu (po mirties) ir suteikė jam kapitono laipsnį.

Ar visi Lietuvos miesteliai, kaimai surašė savo istoriją, įamžino gyvuosius didvyrius – partizanus, mokytojus, ryšininkus? Gegužinės pavyzdys skatina tai padaryti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija