Atnaujintas 2006 rugpjūčio 4 d.
Nr.58
(1458)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kodėl skatinamos rusiškos nešvankybės?

Liepos 21 dieną, 19 val. 45 min., žiūrėjau antro televizijos kanalo laidą „Kasdienybės aitvarai. Kaip keikiamės, kodėl ir kokiose situacijose?“ Šioje rusiškų nešvankybių propagandos laidoje jos dalyviai atvirai žavėjosi rusiškais keiksmažodžiais.

Štai kilęs iš asocialios šeimos (kaip jis pats prisipažino) kino režisierius Emilis Vėlyvis dėstė: „Kiekvienas keikiasi, visi keikiasi“. „Yra intelektualių žmonių, kurie keikiasi ir labai keikiasi“. „Literatūrinė kalba žmones erzina, ypač jaunus“. „Mes rusiškus keiksmažodžius pateisiname, nes mes su jais užaugome“. Jis netgi apgailestavo, kad „yra šeimų, kuriose nesikeikiama, ir tai yra savotiška trauma vaikui. Tai yra blogai… Kai vaikas iš mažens pripratinamas prie keiksmažodžių, jis visai kitaip reaguoja“.

Jam pritarė humanitarinių mokslų daktarė Birutė Jasiūnaitė: „Minkštakūnis mamytės sūnelis dar ir ausų gali gauti“. Ir likusieji džiaugsmingai turavojo: „Taip, taip! Ir gauna!“

Laidą jos vedėja Zita Kelmickaitė baigė tokiu apibendrinimu: „Keiksmažodžius visi ima ir kartkartėmis pavartoja“. Iki šiol maniau, jog Kelmickaitė yra išsilavinusi, kultūringa moteris, tačiau pasirodė kitaip. Išlindo yla iš maišo!

Kokia gi išvada peršasi pasiklausius tokių pliurpalų? Ogi, keikitės, jaunuoliai, paaugliai ir darželinukai, ir kuo nešvankiau, tuo geriau! O jūs, tėveliai, jeigu jūsų vaikai dar nesikeikia, pamokykite patys rusiškų keiksmažodžių, ir kuo anksčiau!

Buvo galima (ir reikėjo) į šią laidą pasikviesti ir kitaip manančių žmonių, bet Kelmickaitei, matyt, kitaip manantys nereikalingi. Tad aš pabandysiu nors šiuo straipsniu išsakyti kitokią nuomonę.

Z.Kelmickaitės laidoje buvo įrodinėjama,kad rusiški keiksmažodžiai labai turtina kalbą. Beje, neseniai šitą įrodinėjo ir Uspaskichas. Betgi kiekvienas žinome, kokia skurdi tų keikūnų kalba. Jų žodyne tėra kokie 300 žodžių. Kiek smegenų vingių, tiek ir žodžių!

Negaliu sutikti su teiginiu, kad literatūrinė kalba žmones erzina. Priešingai! Dauguma žavisi sklandžiai kalbančiais žmonėmis, stengiasi ir patys taip šnekėti. (Čia aš, aišku, nekalbu apie visokius liumpenus ar apie tokius kaip Vėlyvis.) Kitas dalykas, kad, pripratus prie kriminalistų žargono, nelabai sekasi pereiti prie gimtosios kalbos. Todėl kyla menkavertiškumo kompleksas. Taigi, užuot mokius vaikus rusiškų keiksmažodžių, kaip rekomenduoja Vėlyvis, reikėtų nuo mažų dienų vaikus mokyti turtingiausios pasaulyje lietuvių kalbos.

Ne pašlemėkai turi diktuoti lietuvių tautai, o lietuvių tauta – pašlemėkams.

Beje, carinės Rusijos valdininkai kalbėjo taip, kaip ir visi kultūringi, išsilavinę žmonės visoje Europoje. Keiksmažodžiai buvo plačiai paplitę tik tarp kriminalinių nusikaltėlių ir liumpenų. Kadangi carinėje Rusijoje kalinių buvo nedaug, tai ir jų įtaka buvo nedidelė.

Viskas staigiai pasikeitė Rusijoje paėmus valdžią bolševikams, kurių daugumą sudarė vagys, žmogžudžiai, recidyvistai, valkatos ir perėjūnai. Kriminalinių nusikaltėlių žargonas tapo oficialiosios valdžios, bolševikų „aukštuomenės“ kalba. Jeigu carų laikais karjerą galėjai daryti tik mokėdamas vokiečių, vėliau prancūzų kalbas, tai bolševikų laikais – tik mokėdamas kriminalinių nusikaltėlių žargoną. Jų žargonas rodė, kad tu esi savas, kad tu sugebėsi dirbti. Šiam žargonui paplisti didelės reikšmės turėjo ir tai, kad milijonams žmonių teko išeiti sovietinių kalėjimų ir lagerių „mokyklas“, kuriose „mokytojais“ buvo recidyvistai.

Taip atsitiko ir Lietuvoje ją okupavus bolševikams. Juozo Maniušio (Josifo Manošino) vadovaujamoje LSSR ministrų taryboje posėdžių metu buvo vartojami rusiški keiksmažodžiai, į darbą paleidžiami kumščiai, visai kaip recidyvistų sueigose.

Ne kartą teko girdėti nuoširdų nusistebėjimą: „Kaipgi tu dirbsi darbų vykdytoju, jei nemoki rusiškai keiktis?“

Ir štai mes laisvi! Atrodytų, Lietuvos žiniasklaida turėtų padėti atsikratyti šios sovietinės smarvės. Deja, užuot vedusi paskui save tautą, kaip tai darė Lietuvos spauda iki 1940 metų, mūsų žiniasklaida dažnai pati platina nešvankybes.

Rimvydas ŽILIUKAS

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija