Atnaujintas 2006 rugpūčio 18 d.
Nr.61
(1461)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kiek tęsis politinė rutina?

Kiekvienas žmogus, nesvarbu, ar jis būtų gatvės šlavėjas, ar aukštas valdžios pareigūnas, privalėtų vienodai atsakyti už savo žodžius ir veiksmus. Visiems vienodai taikomi Dešimt Dievo įsakymų ir civiliniai bei baudžiamieji kodeksai. Vertindami kitų samprotavimus ar elgseną, turime teisę išsakyti savo nuomonę, kitaip tariant, kritikuoti.

Šiandien, atidžiau pažvelgus į mūsų valdžiose esančių darbuotojų elgseną, galima būtų kartoti ir kartoti Senekos mintį: „Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui“ (Quod licet Jovi, non licet bovi“). Ar nepiktnaudžiauja šiuo posakiu kai kurie mūsų piliečiai, valdžios pareigūnai, teisėjai, prokurorai, advokatai? Galima būtų pateikti begales pavyzdžių. Jei valdininkas kuo nors patiko ar pamalonino solidžiomis pinigų sumomis, jis įgyja ypatingą, išskirtinį (dažnai pernelyg išpūstą) autoritetą ir neliečiamybę. Teisinės institucijos ir simpatizuojantys piliečiai tokiam apsukriam prisitaikėliui lengviau nei kitiems atleidžia bet kokius prasižengimus, visais įmanomais būdais jį gina.

Pernelyg daug simpatijų įgijo ekspremjeras Algirdas Mykolas Brazauskas. Ne paslaptis, jog jis, būdamas aukštas ir atsakingas valdžios pareigūnas, pridarė nemažai grubių teisės pažeidimų, politinių, tarnybinių ir buitinių klaidų, vertų baudžiamosios atsakomybės. Tačiau jo gerbėjai lyg ir nepastebėdavo ar stengdavosi suprasti pateisinančių priežasčių jo autoritetui apginti ir nuo bausmės apsaugoti. Demagogija pernelyg išsikerojo, tačiau kai kas bandė įpiršti absurdą kaip tiesą, esą tai daroma dėl teisingumo.

Jei valdžios žmogus įgyja nepelnytą autoritetą, jo gerbėjai ima jam pataikauti, daug ką leidžia ir klaidas lengvai atleidžia. Štai čia ir prasideda tikros demokratijos žlugdymas. Žvilgtelėkime trumpam į istoriją. Leninas, Stalinas, Hitleris nebūtų tapę absoliučiais valdovais ir todėl virtę tironais, jei visuomenė būtų atsargiau, atidžiau ir kritiškiau vertinusi jų klaidas bei nusikaltimus, o ne giedojusi jiems odžių nei ditirambų. Šie vienvaldžiai tironai, įgiję absoliučią valdžią, žiauriausiomis psichologinėmis ir fizinėmis priemonėmis pasėjo visuotinę rutiną, kuri ir užgniaužė net menkiausią kritikos žodį ir įgyvendino autokratiją. Ką tironas pasakė, turėjo būti besąlygiškai vykdoma. Todėl ir išsivystė pataikavimo, liguisto prisitaikėliškumo sindromas, įsigalėjo pavojinga rutina (moralinis ar politinis sustingimas). Visuotinis sustabarėjimas ir asmeninės iniciatyvos gniaužimas ypač išryškėjo Leonido Brežnevo valdymo metais. Bijota net ir nedidelių politinių pokyčių, nes buvo aišku, kad jie išprovokuos politinės rutinos griovimą ir išjudins imperiją iš pačių pamatų. Pagaliau atėjo lemiamas metas, kai valdžią perėmęs Michailas Gorbačiovas buvo aplinkybių priverstas paskelbti visuotinę pertvarką, šitaip suduodamas mirtiną smūgį rutinai ir sustabarėjimui. Pritvinkusios politinės ir ekonominės votys turėjo pagaliau pratrūkti.

Nors šiandien jau nebereikia nieko bijoti ir galima laisvai kalbėti ir kritikuoti, tačiau pernelyg perdėtų simpatijų ir antipatijų skersvėjai nupučia mus į sąvokų neapibrėžtumą, dažnai jas net iškraipo.

Kai kuriose (gal ne visose?) dabartinės valdžios struktūrose jaučiami sovietinio tipo sąstingio šešėliai, nenoras ieškoti naujų būdų, kaip atnaujinti politiką, ekonomiką bei kultūrą, atgaivinti prieš karą ir okupaciją buvusią moralę. Vien garbė, didybės manija ir pinigai, pinigai... Kol valdžioje tvyros permainų baimė, kol nebus atsikratyta svetimų lietuvio dvasiai taisyklių ir papročių, tol ir kapstysimės nežinioje. O mūsų nedraugai revanšistai, atvirkščiai, iš džiaugsmo katučių plos.

Pakankamai prisiklausėme J.Bernatonio, G.Kirkilo, J.Oleko, Z.Balčyčio ir kitų ekskomunistų svaičiojimų ir tiesos iškraipymų stengiantis apginti savo pačių ir numylėtinio A.M.Brazausko prestižą. Tai užsilikęs gėdingas sovietinio socializmo reliktas: visos priemonės geros, kurios tarnauja komunizmui (suprantama, ir jo „statytojams“). Besaikis ir be jokių išlygų valdžios viršūnių garbinimas – tai pavojingas politinis stingulys, tai bet kokių, o ypač politinių permainų baimė. Tokioje išpūstos ir persenusiu raugu atsiduodančios valdžios terpėje neįmanoma tikroji demokratija ir lygiateisiškumas. O kaip garsiai buvo šaukiama apie klestinčią demokratiją Sovietų Sąjungoje, kokios atseit nebuvo, nėra ir negali būti kapitalistiniame pasaulyje. Tokia išsigimusi santvarka sovietų imperijoje galėjo išsilaikyti per 70 metų tik todėl, kad rėmėsi į tris pabaisas banginius: autokratiją, terorą ir baimę.

Lietuvoje pataikavimo sindromas ypač plačiai išsikerojo okupacijų metais, kada tekdavo daug ko bijoti, kai prieš ištariant žodį reikėjo jį rūpestingai pasverti. Dėl neatsargiai ištarto tiesos žodžio skaudžiai nukentėjo ne vienas mūsų tautietis.

Gyvenimas nestovi vietoje: keičiasi žmonių mąstysena, keičiasi nuomonės, drauge keičiasi ir socialinės bei buitinės reikmės, įnoriai ir siekiai. Iškyla nauji reikalavimai vertinti savo ir kitų, ypač valdančiųjų ir vadovaujančiųjų veiksmus bei poelgius. Visi mes darome klaidų, visi daug kur apsirinkame. Net ir šventieji, gyvenę šioje žemelėje, neišvengdavo klaidų, bet jie stengdavosi jas tuoj pat ištaisyti ir daugiau nekartoti. Klysti – žmogiška (tik ne žmoniška!), tačiau klaidas palikti – tai jau šėtono rūpestis. Gaila, kad ne visi, o ypač valdančioji nomenklatūra ir jos klusnūs vasalai šito nesugeba ir netgi nesistengia suprasti. Priešingu atveju nedangstytų savo numylėtų bičiulių klaidų bei nusikaltimų.

Dabartiniai socialdemokratai be paliovos kartoja tą patį: dėl visko, kas šiuo metu bado akis, kalčiausi konservatoriai, nes jie mums labiausiai trukdo veiksmingai ir nuosekliai dirbti tėvynės labui. Žinoma, kas be reikalo kitus pliekia, tas ir garsiausiai rėkia. O ką gero tie rėksniai nuveikė tautos ir visuomenės labui per tuos keliolika nepriklausomybės metų, tvirtai įsikirtę į valstybės valdymo vairą?! Nėra ko ir norėti: buvę kovingi komunistai nomenklatūrininkai ir kagėbistai įpratinti savo klaidas ir nusikaltimus kitiems primesti, kad patys išliktų teisūs. Toks jau senas ir daug kartų išbandytas jų pasiteisinimo bei apsigynimo metodas. Partinėje rutinoje paskendę, liežuvius aštriai išgalandę, savąsias nuodėmes kitiems begėdiškai primeta. Tokiems rėksniams labai tiktų posakis: nekaltink veidrodžio, jeigu snukis kreivas.

Nemąstančioji visuomenės dalis – palanki terpė valdantiesiems nomenklatūrininkams, išlindusiems iš sovietinio socializmo irštvos, įsitvirtinti valdžioje. Kuo ilgiau tokia visuomenės dalis ir tokia, atsiprašant, valdžia murdysis šiandieninėje rutinoje, tuo labiau plėsis politinis chaosas. Kas šalinasi savikritikos bei loginio mąstymo, tas niekada negalės būti objektyvus ir teisus. Objektyvumo stoką pastebime buvusių nomenklatūrininkų elgsenoje. Jie niekaip nepajėgia (teisingiau – nesistengia) atsiplėšti nuo senojo komunistinio mąstymo ir nuo rutinos. Brazauskinio tipo veikėjai, jo ištikimi trubadūrai, nė nebando atsikratyti pasenusių stereotipų, nes į jų sąmonę per giliai įrėžta komunistinė ideologija.

Per 16 nepriklausomybės metų apie tris ketvirtadalius laiko į valdžios vairą įsikibę ekskomunistai socialdemokratai (ne tie, kurie prieškario Lietuvoje turėjo bent truputį patriotinio jausmo). Ar nūdieniai „socialdemokratai“ rodo nors kiek patriotizmo, ar jiems rūpi mūsų tėvynės ateitis? Deja, jų per ilgai užtrukusio vadovavimo stilius daug kur atspindi okupacijos laikų vadovavimą. Tik buvusiems nomenklatūrininkams ir KGB išsigimėliams iš visų jėgų įsikirtus į valdymo vairą, išsikerojo mafija, korupcija, turtomanija ir atsirado gili dvasinės rutinos duobė. O kada iš jos išsikapstysime? Tai priklausys nuo mūsų visų gerų norų ir pastangų. Tad nebūkime politinės bei dvasinės rutinos vergais ir neleiskime kitiems jais būti.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis,

Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija